Aktyvi senatvė kokybiškam gyvenimui

Kadangi gyvename tik vieną kartą, gyvenimą svarbu nugyventi kuo geriau. Šiam tikslui pasiekti Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) siūlo realizuoti aktyvios senatvės strategiją.

Aktyvi senatvė – tai žinių ir veiklos rinkinys, užtikrinantis visavertį ir atitinkamą gyvenimą senstant. Pagrindiniai aktyvios senatvės elementai yra:

• Autonomija: gebėjimas priimti kasdienius ir ilgalaikius sprendimus dėl savo padėties, siekiant užtikrinti sėkmingą gyvenimą.
• Nepriklausomybė: gebėjimas savarankiškai atlikti kasdienę veiklą. 
• Gyvenimo kokybė: fizinė, psichinė, socialinė gerovė savo gyvenamojoje aplinkoje ir socialiniame-ekonominiame kontekste.
• Sveiko gyvenimo trukmė: kiek žmonės gali nugyventi nepatirdami sveikatos problemų, dėl kurių gali atsirasti sunki negalia.

PSO mano, kad aktyvus senėjimas padeda pasiekti tris pagrindinius rezultatus: sveikatą, saugumą ir dalyvavimą. Kadangi žmonės neturi asmeninės senėjimo patirties, jiems reikia įgyti naudingų žinių ir imtis reikiamų veiksmų.

Mokymasis visą gyvenimą

Mokymasis visą gyvenimą yra nepertraukiamas mokymasis viso gyvenimo metu. Žmonės dar niekada nebuvo tokie ilgaamžiai kaip dabar, o gyvenimo trukmė visame pasaulyje ir toliau ilgėja. Taigi mokymosi turinys ir procesas nuolat pritaikomas prie žmogaus gyvenimo trukmės, užtikrinant mokymąsi visą gyvenimą, kuriuo yra grindžiama aktyvi senatvė.

Senėjimas yra svarbus žmogaus vystymosi etapas, o mokymasis praturtina gyvenimą, leisdamas kiekvienam individui išnaudoti savo gyvenimo potencialą. Cituojant Albertą Einšteiną: „Kai tik Jūs nustojate mokytis, Jūs pradedate mirti“.

Mokymasis, tai proto nuotykis be amžiaus apribojimų. Mokymasis ugdo asmens gebėjimus sėkmingai susidoroti su nenumatytomis gyvenimo aplinkybėmis ir taip pailgina numatomą gyvenimo trukmę. Mokymasis apima praeityje įgautą patirtį, yra nukreiptas į ateitį, bet kartu paruošia asmenis gyvenimui dabartyje, užtikrinant jiems reikalingų kompetencijų. Tai praplečia žmogaus pasaulį, suteikia pasitikėjimo ir mokymosi džiaugsmo. Mokymosi proceso privalumas - asmeninis augimas, užtikrinantis kokybišką ir visavertį gyvenimą, ilgėjant gyvenimo trukmei.

Mokymasis visą gyvenimą yra bendra atsakomybė

Mokymasis yra abipusė ir kolektyvinė pareiga. Atsakomybė tenka tiek kiekvienam asmeniui, nesvarbu, kokio amžiaus jis bebūtų, tiek visuomenei bei valstybei. Aktyvus senėjimas priklauso nuo kiekvieno į pensiją išėjusio ir vyresnio amžiaus žmogaus energijos, motyvacijos ir veiksmų.

