Dingęs Jonavos štetlas. Ekskursija po Jonavą Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos motyvais
Giedrė Narbutaitė-Kontrimė. Ivetos Bajorinaitės nuotrauka
2024 metų birželio mėnesį švenčiame 95-ąsias rašytojo, dramaturgo, scenarijų autoriaus Grigorijaus Kanovičiaus gimimo metines, deja, rašytojas šio jubiliejinio gimtadienio nesulaukė, mirė 2023 m. sausio 20 dieną Izraelyje. Rašytojo gimtasis miestas – Jonava, todėl apie Grigorijaus Kanovičiaus kūrybą kalbamės su Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus muziejininke Giedre Narbutaite-Kontrime, svetingai sutinkančia muziejaus svečius ir įtaigiais pasakojimais atveriančia rašytojo gyvenimo ir kūrybos pasaulį.
Miela Giedre, esate minėjusi, kad rašytojo sūnus Sergejus Kanovičius pasakojo, kad tėvas džiaugėsi galėdamas birželio mėnesį švęsti net du gimtadienius. Prašome pasidalyti šia istorija su „Epale“ skaitytojais.
Mane labai maloniai nudžiugino ši Sergejaus Kanovičiaus papasakota istorija. Nors domiuosi rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus biografija, baigiu perskaityti jo lietuviškai išleistą kūrybą, tačiau kiekvienas toks rašytojo artimų žmonių pasakojimas man padeda geriau pažinti Grigorijaus Kanovičiaus asmenybę. Tai tikra istorija, nuoširdi. Sergejus Kanovičius pasakojo, kad jo tėvas tarsi vaikas labai džiaugdavosi galėdamas gimtadienį švęsti du kartus – birželio 9 d. ir birželio18 d. Savo apsakyme „Štrichai autoportretui“ Grigorijus Kanovičius rašė: „aš turiu retą galimybę švęsti savo gimtadienį du kartus per metus ir du kartus ta proga gauti sveikinimus nuo artimųjų ir draugų – tą dieną, kai iš tiesų gimiau, ir tą dieną, kai mane parvežė į gimtuosius namus – į Jonavos miestelį, kur patyręs mojelis man atliko žinomą gerą darbą, o rabinas pagaliau įrašė į visų pasaulyje gyvenančių padarų knygą, davęs man ilgam gyvenimui du vardus – Giršas Janklas“. Labai norėčiau papildyti, kad rašytojas gimė 1929 m. birželio 9 d. Kauno žydų ligoninėje, o į Jonavą buvo parvežtas ir čia Jonavos rabino į gyvenimo knygą įrašytas birželio 18 d.
O kaip jūs susidomėjote Grigorijaus Kanovičiaus gyvenimu ir kūryba?
Vos pradėjusi dirbti Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje, gavau užduotį perskaityti Grigorijaus Kanovičiaus paskutinį romaną „Miestelio romansas“ ir jo motyvais parengti ekskursiją po Jonavą. Pirmosios ekskursijos metu labai jaudinausi, nesijaučiau pakankamai pasiruošusi, be to, į šią ekskursiją susirinko labai daug žmonių. Atsimenu, kaip drebėjo balsas ir strigo žodžiai, bet labai džiugino nuoširdus žmonių domėjimasis rašytojo istorija ir kūryba. Taip prasidėjo mano pažintis su Grigorijaus Kanovičiaus kūryba. Tiesa, vis pritrūkdavo laiko prisėsti ir perskaityti visus romanus. Nusprendžiau tai padaryti augindama dukrytę, būdama motinystės atostogose. Ir tada iš Izraelio mus pasiekė labai liūdna žinia – 2023 m. sausio 20 d. Grigorijus Kanovičius mirė. Aš nebuvau susitikusi su rašytoju, asmeniškai jo nepažinojau, tačiau ši žinia labai mane sujaudino. Ėmiau vieną po kito skaityti rašytojo romanus, interviu, peržiūrėti laidas, kuriose jis buvo įamžintas. Vieno interviu metu („Naktinis ekspresas“[1]), kuris buvo