Kristijono Donelaičio poema „Metai“ neabejotinai patenka ne tik į lietuvių, bet ir pasaulio šedevrų sąrašą. Svarbu ir tai, kad šį kūrinį galime laikyti ne tik literatūriniu, bet ir edukaciniu.

Biografija

Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. netoli Gumbinės. 1736 – 1740 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, 1740 – 1743 m. dirbo giedojimo mokytoju, vargonininku, mokyklos vedėju Stalupėnuose, o nuo 1743 m. iki mirties buvo liuteronų kunigas Tolminkiemyje.

K. Donelaitis mokėjo lotynų, senovės graikų, hebrajų, vokiečių ir prancūzų kalbas, buvo puikiai susipažinęs su antikine filosofija. Jis ne tik Apšvietos, bet ir Renesanso žmogus. Turėdamas išsilavinimą humanitarinėje srityje jis domėjosi ir gamtos mokslais bei technika, pavyzdžiui, pats gamino termometrus, barometrus, laikrodžius, sumeistravo netgi mikroskopą. Be to, teigiama, kad jis vienas pirmųjų Rytų Prūsijoje sumeistravo fortepijoną. K. Donelaitis buvo labai žingeidus, domėjosi sodininkyste, pats skiepijo vaismedžius.

Kaip rašo biografai, K. Donelaitis nemėgo pramogų, triukšmo, savo gyvenimą“ įstatė į griežtas vėžes“ ir to griežtumo kruopščiai prisilaikė, buvo labai atsidavęs savo parapijiniam ir kasdieniam buitiniam darbui, net savo kūryboje gynė senas tradicijas.

Šiuos biografijos faktus reikia žinoti, norint suprasti jo svarbiausio kūrinio „Metai“ intencijas. Kaip žinia, jam gyvam esant apie jo egzistavimą težinojo jo draugai. Tik praėjus beveik penkiasdešimt metų po poeto mirties, 1818 metais, Liudvikas Rėza šį kūrinį išspausdino su vertimu į vokiečių kalbą.

Krikščioniško pasaulio etika

Ak jūs neprieteliai! jūs išpiudyti bedieviai!

Ar nesibijotės, kad jus pekla prasivėrus,

Taip šventas dienas atšvenčiant, tuo pražudytų?

„Metai“ nėra vien tik literatūrinis kūrinys. Tai pirmiausiai pamokymai jo parapijiečiams, kad šie ne tik atsikratytų nuo pagonybės išlikusių burtų, tvirtai tikėtų Dievu, bet taip pat kad sėkmingai galėtų tvarkyti savo gyvenimą. Manoma, kad jis savo poemos dalis skaitė bažnyčioje iš sakyklos tikintiesiems, taip norėdamas juos pamokyti gyvenimo išminties.

Donelaičio gyvenimo laikotarpiu Prūsijoje plito „pietizmo judėjimas“, kuris teigė moralinį žmogaus atsinaujinimą, giliai dievobaimingą krikščionišką pamaldumą bei atsisakymą pasaulietiškų tuštybių, darbais pasireiškusį meile artimui. Kaip teigė religijos sociologijos pradininkas Maksas Weberis,  pietistai norėjo neregimą šventųjų bažnyčią padaryti regimą žemėje. Šios idėjos atsispindėjo ir K. Donelaičio kūryboje. Tik tas žmogus, kuris tvirtai laikosi Dievo priesakų, nepasiduoda pagundoms.

Tai jie [t.y. pagonys lietuviai], rods, dar taip, kaip mes, nepažindami Dievą,

Daug nešvankių ir durnų daiktų prasimanė.

Ogi dabar jau mes, krikščionims būdami prūsai,

Mes, lietuvninkai, taip baisiai ryt nesigėdim,

Kad ir vokiečiai glūpoki tur nusidyvyt.

„Metuose“ mažytis lietuvių kaimelis Tolminkiemyje atsiveria kaip unikali pedagogikos vieta, kurioje sėkmingi žmonės yra tie, kurie laikosi Dievo priesakų, taip pat protingai ir, šiandien sakytume, išmaniai elgiasi.

