„Epale“ interviu: Otto Scharmer – norėdami pakeisti sistemą, privalote išdrįsti žengti į nežinomybę
Pagrindinis iššūkis šiandien – kovoti su problemomis ne žvelgiant į praeitį, o atsigręžiant į naujas galimybes.
„Jei norite pakeisti sistemą, turite išdrįsti žengti į nežinomybę“, – sako Otto Scharmer interviu su „Epale“ 2021 konferencijos pagrindiniu pranešėju. Tada staiga suprantu, ką reiškia U jo U teorijoje. „Šis žingsnis į priekį iš tikrųjų yra lyderystės esmė“, – tęsia jis. Man taip pat prireikė šiek tiek laiko, kol supratau, kad Scharmer žodį „lyderystė“ vartoja kiek kita prasme, nei mes paprastai jį interpretuojame.
Savo knygoje „Theory U. Leading from the Future as it Emerges“ jis teigia: „vartodamas žodį „lyderis“ turiu galvoje visus žmones, kurie dalyvauja kuriant pokyčius arba formuojant savo ateitį, nepaisant jų formalių pozicijų institucinėse struktūrose“. Šioje knygoje jis apibūdina socialinę, transformuojančią pokyčių techniką, kuri leis visų visuomenės sluoksnių lyderiams, įskaitant mūsų asmeninį gyvenimą, susidoroti su esamais iššūkiais. „Norėdami pasinaudoti proga, lyderiai dažnai turi išmokti veikti iš savo tolimiausios įmanomos ateities, o ne būti įstrigę praeities patirties modeliuose“, – priduria Scharmer.
Hmmm… labai intriguoja.
Otto Scharmer savo knygoje „Theory U: Leading from the Future as it Emerges“ kviečia mus pažvelgti į pasaulį naujai. Tai, į ką mes atkreipiame dėmesį ir kaip skiriame dėmesį – tiek individualiai, tiek kolektyviai – yra raktas į tai, ką kuriame. Tai, kas dažnai mums trukdo dalyvauti, Scharmer vadina mūsų akląja zona, vidine vieta, iš kurios kiekvienas iš mūsų veikia. Mokymasis suvokti mūsų akląją zoną yra labai svarbus norint įgyvendinti sisteminius pokyčius, kurių šiandien reikia verslui ir visuomenei. Vykdydami U procesą, išmokstame prisijungti prie savo vidinio aš, matyti savo akląją zoną ir patirti mūsų proto, širdies ir valios atsivėrimą. Šis holistinis atsivėrimas yra sąmoningumo pokytis, leidžiantis mums mokytis iš ateities, kai ji atsiranda, ir suvokti tą ateitį pasaulyje.
Rengdama šį interviu „Epale“ Belgijos Flandrijos nacionalinė paramos tarnyba bendradarbiavo su žurnalisto vaidmenį atlikusiu Mischa Verheijden, vienu iš „Re-story“ įkūrėju Belgijoje/Flandrijoje. Interviu olandų kalba taip pat galite perskaityti „Re-story“ svetainėje.
Laikas užduoti jam keletą klausimų.
Kokia yra pagrindinė U teorijos idėja?
Pagrindinė U teorijos idėja: norėdami sukurti tikrus pokyčius pasaulyje, turime pakeisti vidinę vietą, iš kurios veikiame ne tik kaip individualūs asmenys, bet ir kaip kolektyvas, kaip grupės, kaip organizacijos ir kaip didesnės sistemos.
Kaip jūs sukūrėte U teoriją?
Iš esmės veikiau 2 būdais. Daug kalbinau ir klausiausi šios srities pokyčių kūrėjų, pionierių, žmonių, sukūrusių kažką naujo moksle, versle ir visuomenėje. U teorija pagrįsta konsultacijų ir tyrimų rezultatais, kurie gauti juos atlikus su paprastų judėjimų ir pasaulinio lygio įmonių bei NVO lyderiais, įskaitant Alibaba, Daimler, Decurion, Eileen Fisher, Federal Express, Fujitsu, GlaxoSmithKline, Google, Hewlett-Packard, McKinsey, Oxfam ir kt. įvairiomis suinteresuotomis šalimis. Be to, kaip veiksmų tyrinėtojas pats dalyvavau daugelyje pokyčių iniciatyvų.
Iš tikrųjų klausydamas novatorių pastebėjau, kad daugelis jų dalijasi istorija apie tai, kas yra tikrieji pokyčiai. Tai nebuvo „oficiali pokyčių istorija“. Tikroji istorija susijusi su šia „vidine būkle“. Vienas iš jų man pasakė: „Intervencijos sėkmė priklauso nuo įsikišusio asmens vidinės būklės“.