nufilmuotas Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose Bat Jamo mieste, žurnalistė rašytojo paklausė, ar tikrai „Miestelio romansas“ yra paskutinis romanas, kas toliau? Trumpai perpasakojant rašytojo žodžius, Grigorijus Kanovičius atsakė, kad jo romanai yra liudijimas apie žydų istoriją Lietuvoje, kad tai, ką norėjo, jis jau parašė, o dabar lietuviai turi pradėti domėtis ta istorija, dabar kitų eilė. Nežinau kodėl, bet šiuos žodžius priėmiau labai asmeniškai. Tarsi jie būtų pasakyti man – kodėl tai negaliu būti aš? Tą vakarą ilgai negalėjau užmigti, vis galvojau, ką aš galėčiau padaryti. Svajojau apie Grigorijaus Kanovičiaus vardo festivalį, kurio metu kalbėtume ne apie didelius įvykius, žymias asmenybes, o apie miestelį ir paprastus jo žmones, apie kuriuos savo kūryboje pasakojo rašytojas. Atsikėlusi ryte supratau, kad reikia nuo kažko pradėti. Tą rytą socialiniuose tinkluose paskelbiau, kad kartą per mėnesį vesiu nemokamas ekskursijas Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos motyvais. Jau antri metai, kai gegužės – spalio mėnesiais vedu ekskursijas. Viena iš jų graži ir šviesi, kaip odė senajai Jonavai, vedama romano „Miestelio romansas“ motyvais. Kita – daug sunkesnė ir liūdnesnė, tai pasakojimas apie 1941 m. vasaros įvykius Lietuvos miesteliuose, apie Holokaustą ir žydų tautos tragediją. Parengti šią ekskursiją mane įkvėpė romanas „Šėtono apžavai“.
Lietuvos rašytojų sąjungos svetainėje[2] pristatomi visi Grigorijaus Kanovičiaus darbai. Kurie iš jų, jūsų nuomone, reikšmingiausi? Nuo kurių ir kodėl pažintį su rašytojo kūryba siūlytumėte pradėti dar neskaičiusiems Grigorijaus Kanovičiaus kūrinių?
Labai sunkus klausimas. Galiu tik pasidalyti savo patirtimi – aš pažintį su Grigorijaus Kanovičiaus kūryba pradėjau nuo paskutinio rašytojo romano „Miestelio romansas“. „Miestelio romansas“ – romanas, supintas iš paties rašytojo ir jo mamos atsiminimų apie Jonavos miestelį, čia gyvenusius žmones, pirmiausia, pačius artimiausius – senelius, tėvus, dėdes, tetas, klasės draugus, kaimynus. Vėliau rinkausi autobiografinius kūrinius. Dabar skaitau viską iš eilės. Skaitydama išgyvenu savitus jausmus, susipažįstu su Jonava, jos istorija, daugelyje rašytojo kūrinių atpažįstu tarpukario Jonavos miestelį. Todėl daugelį kūrinių skaitau kaip vieną istoriją apie Jonavos štetlą, nors kartais rašytojo kūriniuose miestelio pavadinimas net neįvardintas arba jam suteiktas kitas pavadinimas, pavyzdžiui, romane „Šėtono apžavai“ veiksmas vyksta neegzistuojančiame Miškinių miestelyje. Labai taikliai Grigorijaus Kanovičiaus rinktinių raštų įžanginiame žodyje yra parašęs literatūrologas Petras Bražėnas: „Skaitydamas „Miestelio romansą“ ne kartą pagalvojau, kaip būčiau skaitęs visus kitus rašytojo romanus, jeigu šis būtų pasirodęs prieš kokius keturis dešimtmečius, kai ant rašytojo darbo stalo dar gulėjo tik pirmasis jį išgarsinusios trilogijos „Žvakės vėjyje“ romanas. Tikriausiai daug kartų būčiau pajutęs, kad su kai kurių personažų prototipais jau esu pažįstamas iš autobiografinio ar prisiminimų romano, kitais atvejais – pasidžiaugęs, kad nesunkiai tuos prototipus galiu atpažinti net ir po pakeistais ar sukeistais vardais, trečias – gal ir tuščiai būčiau sukęs galvą, kas gi slypi po tuo ar kitu personažu.