Vaiva Balčėtienė, Panevėžio rajono švietimo centro metodininkė, kuruojanti TAU veiklas, kalbasi su andragoge Irena Sabaliauskiene.

„Bet kurios kartos žmogui mokymasis kartu su kitais žmonėmis teikia keleriopą naudą“

Kviečiame susipažinti: Irena Sabaliauskienė, andragogė, ilgametė Panevėžio rajono švietimo centro direktorė. Tuo metu eidama direktorės pareigas  inicijavo dalyvavimą įvairiuose projektuose ir rajone subūrė nemenką būrį kvalifikuotų andragogų. Nors Irena jau išėjusi į užtarnautą poilsį, andragogikos nepamiršta, ne tik domisi suaugusiųjų švietimo aktualijomis, bet ir aktyviai įsitraukia į suaugusiųjų švietimo gyvenimą. Šiuo metu pašnekovė yra Panevėžio rajono trečiojo amžiaus universiteto Raguvos fakulteto dekanė.

Gerbiama Irena, esate baigusi andragogikos studijas. Papasakokite, kas paskatino rinktis šias studijas, kur  ir kaip prasidėjo Jūsų kaip andragogės kelias?

Darbo su suaugusiaisiais specifika kiek kitokia, nei darbo su mokiniais. Pradėjusi darbą Panevėžio rajono švietimo centre supratau, kad stinga kompetencijų, kaip dirbti su suaugusiais žmonėmis. Tuo metu visoje šalyje steigėsi švietimo centrai. Norint teikti profesionalias suaugusiųjų švietimo paslaugas ryškėjo naujos – andragogo profesijos švietime poreikis. Labai svarbia naujove suaugusiųjų švietime laikau andragogų rengimą. Vytauto Didžiojo universitete andragogų rengimo programa pradėta 1998 metais. Esu šios pirmos laidos magistrantė. Dauguma mano bendramokslių dirbo mokytojų švietimo centruose. Iš visų regionų suvažiavo apie 40 žmonių ir pradėjome andragogikos magistrantūros studijas, kurias baigėme 2000 m.

Lietuvoje ir pasaulyje yra nemažai žinomų andragogų, kurie paliko didelį indėlį suaugusiųjų švietime. Kurios asmenybės Jums yra išskirtinės ir turi reikšmę?

Andragogiką į Lietuvą atvežė psichologas Vytautas Černius, Filadelfijos Templio (Temple) universiteto profesorius. Profesorius pirmasis Lietuvoje paskelbė, kad suaugusieji turi mokytis kitaip negu vaikai. Jaučiuosi laiminga, kad mus mokė geriausi to meto Europoje suaugusiųjų švietėjai – Bary Hake, Peteris Jarvisas, Larisa Joggi, prof. Vytautas Černius, Margarita Teresevičienė, Audronė Vališkevičiūtė-Allan, a.a. Giedra Linkaitytė ‒ viena iš andragogikos srities lyderių ir kt.

Baigusi studijas dirbote Švietimo centro direktore, rūpinotės suaugusiųjų švietimu. Pasidalykite savo patirtimi, įgyta dirbant šį darbą.

Kartu su manimi andragogikos studijas baigė Panevėžio rajono švietimo skyriaus specialistė Skaidrutė Kriukienė ir Švietimo centro specialistė Vilma Juozapavičiūtė-Kuprienė. Taigi jau buvome komanda, gebanti ne tiek mokyti suaugusiuosius, kiek padėti jiems įgyti naujų žinių, gebėjimų, kompetencijų, nukreipti reikiama linkme ir paskatinti mokytis visą gyvenimą. Kad būtų galima organizuoti suaugusiųjų mokymą, reikėjo turėti suaugusiųjų mokymo specialistų. 2006 m. Pedagogų švietimo centro (PŠC) parengtas projektas „Naujos galimybės mokytojų profesinės kompetencijos raidai Panevėžio rajone“ sulaukė Europos Sąjungos socialinio fondo finansavimo. Toks laimėjimas suteikė progą trisdešimčiai rajono mokytojų tapti andragogais. Taigi rajone jau turėjome visą būrį kvalifikuotų specialistų. Džiaugiuosi, kad bendromis pastangomis rajone keitėsi požiūris į mokymąsi, suaugusiems buvo sudaromos sąlygos plėtoti savo pažintines galias ir tokiu būdu patenkinti savirealizacijos poreikius.