Taigi, paprastai tariant, mano, kaip pokyčių kūrėjo, sėkmė priklauso nuo vidinės būklės, kurios aš dirbu. Būtent tuo metu supratau, kad kai tyrinėjome lyderystės pokyčius, pavyzdžiui, vadybos, žinojome viską apie tai, ką lyderiai daro, daug žinojome apie tai, kaip jie tai daro, kokius procesus naudoja, bet labai mažai žinojome apie jų vidinę būklę, kai jie veikia. Mažai žinojome apie gilesnius šaltinius, iš kurių kyla jų veiksmai, jų mintys, dėmesys ir pokalbiai. Tai atkreipė mano dėmesį į šias gilesnes vidines sąlygas. Šiandien šias sąlygas apibūdinčiau 3 gebėjimais: atviras protas, atvira širdis ir atvira valia.
Ką turite omenyje?
Atviras protas – tai gebėjimas sustabdyti visus vertinimo įpročius. Tai reiškia – iš tikrųjų pamatyti naujomis akimis. Susilaikyti nuo įprasto būdo vertinti dalykus, kad galima būtų atsiverti ir įsileisti naujus duomenis.
Atvira širdis – kažkas visai kito. Tai gebėjimas būti empatišku. Tai gebėjimas pažvelgti į problemą ne iš savo kampo, o kažkieno kito akimis ir vadovaujantis jo patirtimi. Tai gali būti jūsų studentas, jūsų partneris, suinteresuotoji šalis, jūsų oponentas... Aš daug dirbu institucijose, kuriose yra daug suinteresuotųjų šalių, vyriausybėse, įmonėse... Tačiau visi šiandienos lyderystės iššūkiai iš esmės turi tą patį bruožą. Norėdami sėkmingai dirbti savo darbą, turite laviruoti sudėtingose situacijose, kuriose dalyvauja daug suinteresuotųjų šalių. Vienintelis būdas tai padaryti sėkmingai yra gebėjimas pažvelgti į problemą ne tik savo, bet ir įvairių suinteresuotųjų šalių akimis. Iš tikrųjų tai yra vienintelis būdas šiandien būti efektyviam bet kokioje situacijoje. Būtent tai aš turiu omenyje sakydamas atvira širdis.
Atvira valia iš esmės yra gebėjimas paleisti ir leisti viskam vykti. Atsisakyti visų ketinimų, tapatybių ir to, kas, mūsų manymu, esame, kad atsivertų naujos galimybės. Tai irgi vienas iš būdų, kaip mes mokomės. Žinoma, tai padaryti labai sunku, bet aš tikiu, kad šiandien pasaulyje, į kurį judame, labai svarbu aktyvuoti pasitikėjimą savo veiksmais. Tai dar vienas atviros valios apibūdinimas. Aktyvuojame mūsų gebėjimą įkelti koją į nežinomybės teritoriją. Šiandien kalbėdami su lyderiais nustebtumėte, kiek aukščiausio lygio lyderių iš tikrųjų turi įveikti nepasitikėjimą savimi. Jūs manote, kad jiems labai sekasi, tačiau darbas su šiomis vidinėmis kliūtimis, leidžiančiomis pereiti į naują teritoriją, visada yra svarbus tiek lyderystėje, tiek visuomenėje.
Dabar, kai visi gyvename precedento neturinčio sutrikimo laikotarpiu, kai keičiasi arba miršta labai seni dalykai ir gimsta nauji veikimo būdai, gebėjimas paleisti ir įžengti į naujas teritorijas bei pasitikėti savo veiksmais, yra labai svarbus.
Jūs manęs klausiate, iš kur aš žinau tai, ką žinau? Kaip veiksmų tyrinėtojas, turiu labai paprastą atsakymą į šį klausimą. Jūs iš tikrųjų kažką žinote tik tada, kai galite tai sukurti. Taigi, tai nėra toks tradicinis „aš žinau tada, kai galiu tai stebėti“ tyrimas, kai jūs turite hipotezę ir stebite įrodymus. Yra tokia tyrimo dalis, bet aš, kaip veiksmų tyrinėtojas, sakau, kad yra ir papildomas kriterijus. Jūs žinote tada, kai galite tai padaryti. Taigi, pavyzdžiui, žinote, ar žmonės gali pakeisti savo vidinę būseną, kurios jie veikia, kai atveria savo protą, širdį ir atveria valią, kai tai daro.
Ar galite sukurti mokymosi aplinką, kuri padėtų žmonėms įveikti šį procesą?
