Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto Erasmus+ programos projektas „Mokant kitus reikia mokytis pačiam“ tęsiasi, vasario mėnesį 6 dalyvės stažavosi Airijoje. Stažuotės metu susipažinome su trijų tipų pagyvenusių žmonių organizacijomis.

U3A DLDK – tai trečiojo amžiaus universitetas, kuris apjungia Dublino rajonų Dun, Laoghaire, Dalkey ir Killiney pagyvenusius žmonių. Jų yra 180, lankytojai renkasi parapijos salėje, klauso paskaitų, diskutuoja. Jame veikia tokios grupės, kaip meno mylėtojų, einamųjų reikalų, kino, galerijų ir muziejų lankymo, muzikos, poezijos, vaikščiojimo mylėtojų grupės. 

Šiame universitete didelis dėmesys skiriamas tarpusavio bendravimui, diskusijoms, pačių dalyvių aktyviam įsitraukimui į veiklas. Pavyzdžiui, vienas grupės narys paruošia pasakojimą apie rašytoją ar kompozitorių, o po jo pristatymo vyksta diskusija apie kūrybą. Mums teko dalyvauti nuotaikingoje paskaitoje apie vampyrizmą, jo ištakas, istoriją pristatė Trejybės koledžo dėstytojas. Šis universitetas veikia savanoriškumo principu, nariai moka mokestį po 50 eurų per metus ir gali lankyti visas paskaitas. Didžioji dalis mokesčių atitenka mokesčiui už patalpų nuomą. Nei universiteto vadovas, nei lektoriai atlyginimo negauna.

Apie visa tai mums nuoširdžiai pasakojo vienas iš universiteto įkūrėjų, buvęs Airijos ambasadorius Lietuvoje, o dabar jame savanoriaujantis jame Donal Denham.

Kitas aplankytas buvo Dublino miesto universitetas (DCU) - amžiui palankus universitetas (AFU- Age-Friendly university), kuris į savo švietimo bendruomenę priima įvairaus amžiaus žmones. Kadangi universitetas yra draugiškas vyresnio amžiaus žmonėms, jame laukiami visi, įskaitant vyresnio amžiaus žmones. DCU pripažįsta jų vertingą indėlį į mokslinius tyrimus, socialinį dalyvavimą, kultūrą ir ekonominį kapitalą.

DCU nustatė 10 principų, kuriais vadovaujasi siekdamas būti draugišku vyresnio amžiaus žmonėms. Šiais principais remiamas aktyvus vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimas švietimo ir mokslinių tyrimų programose, siekiama skatinti asmeninį ir profesinį tobulėjimą antroje gyvenimo pusėje ir remti tuos, kurie nori siekti „antrosios karjeros“. Daugiau nei 2000 vyresnio amžiaus žmonių kas savaitę lankosi DCU ir dalyvauja sveikatingumo, kultūrinėje, socialinėje, mokslinių tyrimų ir švietimo veikloje.

Paprastai tariant, pagyvenusio amžiaus žmonės moka mokestį universitetui (80 eurų už modulį) ir paskaitas lanko kartu su jaunaisiais studentais. Modulių pasirinkimas yra labai platus - genealogija, menas, panaudojant augalus, fotografija, slauga, skaitmeninis raštingumas ir pan. Baigę modulį, jie gali laikyti egzaminus, bet tik jei to nori patys. Dėstytojams atskirai nemokama, tiesiog jie gauna savo atlyginimą universitete. Mus priėmusi koordinatorė Christine O‘Kelly yra apmokama darbuotoja. 

Ir trečio tipo organizacija, su kuria susipažinome - Airijos vyresnio amžiaus žmonių ir senėjimo teisių gynimo organizacija „Age Action”. Jos darbuotojas David Byrne supažindino su organizacijos tikslais, pagrindinėmis paslaugomis, dažniausiai tai advokatavimo paslaugos, sveikatos priežiūra, taip pat pagalba kovojant su skaitmenine atskirtimi.

Šio projekto tikslas buvo ne tik pažintis su pagyvenusių žmonių organizacijomis. Kitas labai praktiškas tikslas buvo anglų kalbos mokymasis. Šis tikslas iš pradžių kėlė nerimą kai kurioms dalyvėms, tačiau savaitė buvo pakankamas laikas įsidrąsinti ir kalbėti, ypač pamačius airių draugiškumą, paslaugumą ir šypsenas. Tad paskutinę susitikimo dieną visos dalyvės kalbėjo su universiteto senjorais, pasakojo apie save ir mūsų universitetą, keitėsi adresais. 

Ir trečiasis tikslas – Airijos kultūros ir tradicijų pažinimas - buvo išpildytas su kaupu. Aplankytos beveik visos TOP 10 įžymybės- Trejybės koledžas, jo biblioteka, pamatyta Kelso knyga, Dublino pilis, šv. Patriko katedra, Nacionalinė paveikslų galerija, Oskaro Vaildo namas-muziejus, pastovėjome prie pirmojo airių Nobelio literatūros premijos laureato William Butler Yeats namo, pamatėme, kur gimė kitas nobelistas George Bernard Shaw. O airių literatūros muziejus didelį dėmesį skiria James Joyce, jame eksponuojamas ir pirmasis „Uliso“ leidinys. 

O tradicijos - tai airių šokiai ir dainos, išmokome baladę apie Moli Malone, kurią žada į savo repertuarą įtraukti moterų ansamblis „Jaunystės aidas“. Net teatro spektaklyje pabuvojome, o kur dar apsilankymas Lietuvos ambasadoje bei susitikimas su Airijos lietuviais. Apie tai bus kitas straipsnis. 

Tad įspūdžių daug, užmegzti nauji ryšiai, pasikeista adresais, sutarta dėl tolimesnio bendradarbiavimo.

Projektų vadovės Lilijos Zableckienės informacija.

Projektas „Mokant kitus reikia mokytis pačiam“ Nr. 2023-1-LT01-KA122-ADU-000118604 finansuojamas Erasmus+ programos lėšomis

---------------------------------------

Įrašo autorė Aušrinė Česnulienė, „Epale” ekspertų komandos narė.