• Individuali. Mokymasis yra savanoriškas, pritaikytas kiekvieno asmens poreikiams ir dažnai finansuojamas savo lėšomis. Nuolatinis mokymasis yra būtinas, norint susidoroti su įvairiomis gyvenimo situacijomis. Tai apima pareigą dalytis savo žiniomis su kitais ir prisidėti prie visuomenės gerovės.
• Visuomenė. Mokymosi procese dalyvauja daug dalyvių ir suinteresuotųjų šalių, kurios vadovauja mokymuisi, remia ir dalyvauja jame, kad būtų užtikrinta aktyvi senatvė. Jų dalyvavimas apima tiek tiesioginius, tiek internetinius formaliojo ir neformaliojo švietimo kursus, tiek kursų planavimą, medžiagos paruošimą ir mokymus.
• Valstybė. Siekdama kelti visų gyventojų išsilavinimo lygį, valstybė yra atsakinga už švietimo srities valdymo klausimus, už politiką, koordinavimą, finansavimą, kokybės užtikrinimą ir kreditų pripažinimą. Vyriausybės privalo užtikrinti mokymosi galimybes, išteklių naudojimo efektyvumą, mokslinius tyrimus, standartus ir vartotojų apsaugą.

Mokymosi svarba aktyviai senatvei

Žmogus niekada nėra per senas mokytis. Mokymosi metu įgyta patirtis kaupiama visą gyvenimą, tobulinant, vystant ir atnaujinant įgytas žinias ir patirtį. Nors žmogus mokosi nuolat visą gyvenimą, nauda asmeniui ir visuomenei priklausys nuo to, ko ir kiek žmogus sendamas išmoks tobulinant savo asmenybę. Mokymasis leidžia žmogui įgyti reikiamų įgūdžių, susidoroti su nenumatytomis gyvenimo situacijomis, taip pat suteikti galimybę žmogui kontroliuoti savo gyvenimo įvykius. Tai padidina jų praktinius gebėjimus dalyvauti visuomenės gyvenime, taip pat perduoti savo patirtį, dalytis idėjomis ir naujovėmis tolimesniam gyvenimui.

Mokymasis turi tikrą vertę, kai mokymosi procesas teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą, o įgytos žinios yra mokymosi rezultatas. Tai labai svarbu norint suprasti save ir plėtoti savo potencialą, atsižvelgiant į senstančio žmogaus gebėjimus. Mokymosi proceso metu gautų galutinių rezultatų dėka mokymasis turi ir praktinę vertę. Abiem atvejais gaunami rezultatai yra aktyvios senatvės pagrindas.

Aktyvios senatvės mokymosi tikslai

Atsižvelgiant į visuomenės poreikius, nustatyti keturi aktyvaus senėjimo tikslai. Šiems tikslams pasiekti kiekvienas individas, atsižvelgdamas į savo gebėjimus ir laiką, turimą energiją ir gebėjimus įgyti žinių per visą gyvenimą, turi savo mokymosi būdą. Griežtų reikalavimų šiems tikslams pasiekti nėra, tačiau akivaizdu, kad mokymasis padeda sėkmingiau ir visapusiškiau siekti konkrečių tikslų.

Mokymasis, siekiant sėkmingai atlikti aktyvios senatvės numatytą vaidmenį

Tikimasi, kad asmuo pats valdys savo mokymosi procesą, kad įsitrauktų į aktyvų senėjimą. Tai apima laiko ir gyvenimo įvykių konteksto analizę, poreikių ir interesų įvertinimą, poreikių tenkinimo galimybių tyrinėjimą, mokymosi galimybių, laiko ir tipų pasirinkimą, įsitraukimą į mokymąsi ir mokymosi integravimą į gyvenimą ugdant savo kompetencijas. Pasirinkimas tarp kelių variantų priklauso nuo pageidaujamos kompetencijos, o ne nuo amžiaus. Bendruomenės nariai ir vyriausybės remia mokymąsi, skatinantį aktyvų senėjimą.