Mano nuomone, didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduriame ne tik kaip lyderiai ar net kaip asmenys, bet ir kaip visuomenė, kaip civilizacija, yra tai, kaip įveikiame trikdžius, problemas. Kaip mes įveikiame problemas nereaguodami, neleisdami praeičiai mūsų paveikti, bet leisdami sau iš tikrųjų priimti dabartį. Veikimo būdai, kuriais atsisakome senų modelių, kurie mums nebeduoda naudos, bet prisiderina prie naujų galimybių, kurios dar tik atsiras. Būtent tokie gebėjimai yra lyderystės ir pokyčių, kartu ir šiandieninio švietimo bei mokymosi pagrindas. Kaip kurti tokią aplinką – būtent prie šito ir stengiuosi prisidėti.
Kas tau yra trikdis, problema? Labai dažnai tai laikoma technologijų įsigalėjimu. Pavyzdžiui, „AirBnB“ ir viešbučiai. Bet aš manau, kad jūs turite omenyje ne tai, taip?
Taip, teisingai. Ką iš esmės reiškia trikdis? Tai reiškia, kad kažkas baigiasi ir miršta, o kažkas kitas prasideda. Iš esmės tai reiškia, kad ateitis skirsis nuo praeities. Tad kyla klausimas, ko turime atsisakyti ir kaip galime prisitaikyti prie šių naujų galimybių. O gal mes tiesiog laikomės praeities modelių, kol mus ištinka pokyčiai ir mes tampame šių įvykių aukomis? Ir šiuo požiūriu trikdis, žinoma, susijęs su technologijomis, bet tai tik vienas veiksnys. Sutrikimas yra susijęs su daug daugiau nei tik technologijomis. Per pastaruosius dešimtmečius aplankiau daug šalių ir visuomenių. Pagrindiniai skirtumai, kurie skiria jas: ekologinė, socialinė ir dvasinė atskirtis. Ekologinė atskirtis iš esmės kyla dėl atotrūkio tarp mūsų ir gamtos ir pasireiškia klimato krize, biologinės įvairovės nykimu ir visais kitais požymiais, kuriuos žinome. Socialinė atskirtis iš esmės kyla dėl mūsų „aš“ ir atsiribojimo nuo kito. Matome, kad tai pasireiškia susiskaldymu, susijusiu su sisteminiu rasizmu ir atskirties mechanizmais bei daugeliu kitų konfliktų ir atskirties formų. Tai antrasis reiškinių rinkinys. Daugiau šio reiškinio galime pamatyti čia, JAV, bet tai vyksta ir Europoje. Tai, ką čia matome JAV, – ir esame gal keleriais metais priekyje – yra visuomenė, kuri iš esmės byra. Tai, kas anksčiau buvo visuma, kas buvo gyvenamoji vieta, byra į dalis. Likę burbulai prarado galimybę iš tikrųjų užmegzti ryšį ir dialogą vienas su kitu. Kyla klausimas: kaip mes galime atstatyti šiuos pagrindus ir sujungti vieną su kitu? Trečioji atskirtis yra dvasinė atskirtis. Tai susiję su mūsų „aš“ ir „Aš“ atskyrimu. Tarp „aš“, kuris yra žmogus, kuriuo esu šiandien, ir „Aš“ (iš didžiosios raidės), mūsų aukščiausios pasiekiamos galimybės, asmens, kuriuo galėčiau būti rytoj. Šiais laikais šie du „aš“ nebegali susijungti ir vienas su kitu rezonuoti, vienas kito „jausti“. Mūsų gyvenime tai: energijos praradimas, depresijos ar perdegimo simptomai. Daugybė psichikos sveikatos problemų, su kuriomis susiduriame, taip smarkiai išplito ne tik dėl pandemijos. Su jomis susidurdavome ir anksčiau, gerokai dažniau nei buvo pripažįstama. Dabar socialinės žiniasklaidos dėka matome labai stiprų reiškinį, paplitusį ir jaunimo mokyklose. Tai beveik universali problema, beveik visos šalys susiduria su tomis pačiomis problemomis, nors jų mastas ir skiriasi.
Šios trys atskirtys yra jėgos, kurios sutrikdo mūsų aplinką. Taigi, trikdis iš esmės reiškia, kad aplinka, kurioje mes veikiame, iš esmės keičiasi, todėl ir mūsų poreikiai kinta. Štai kodėl tie, kurie kuria mokymosi aplinką, turi į tai atsižvelgti. Turime tai užtikrinti ir atitinkamai viską pakoreguoti.
Ar sutinkate, kad ekologinė ir socialinė atskirtis kyla iš dvasinės atskirties? Ar pirmiausia turime dirbti ties dvasine atskirtimi, kad išspręstume su kitomis susijusias problemas?