Kokius trūkumus įžvelgiate suaugusiųjų švietime ir kas jus labiausiai džiugina?

Džiugina, kad mokymasis kartu su kitais žmonėmis suaugusiesiems teikia keleriopą naudą – daro gyvenimą įdomesnį, tenkina naujos stimuliacijos poreikį, padeda įgyti naujų žinių, teikia papildomą bendravimo galimybę, ugdo naujus ir palaiko seniau įgytus bendravimo įgūdžius, lavina dalykinius įgūdžius, didina pasitikėjimą savimi. Problematiškas yra charizmatiškų, gebančių bendrauti su auditorija, moderuoti diskusijas lektorių, autoritetų prisikvietimas į nutolusias kaimo bendruomenes.

Kaip Jūsų veikla šiuo metu susijusi su suaugusiųjų švietimu?

Panevėžio rajono švietimo centro iniciatyva 2015 m. buvo įsteigtas Panevėžio rajono TAU, kurio vienas iš pagrindinių uždavinių – sudaryti sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms gilinti bazines žinias ir bendrąsias kompetencijas bei formuoti teigiamas mokymosi visą gyvenimą nuostatas. Tais pačiais metais prie Raguvos kultūros centro veiklą pradėjo ir TAU Raguvos ir Šilų  fakultetas. Klausytojų valia buvau išrinkta šio fakulteto dekane. Pagausėjus klausytojų skaičiui, susikūrė atskiras Šilų fakultetas. Šiuo metu savanoriauju Raguvos fakultete. Džiaugiuosi klausytojais, kurie jungiasi į TAU veiklas. Tai aktyvūs, žingeidūs žmonės, kurie nori sužinoti daugiau naujų technologijų taikymo būdų bei metodų, domisi, kaip būti energingam, jaunatviškam ir gyvybingam, kaip pagerinti savo gyvenimo kokybę, kad netaptum našta, o būtum reikalingas ir įprasmintum save veiklose.

Kaip manote, kokią reikšmę senjorams turi dalyvavimas Trečiojo amžiaus universiteto veikloje?

Dažnai kyla klausimas, o kam gi suaugusiam žmogui reikalingas mokslas ir kodėl suaugusieji mokosi? Mūsų aplinka yra labai dinamiška ‒ tai, ką naudojome vakar, nebetinka šiandien. Todėl mokymasis neatsiejamas nuo mūsų kasdienybės. Bet kurios kartos žmogui mokymasis kartu su kitais žmonėmis teikia keleriopą naudą – daro gyvenimą įdomesnį, tenkina naujos stimuliacijos poreikį, padeda įgyti naujų žinių, lengvina gyvenimą, teikia papildomą bendravimo galimybę, ugdo naujus ir palaiko seniau įgytus bendravimo įgūdžius, lavina dalykinius įgūdžius, didina pasitikėjimą savimi. Man patinka posakis, kad „gyvenimas panašus į eskalatorių, judantį žemyn“.

Prašau pasidalyti mintimis, kaip galėtume pagerinti suaugusiųjų švietimo procesą Lietuvoje?

Manau, kad suaugusiųjų švietimo sėkmė regione labai priklauso nuo vietos valdžios požiūrio į šią veiklą. Jei regione yra skiriamas pakankamas dėmesys suaugusiųjų švietimui, veiklas vykdo neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatoriai, tai tada suaugusiems sudaromos sąlygos plėtoti savo pažintines galias, ir tokiu būdu užtikrinti savirealizacijos poreikio įgyvendinimą.

Nuoširdžiai ačiū Jums už pokalbį!