Kad mokymas būtų pritaikytas aktyviai senatvei, būtina atsižvelgti į vyresnio amžiaus žmonių vaidmenų sąveiką. Pasirinktas mokymosi būdas yra kiekvieno individo asmeninis sprendimas, todėl klaidingo mokymosi būdo nėra. Mokymo metodai gali būti taikomi individualiai. Toliau pateikiami kiekvieno iš keturių mokymosi tikslų pavyzdžiai, apimantys temas, kurios ypač aktualios senstantiems žmonėms. Mažai tikėtina, kad šios temos sudomins jaunus žmones. Kai kurias iš šių temų galima išnagrinėti per valandos trukmės pamoką, o kitų reikia mokytis kelis mėnesius po kelias valandas per savaitę. Formalus mokymasis nėra vienintelė galimybė. Nors mokymasis dažniausiai yra sąmoningas procesas, tačiau atsitiktinis ir neplanuotas mokymasis vyksta atsižvelgiant į per gyvenimą gautą patirtį.

1. Gyvenimo įvykių valdymas: mokymasis suprasti senėjimo procesą atsižvelgiant į konkrečią individo situaciją ir tinkamai prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų pokyčių, norint pasiekti užsibrėžtų tikslų.

• Sveikatos ir gerovės valdymas: su amžiumi susijusių sveikatos problemų supratimas; savęs priežiūra, įskaitant žinias apie mitybą ir vaistus; fiziniai pratimai; informacija apie jutimų praradimą ar jų mažėjimą; gebėjimas priimti pagrįstus sprendimus dėl paliatyvios priežiūros ir eutanazijos; aktyvus socialinių ryšių palaikymas tarp aktyvių vyresnio amžiaus žmonių.
• Apdairus finansų valdymas: asmeniniai finansai – biudžetas, paskolos, mokesčiai; pensijų valdymas; investicinės priemonės; išankstinis apmokėjimas už laidotuves ir kremavimą; saugi bankininkystė; apsauga nuo sukčiavimo;
• Sumanus vartotojas: išlaidas ir energiją taupantys pirkiniai; pagrįstas sprendimas, kada ir kur pasirinkti mažesnį būstą arba persikelti į bendrą būstą; produktų pirkimas internetu, žiedinė ekonomika (sumažinti, pakartotinai panaudoti, perdirbti).
• Teisinis aspektas: nekilnojamojo turto pirkimas arba pardavimas; testamentai ir turto planavimas, paveldėjimas, didelės dovanos.

2. Asmeninis tobulėjimas: norint gyventi kryptingą gyvenimą, kuris lavintų asmeninį augimą, pirma, reikia suvokti gamtos, ekonominį, socialinį ir politinį pasaulį, antra, ugdyti savo interesus, gabumus ir prigimtinius gebėjimus šiame kontekste.

• Informacija ir komunikacija, siekiant suprasti gyvenimo ir pasaulio kontekstą: informuotumas, politinė ir mokslo pažanga sveikatos ir senėjimo srityse; informacijos tikslumo, pasitikėjimo ir patikimumo įvertinimas, siekiant panaudoti ar dalytis naudinga ir aktualia informacija; informacinis raštingumas.

• Asmeniniai interesai: įgūdžių ugdymas; skaitmeninių įgūdžių pagerinimas; projektai, susiję su asmens pomėgiais, pavyzdžiui, memuarų rašymas, genealogija ar tapyba; antros kalbos mokymasis.
• Poilsis ir kultūra: teatras, meno muziejai, bibliotekos; socialinį aktyvumą didinantys pasirinkimai, pavyzdžiui, chorai, knygų klubai ir studijų būreliai; mokymasis keliaujant („Kelių tyrinėtojai“).

3. Prisidėti prie visuomenės gerovės: išmokti kuo geriau panaudoti savo žinias ir įgūdžius, kad kuo geriau prisidėtumėte prie savo šeimos, bendruomenės ir visuomenės gerovės.

• Priežiūros užtikrinimas: rūpinimasis sutuoktiniu, turinčiu specialiųjų poreikių; papildomų profesionalių ir socialinių paslaugų teikėjų paieška (pvz., dėl trumpalaikės priežiūros).