Žinoma, nė vienas dalykas, kuriuos ką tik paminėjau, nėra naujas. Nauja yra tai, kad jie yra daug stipresni, ryškesni. Apie šiuos dalykus girdime mažiausiai 100 metų, kai kuriais atvejais net gerokai ilgiau. Ką mes, kaip Vakarų visuomenė, darome? Kiekvienai problemai mes sukūrėme ministeriją. Taip mes reaguojame, spręsdami po vieną problemą vienu metu: aplinkosaugos dalykai, švietimas ir mokymasis, socialiniai dalykai... Manau, kad vienintelis dalykas, kurio išmokome per pastaruosius 100 metų, yra tai, kas visiškai neveikia. Taikant šį metodą sprendžiama po vieną problemą, izoliuojant ją nuo kitų. Iš tikrųjų, kaip kad jau tapo aišku per pastaruosius kelerius metus, negalite išspręsti aplinkosaugos problemų, jei neįtrauksite teisingumo, taigi, klimato teisingumo. Ir jūs negalite išspręsti tų dviejų problemų, jei neprisijungsite, jei nepadėsite... Kodėl vieni mūsų turi per daug ir vartojame per daug, o kiti – per mažai? Žinoma, tai susiję su tuo, kaip mes organizuojame savo ekonomiką, bet tai taip pat susiję ir su dvasine dimensija, kaip buvo paminėta anksčiau...
Kalbėdamas apie šią dvasinę dimensiją turiu omenyje mūsų gebėjimą pasinaudoti gilesniais šaltiniais. Tai labai svarbus aspektas. Visas pokyčių darbas, visas gilių pokyčių darbas iš esmės yra susijęs su sąmonės perkėlimu iš ego į ekologiją. Kaip veiksmų tyrinėtojas norėjau prisijungti prie veiksmo tyrimų bendruomenės, kurią įkūrė Kurt Lewin. Šioje srityje tyrėjas įsitraukia į tyrimą. Jūs negalite suprasti sistemos, jei jos nekeičiate. Tikrai reikia dalyvauti. Tai šiandieninio veiksmo tyrimo ir veiksmo mokymosi pagrindas. Štai kodėl tai taip pat labai svarbu mokyklose. Būtent tai mane atvedė į JAV, į MIT.
Toliau plėtodamas šį požiūrį – ir iš esmės tai, ko išmokau per pastaruosius 20 metų – atradau antrą principą. Negalite pakeisti sistemos, nebent transformuosite sąmonę. Turite pakeisti vidinę būseną, kuria dirbate, turite pakeisti mąstymą. Jei negalime pakeisti mąstysenos, kuria vadovaujamės bendrai, o iš tikrųjų sistemos, kurią matome aplinkui, tada tiesiog kartosime tą patį. Taigi, tai yra antrasis principas: jūs negalite pakeisti sistemos, nebent pakeisite sąmonę.
Klausimas visiems pedagogams, mokymosi aplinkos kūrėjams ir puoselėtojams yra „kaip tai padaryti“?
Tai iš tikrųjų susiję su trečiuoju pagrindiniu U teorijos principu ir sąmoningumu pagrįstu sistemos pasikeitimu: jūs negalite transformuoti sąmonės, nebent suprasite sistemą ir nepamatysite savęs. Pagal senąjį sistemos mąstymą būtų teigiama „nebent jūs galite priversti sistemą pamatyti save pačią“. Todėl šiandien pasaulyje vis dar kenčiame dėl atotrūkio tarp žinojimo ir veiklos. Pavyzdžiui: „Aš esu ekspertas ir matau, kai sistema sugenda, ir tada priverčiu sistemą atsigręžti į save“. Tačiau mes sužinojome, kad to nepakanka! Pavyzdžiui: žinome, kaip išspręsti klimato krizę, ir turime tam reikalingų technologijų, bet ar įgyvendiname šiuos sprendimus? Ne! Taigi, žinojimas yra galvoje, bet įgyvendinimas galiausiai neįvyksta. Tarp jų yra atskirtis. Kaskart, kai sistemoje nėra ryšio tarp „galvos“ (žinojimo) ir „rankų“ (darymo), svertas yra „širdyje“.
Turite priversti sistemą atsigręžti į save, tai reiškia, kad ji vis dar įstrigusi galvoje (žinojime). Ji nepasiekia rankų (darymo). Štai kodėl mes sakome, kad reikia suprasti ir pamatyti sistemą. Pojūtis yra jausmas. Tik tada, kai jaučiu kitų skausmą sistemoje – tų, kurie yra atskirti, tie, kurie yra marginalizuoti ir panašiai – galime pasiekti gilesnius kolektyvinio kūrybiškumo šaltinius, kurių mums reikia norint išspręsti esamą situaciją. Kitaip tariant: turime sulaužyti tą barjerą tarp savęs ir kito. Taigi, tai yra trečiasis principas: norėdami pakeisti sąmonę, turite suprasti sistemą ir priversti atsigręžti į save.