Darbo etika

Nes be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo

 O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam.

Donelaičio darbo samprata kyla iš krikščioniško tikėjimo. Darbas – tai buvimo šiame pasaulyje esmė, tai Dievo sutvarkyta socialinė tikrovė. Todėl tingėjimas yra tai, kas prieštarauja žmogaus prigimčiai (nors ir kaip keistai ši mintis šiandien skamba).

Beje, kalbant apie Donelaičio darbo etiką, verta prisiminti Rytų Prūsijos realybę XVIII amžiaus pradžioje.

1709 metų rudenį siautė didžiulės liūtys, o žiemą užklupo dideli šalčiai. Kaip liudija amžininkai, net gegužės mėnesį buvo galima važinėti rogėmis per Kuršmares. Visa tai lėmė, kad krašte kilo badas,  vėliau kilo įvairių ligų epidemijos. Tokia situacija turėjo įsirėžti jaunojo Kristijono sąmonėje – iš  čia tas begalinis tikėjimas, kad viskas yra Dievo valioje, tačiau visada reikia būti pasiruošusiam blogiausiam. Taigi, reikia dirbti.

Bet, jūs viežlybi kaimynai, jūs gaspadoriai

Su grečnoms gaspadinėms, mums nereik nusigėdėt,

Kad mes, būriškus jau vėl nusitverdami darbus,

Mėšlus rausim ir laukus įdirbdami vargsim.

Patarimai būrams

Kristijonas Donelaitis „Metuose“ nepašykšti pamokymų ne tik kaip klausyti Dievo nurodymų, bet taip pat pateikia praktinių patarimų.

Pirmiausia jam rūpi, kad būrai pasirūpintų maistu, kad jie netinginiautų, tinkamai dirbtų žemę, pasinaudotų visos gamtos gėrybėmis, taip pat pasiruoštų žiemai maisto atsargų. Praūžę sunkumai, kuriuos turėjo prisiminti, o dar daugiau žinojo iš vyresniųjų pasakojimo, mokė, kad žmogus turi būti pasiruošęs galimoms nelaimėms.

K. Donelaitis valstiečius mokė, kad kiekvienas žmogus turi prisižiūrėti ir savo aprangą. Nors jis teigė, kad rengtis reikia kukliai, tačiau apranga turi būti tvarkinga. K. Donelaitis rašo, kad apdriskusiais ir sulopytais drabužiais nepridera eiti ne tik į mišias, bet ir į baudžiavą. „Nenaudėlėmis“ vadino tas moteris, kurios tingėjo verpti ir austi. Taip pat Donelaitis gynė tradicinius lietuvininkų drabužius. Jis peikė tas merginas, kurios atsisakydavo nešioti „margines“, o dėvėdavo „kedelčius“. „Marginės“ – tai iš dažytų vilnonių siūlų austas sijonas, kuris buvo vyniojamas aplink liemenį ir prie juosmens sujuosiamas juosta. „Kedelčius“ – tai pagal vokiečių madą pasiūtas sijonas.

Donelaitis „Metuose“ stipriai išreiškia mintį, kad nepaisant socialinių sluoksnių, visi žmonės nuo gimimo yra lygūs: „vyžotas būras nėra kvailesnis už poną“.

Naudota literatūra

Gineitis L., Kristijonas Donelaitis ir jo epocha. Vilnius, 1990.

Matulevičius A.. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: lietuvių tautinė padėtis. Vilnius, 1989.

Pocytė S., Refleksijos donelaitikos tematika in Darbai ir dienos, - Kaunas, 2015, nr. 63 p. 223 -229.

Tinklaraščio autorius - Virginijus Savukynas - žurnalistas, kultūros antropologas, LRT televizijos laidos „Istorijos detektyvai“ autorius, programėlės „Būk detektyvas!”, skirtos keliautojams, norintiems geriau pažinti Lietuvos istoriją, projekto vadovas, EK projekto „Epale“ autoritetas.