• Senelių priežiūra: vaiko ir senelio priežiūra ir globa visų šalių labui.
• Darbas: žinios ir įgūdžiai, kurie gali būti panaudoti dabartinėje profesijoje (darbas visą darbo dieną ar ne visą darbo dieną arba konsultavimas) arba antroje (papildomoje) profesijoje.

• Savanorystė: įgūdžiai, kurie yra paklausūs visuomenėje ir internete, pavyzdžiui, redagavimas, anglų ir (arba) kitų kalbų mokymas.

4. Palikimas ateičiai: patirties, idėjų ir infrastruktūros perdavimas ateities kartoms.

• Kita karta: informacija apie šeimos istoriją, nuotraukos, šeimos artefaktai, giminės medis jaunesnėms kartoms.
• Kultūros ir tradicijų puoselėtojai: šeimos tradicijų, tradicinės kalbos, muzikos ir kulinarinio meno perteikimas šeimai.

• Pilietiniai įsipareigojimai: žinios aktualiomis temomis, pavyzdžiui, klimato kaita ir ateities sprendimai, kad būtų galima tinkamai pasirinkti balsuojant; socialiai atsakingos investicijos; dalinimasis prisiminimais apie bendrą istoriją.
• Pasaulio pilietis: nacionalinė ir tarptautinė filantropija; aktyvus kolektyvinės gerovės siekimas ir veiksmai, būtini rūšies išlikimui.

Švietimo nelygybė

Jei mokymasis nepakankamai prisideda prie gyvenimo kokybės gerinimo, visuomenė ir senstantis žmogus susiduria su tokių sąlygų pasekmėmis. Kiekvieno individo žmogiškasis kapitalas laikui bėgant mažėja dėl pasenusios informacijos ir įgūdžių, o būtino išsilavinimo trūkumas gali sumažinti jo savarankiškumą, gyvenimo trukmę ir pasitenkinimą gyvenimu. Bėgant metams gebėjimai mažėja, o senstant, dėl prarastos galimybės mokytis ir įgyti naujų įgūdžių, žmogus praranda keletą privalumų.

Ypač problemiški yra atvejai, kai tai lemia specifinės aplinkybės, pavyzdžiui, mažos pajamos, negalia, etninė kilmė arba gyvenimo sąlygos, susijusios su žemais išsilavinimo rodikliais. Švietimo nelygybė gali egzistuoti tam tikrose grupėse ar net tam tikrose vietovėse, todėl visuomenėje gali susidaryti grupės, kuriose asmenys neturi reikiamų raštingumo įgūdžių.  Todėl asmenys turi ribotas galimybes gauti informaciją, sveikatos priežiūrą ir paslaugas, naudotis socialiniais tinklais, dalyvauti bendruomenės ir kultūriniame gyvenime. Atitinkamai sumažėja tam tikros visuomenės dalies galimybės ir pasirinkimai, atsiranda fizinis, socialinis ir finansinis nesaugumas, bei tuo pačiu joms gresia bejėgiškumas ir atskirtis.

Visuomenė patiria didelių išlaidų, kai senstantys žmonės neturi žinių ir įgūdžių, reikalingų naujiems įgūdžiams įgyti. Visuomenė praranda aktyviai senstančių žmonių indėlį ir yra priversta susidoroti su nelygios visuomenės padariniais ir juos subsidijuoti. Tikėtina, kad dėl silpnų ryšių su kitomis visuomenės kartomis senstantys žmonės bus marginalizuoti ir nepakankamai vertinami.

Aktyvi senatvė – viso gyvenimo metu įgyti įgūdžiai

Aktyvi senatvė yra svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimo įgūdis, nes senėjimas yra visuotinis reiškinys. Garsi amerikiečių kino žvaigždė Meja Vesta (Mae West) yra pasakiusi: „Tu gyveni tik kartą, bet jei darai tai teisingai, užtenka ir vieno karto“. Jei mokymasis skatintų aktyvią senatvę, kiekvienas žmogus ant gyvenimo drobės sukurtų savo asmeninį šedevrą.