Paskutinis principas, apibendrinantis šį požiūrį, yra susijęs su tuo, ką darome mokyklose. Tai yra: norėdami pakeisti sistemą, turite pajusti ir realizuoti atsirandančias ateities galimybes. Tai vienu sakiniu apibrėžia viską, ko išmokau dirbdamas daugiau nei 20 metų su novatoriais. Mes gyvename trikdžių kupiname amžiuje. Sužinojau, kad ryšys su ateitimi yra labai asmeniškas. Visuomenei nėra vienos ateities. Tai yra abstraktu ir nuobodu. Sakydamas „ateitis“ turiu omenyje ateities galimybę, kurios tapimas realybe priklauso nuo manęs. Kada gyvenime aš tai jaučiu? Kada pajuntu ateities galimybę, kuri priklauso nuo manęs, nuo mano buvimo, kad ji taptų realybe? Tai yra taškas, kurį turime suaktyvinti. Štai ką aš turiu galvoje minėdamas jautimą.
Taigi, norint pakeisti sistemą, reikia pajusti arba kartu suvokti galimybes, o tada jas įgyvendinti. Tai reiškia, kad reikia turėti drąsos žengti į nežinomybę. Šis žingsnis į priekį yra lyderystės esmė. Tačiau tai taip pat yra gilesnis gebėjimas, kurį turi visi žmonės, nors tradicinėje mokymosi aplinkoje jis dažnai nėra išugdomas.
Būtent tai turiu omenyje minėdamas pasitikėjimą savo veiksmais ir atvirą valią. Aplinkoje, kurioje visi susiduria su tiek daug vaizdų, paveikslų, nepasitikėjimo savimi ir savęs vertinimo, tikrai reikia sukurti aplinką, kuri leistų žmonėms pasitikėti savo pojūčiais, įsitikinus, kad tai tikra. Visa tai prasideda labai subtiliai. Štai kodėl tai įveikę novatoriai nesiryžta kalbėti apie šią subtilesnę savo vidinės kelionės istoriją, kuri atvedė juos ten, kur jie yra dabar. Manau, kad tai patiria kiekvienas žmogus, ypač kiekvienas jaunas žmogus, nes mes visi turime tokius latentinius gebėjimus. Bet ar galime leisti sau tai jausti, ar turime galimybę aktyvuoti savo gebėjimus? Tai yra trečioji dimensija, kuriai, manau, ateities mokykla turi skirti daug dėmesio.
Ar turite asmeninę istoriją? Kaip U teorija pakeitė jūsų gyvenimą?
Man nereikia pristatyti U teorijos pasauliui, nes ji jau egzistuoja. U teoriją atradau klausydamas žmonių, pasauliui pristatančių kažką naujo. Tai yra veikimo būdas. Kai pradėjau reikšti šį gilesnį supratimą apie veikimą, nustebau, kad tiek daug žmonių tai žino. Tačiau daugelis sako, kad taip elgiasi tik kūrybinėmis akimirkomis, o kasdienybėje tai pritaikyti daug sunkiau.
Aš pats tai patyriau daugybę kartų ir tai pastebėjau tyrinėdamas kitus žmones. Taigi, galėčiau pateikti daug pavyzdžių, kaip tai dažniausiai veikia. Bet tai nėra toks atvejis, kai galite pasakyti: „Gerai, aš dabar žinau teoriją ir…“. Teorija leidžia suprasti, kas jau egzistuoja, bet dar nebuvo visiškai aktyvuota. Galbūt suteikia mygtuką, kurį reikiamu momentu galima paspausti.
Bet aš pateiksiu jums pavyzdį, susijusį su subtiliu gebėjimu pasitikėti savo dviprasmiškais jausmais, tada žengti žingsnį atgal ir suvokti, ką iš tikrųjų tau sako tavo širdis. Nesakau, kad žinojimas giliai širdyje yra vienintelis dalykas, bet tai yra kažkas, ką turime lavinti, tam turime skirti daugiau dėmesio. Taigi, kai užklupo pandemija ir viskas buvo sutrikdyta, skridau paskutiniu skrydžiu iš Europos į JAV. Tai buvo įdomi patirtis. Savotiškas keliavimas tarp sienų tą akimirką ir matymas, kas panašu, o kas skiriasi. Kartu su kolegomis bandėme suprasti šį visišką uždarymą. Ką tai reiškė mums visiems ir ką buvome priversti padaryti šioje situacijoje? Nors niekas neįsivaizdavo, kiek tai truks, mes jautėme, kad tai yra kažkas reikšmingo, kam reikia skirti didžiausią dėmesį. Mes jautėme, kad turime imtis veiksmų ir pakviesti žmones tiesiog „išlaikyti erdvę“ ir kartu rasti prasmę. Būtent tai mes ir padarėme.
Atvykęs į JAV aš paviešinau tinklaraščio įrašą, o po 10 dienų mes turėjome daugiau nei 100 savanorių iš 8 skirtingų kalbų grupių, be to, turėjome daugiau nei 12,000 žmonių, kurie prisijungė prie prasmės paieškų sesijų per ateinančius tris mėnesius. Tai nebuvo procesas. Tai buvo tiesiog erdvės išlaikymas ir dalyvių paraginimas užduoti sau klausimą „kaip mes galime įsijausti į šią akimirką ir iš naujo įsivaizduoti savo ateities kelią, kuris atitiktų aukščiausius mūsų siekius?“ Ne tik kaip individualūs asmenys, bet ir kaip grupių, visuomenės nariai.
Šią iniciatyvą mes pavadinome GAIA (Pasaulinis ketinimų ir veiksmų aktyvavimas). Ji sulaukė didelio viso pasaulio bendruomenės dėmesio. Prisimenu, kad vienas iš šios bendruomenės narių buvo pedagogas iš Čilės. Jis teigė: „Žinote, savo universitete daug metų mokiau sisteminio mąstymo, tačiau niekada nesusidūriau su tokiu gyvybingu socialiniu lauku. Aš mačiau, kaip socialinis laukas pereina nuo sandorių įgyvendinimo prie kitokio veikimo būdo, kuris buvo gerokai palankesnis kūrybai ir plėtrai, jame išnyko visos ribos ir buvo pereita prie bendro galimybių suvokimo ir jų vystymo.“ Būtent tai atsirado iš erdvės išlaikymo. Daugumai tai buvo gyvenimą keičianti patirtis, tačiau ji vyko nesilaikant plano. Vyko daugiau įsiklausymo į savo impulsus, kurie pradeda tave veikti, o vėliau – judėjimas mažais žingsniais ir prisitaikymas, atsižvelgiant į tai, kas buvo pastebėta ir jaučiama. Be to, buvo atsižvelgta į tai, ko buvo išmokta proceso metu. Šis pavyzdys atspindi kai ką gana mažo, kas tapo kažkuo ženkliai didesniu ir reikšmingesniu. Iš pradžių dažnai reikia nemažai laiko, kad būtų galima peraugti į kažką didesnio. Tad svarbiausias dalykas, kurio aš išmokau ne tik kalbėdamas apie šį metodą, bet ir taikydamas jį praktiškai, buvo skirti daugiau dėmesio gilesniam lygmeniui, savo pojūčiams tam tikrose situacijose. Kai kalbu su žmogumi, kokį grįžtamąjį ryšį aš jaučiu? Kai išeinu į žygį, aš mėginu pajusti su manimi kalbančios motinos gamtos grįžtamąjį ryšį. Kai dirbu su grupe, aš mėginu suprasti, kaip su manimi bendrauja grupė, ką ji man mėgina pasakyti, atsižvelgdamas ne tik į tai, kas yra pasakoma žodžiu, bet ir į kitas gilesnes santykių peripetijas, kurias jaučiu.
Iš esmės drįsčiau teigti, kad mes, pedagogai, pagalbininkai ir lyderiai, sukuriame socialinius laukus. Puiki mokykla, puiki organizacija arba komanda kuria savo socialinį lauką. Kai pavyksta tai įgyvendinti, šis gebėjimas užtikrina didžiulį pastovumą, kuris leidžia įveikti daug iššūkių ir pokyčių, neprarandant gilesnio ryšio. Visai kaip tada, kai turi labai gerą draugą, su kuriuo gali patirti daugybę sunkumų, bet kadangi su juo turi užmegztą gilesnį ryšį, tas ryšys vis tiek gali suteikti jėgų. Manau, kad mūsų, kaip pedagogų, darbas visų pirma yra aktyvuoti kurti leidžiančius socialinius laukus.
„Erdvės išlaikymas“ – tai praktika, kurios metu nuoširdžiai bendraujama su asmeniu, jis priimamas ir palaikomas neteisiant, bet kartu išlaikant savo ribas ir savęs suvokimą. Tai labai svarbu, kai aktyvuojamas socialinis laukas, ar teisingai suprantu?
Svarbiausia yra išlaikyti erdvę. Iš tikrųjų tai yra alfa ir omega. Jūs negalite sukurti kūrybiškumo, negalite sukurti produktyvaus socialinio lauko, bet galite užtikrinti išorines ir vidines sąlygas, kurios leidžia mums aktyvuoti ir auginti tokį lauką. Būtent tai intuityviai visą laiką daro puikūs mokytojai ir puikūs lyderiai. Tačiau dabar mums reikia suvokti, kad šiandien mes gyvename gerokai kenksmingesnėje aplinkoje nei anksčiau. Todėl mums reikia patobulinti šį gebėjimą. Puikūs lyderiai tai daro patys individualiai, tačiau veikia daugiau vadovaudamiesi savo intuicija, o puikūs mokytojai elgiasi taip pat. Tačiau šiandien aplinka darosi dar labiau kenksminga, daug žmonių susiduria su psichinės sveikatos problemomis, patiria vis daugiau trikdžių. Tokia aplinka reikalauja mūsų patobulinti savo gebėjimus išlaikyti erdvę. Tai būtina ne tik išskirtiniams asmenims, nes tuo turi užsiimti visi kaip komanda. Tokią socialinę praktiką lyderių komanda bando įdiegti visoje organizacijoje.
Lyderystė iš esmės man nėra tai, ką asmuo ar individas daro, toks mąstymas – didžiulis nesusipratimas. Lyderystės pagrindas – tai sistemos, kurioje visi dalyvauja, gebėjimas suvokti ateitį ir ją keisti, taip pat jausti, kokie pokyčiai gali netrukus įvykti bei pasirengimas žengti į tuos pokyčius. Lyderystė iš tiesų yra susijusi būtent su šiais dalykais. Būtent dėl šios priežasties lyderystė, kaip mes čia MIT dažnai sakome, yra daugialypis reiškinys. Tai sąvoka, kuri turi paliesti mus visus, tai nėra kažkas, ką galime deleguoti vienam viršuje esančiam asmeniui.
Kalbant apie mokyklas ir mokymą šiandien. Dažnai nebūna atviro požiūrio. Žmonės yra mokomi mąstyti tam tikra kryptimi. Daugeliu atveju širdis nėra svarbi, o laisva valia dažnai nėra toleruojama. „Mes nurodysime tau, ko mokytis!“ Taigi, pasak jūsų, tai yra pats svarbiausias dalykas, kuris turėtų pasikeisti (suaugusiųjų) švietime. O ką mes, kaip ugdytojai ir mokytojai, galime padaryti, kad inicijuotumėme tokį pokytį?
Manau, realybė tokia, kad šiandien skirtingose vietose mokymosi aplinka labai skiriasi. Taigi tai nėra toks sprendimas, kuris būtų universalus ir galėtų išspręsti visų problemas. Realybėje mums visiems reikia suprasti platesnį kontekstą, o tada – išsiaiškinti, kokioje konkrečioje situacijoje mes esame, kokių veiksmų toje situacijoje derėtų imtis. Sprendimai gali labai skirtis. Bendrąja prasme kalbėdamas apie mokymą ir lyderystę – labiau iš socialinės perspektyvos, o ne atsižvelgiant į tai, kas vyksta mokyklose – labai akivaizdu, kur yra akloji zona, nes iš esmės beveik visos lėšos yra nukreiptos netinkama linkme. Taip galima būtų apibendrinti situaciją. Kodėl taip yra? Mokymo ir lyderystės evoliucija yra susijusi su dviem ašimis. Pirmoji ašis žymi mokymą, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas žinojimui, o ne praktika pagrįstam mokymuisi darant, t.y. nuo „galvos“ ir „rankų“ pereinama prie transformuojančio mokymosi, kuris apima galvą, širdį ir rankas. Kartu tai paliečia ir gilesnius aspektus, kuriuos aptarėme anksčiau. Vienas žodis, kuriuo galime apibūdinti kelionę transformacijos link, yra „gilinimas“. Tinkama mokymo aplinka skatina perėjimą nuo žinojimui skiriamo didžiausio dėmesio prie galvos, širdies ir rankų aktyvavimo. Kitaip tariant, siekiama pereiti prie transformuojančios mokymo aplinkos.
Vis dėlto yra ir kita ašis. Ji susijusi su tuo, kuris mokosi. Ar tai tėra individualus asmuo, ar visa grupė, pavyzdžiui, komanda, o galbūt mokymai vyksta net visoje organizacijoje? Galbūt tai net visa ekosistema. Ši veikla gali būti vietinio masto arba ne.
Taigi, kai įsivaizduoji matricą išilgai šių dviejų ašių... Kur yra tas kampas, kuriame yra visi ištekliai? Tai tas kampas, kuriame yra į žinojimą orientuoti asmenys. Čia taip pat yra visi testai! Kur didelis poreikis? Kas yra akloji zona, kai žiūrite į ateitį? Kokie trikdžiai mūsų laukia ateityje? Ką mes turime daryti? Akloji zona yra kitame kampe! Tai transformuojantis mokymasis visais lygmenimis – tiek individualiai, tiek grupėje ir organizacijoje, tiek ir visoje ekosistemoje. Be to, aš manau, kad tai yra iššūkis. Sakyčiau, yra keletas vietų, kuriose tai vyksta. Taigi nėra taip, kad nežinotume, kaip tai padaryti. Mes žinome, kaip tai padaryti. Ir tai atsitinka tam tikrose vietose, bet yra didesnė sistema, kuri tam priešinasi. Tačiau tai nepadeda iš tikrųjų demokratizuoti prieigą. Manau, kad ateities iššūkis yra susijęs su teisingumu. Taip, gerų mokyklų turime nedaugeliui žmonių. Tai yra teisingumo klausimas.
Kaip galime demokratizuoti prieigą prie transformuojančių mokymosi aplinkų? Ir padaryti tokį mokymą prieinamą ne tik kiekvienam kaip individui, bet ir bendruomenei, mokymosi sistemoms ir įvairioms ekosistemoms, įvairioms visuomenės dalims. Šioje srityje šiuo metu turime labai mažai investicijų. Visi ištekliai, visi rezultatai, visas dėmesys, visi karjeros keliai yra viename matricos gale. O koks yra tikrasis poreikis? Mums reikia visos matricos, negalima rinktis tik vienos iš dviejų galimybių. Tačiau dabartinė sistema turi akląją zoną transformuojančioje visos sistemos mokymosi aplinkoje.
Taigi nuo ko tai prasideda? Dažnai pradžia yra labai lokali. Taigi, jūs galite atverti mokyklas tam, kas vyksta aplink jas, bet manau, kad mokymasis per veikimą iš esmės reiškia, kad besimokantysis tampa pokyčių varomąja jėga. Štai kas vyksta čia, MIT. Čia yra daug laboratorijų, būdamas studentas esi susietas su startuoliais, verslininkais ir įmonėmis, o į šią pasaulinę ekosistemą pereini mokydamasis, veikdamas. Tai yra kažkas, kas greitai įgauna pripažinimą, pagreitį ir įtaką.
Daug kur tai jau prasideda, bet aš žinau, kad to vis dar maža, palyginus su bendra studentų populiacija ir besimokančiųjų populiacija, jau nekalbant apie visus besimokančius ar visus visuomenės narius. Todėl tikrai turime permąstyti ir iš naujo suvokti ne tik tai, ką darome mokyklose, bet ir kaip kuriame mokymosi aplinką visuomenėje. Manau, kad šiandien trūksta daugybės pilietinių infrastruktūrų, ir tai nėra tik pasaulinė ar asmeninė problema. Manau, kad daugeliu atvejų pokyčiai yra vietiniai ir tik konkrečioje vietoje, ypač kai pradedama išeiti iš pandemijos (2021 m. spalį.). Dabar mes daug labiau vertiname galimybę bendrauti asmeniškai, nors ir naudodamiesi skaitmeniniais įrenginiais ir kt. priemonėmis, kurios mums leidžia lengvai susisiekti vienam su kitu nepaisant geografinės padėties, skirtingų veiklos sektorių ir sistemų. Tad šiuo metu mūsų eksperimentai vyksta būtent šioje srityje.
Tačiau visiškai aišku, kad ši akloji zona, kurią šiuo metu turime, yra puikiai inovacijoms tinkama sritis, o tie, kurie imasi naujovių šioje srityje, dažnai nesulaukia deramo pripažinimo, neturi daug išteklių. Bet aš manau, kad tai pasikeis, nes atsitrenksime į sienas kaip visuomenė, kuri iš esmės mus verčia tai daryti. Iniciatyvus vadovavimas, iniciatyvus politinis sąmoningumas visuose sektoriuose, žinoma, pajudės per inovacijas, bet ne todėl, kad mus verčia aplinka. Taigi, tai gali įvykti įvairiais būdais, nors ypač mažesnėse šalyse galime pastebėti, kad pirmieji iniciatyvos imasi novatoriai.
Vērtīgas atziņas
Ļoti daudz vērtīgu atziņu un daudz kam gribas piekrist. Vienīgi praktiskā rīcība, kā uz šādu rezultātu virzīties, īpaši skaidra netop. Diezgan tipiska barjera labām idejām.