“[3] Būtent į tokias pinkles aš ir esu patekusi, beveik visuose rašytojo kūriniuose atpažįstu Jonavą ir jos žmones. Tačiau kiekvienas romanas yra savitas ir ilgam įstringantis į atmintį. Meistriškai parašytas romanas „Šėtono apžavai“ mane sužavėjo juntama tragedijos nuojauta, nors jame neperskaitysite jokių smurto scenų, romane neiššaunamas nei vienas šūvis, nenuteka joks kraujo lašas. Žinau, kad pirmasis trilogijos „Žvakės vėjyje“ romanas „Paukščiai virš kapinių“ buvo rašomas tarsi galvojant, jog jo paskirtis atsidurti stalčiuje, nesitikint, kad kūrinys apie žydų miestelį bus išleistas. Tai nuostabus romanas, labai jautrus ir gražus. Ilgai ieškojau knygelės „Aš žiūriu į žvaigždes“, nes jos neturėjome nei muziejaus fonduose, nei Jonavos bibliotekose. Po kelių mėnesių paieškų ją muziejui nupirkau vos už porą eurų. „Aš žiūriu į žvaigždes“ – 1959 m. išleista apysaka, kurioje Grigorijus Kanovičius pirmą kartą rašo apie savo tautybės žmones. Nenustebinsiu, joje taip pat matau Jonavą.
Mano patarimas toks: jei planuojate perskaityti ne vieną rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus kūrinį, pradėkite nuo pirmųjų jo prozos kūrinių – apysakos „Aš žiūriu į žvaigždes“ arba trilogijos „Žvakės vėjyje“, jeigu norite pažinti rašytoją ir jo pasaulį, skaitykite „Miestelio romansą“. Bet kuris rašytojo kūrinys trumpam nukels į tą kelis šimtmečius Lietuvoje gyvavusį žydų pasaulį, kuris buvo taip negailestingai sunaikintas.
Šių metų gegužės mėnesį Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusiame literatūros seminare „Lietuvos žydų literatūros veidai“[4] skaitėte pranešimą „Grigorijaus Kanovičiaus miestelis – Jonava“. Kokie svarbiausi šio pranešimo akcentai?
Labai džiaugiausi ir jaudinausi gavusi kvietimą dalyvauti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje veikiančio Judaikos tyrimų centro rengiamame seminare „Lietuvos žydų literatūros veidai“. Mano jaudulį nuramino šiltas centro vadovės Laros Lempertienės bendravimas. Pasitarėme ir nusprendžiau savo pranešime nenutolti nuo to, ką darau Jonavoje, ką pasakoju Jonavos gatvėse vesdama ekskursijas. Tad, be abejonės, svarbiausias pranešimo akcentas buvo rašytojo meilė savo vaikystės miestui, Grigorijaus Kanovičiaus vaikystė Jonavoje ir kas iš tos senosios Jonavos liko iki mūsų dienų. O liko nedaug – viena iš septynių sinagogų, nedidelis senamiesčio fragmentas – Kauno gatvė, karo metais apgriautos, o sovietmečiu visiškai suniokotos senosios žydų kapinės, Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia ir buvusi Arklių pašto stotis, kurioje šiandien įsikūręs Jonavos muziejus. Man sunku tai žodžiais nusakyti, bet jaučiu ir suprantu, kokia svarbi Grigorijui Kanovičiui buvo Jonava, taip pat matau, kokią didelę dovaną rašytojas padovanojo Jonavai savo romanuose prikeldamas tą miestelį ir jo žmones, ne tik žydus, bet ir lietuvius, lenkus, sentikius, visus tuos, kurie susitikdavo gatvėse, krautuvėse, šventėse, vieni iš kitų derėdamiesi pirkdavo turguje. Jaučiu, kaip visa tai susipynę, susiję. Reiktų labai gerai pagalvoti, ar turi kuris kitas miestas apie jį parašytą ir tokio populiarumo susilaukusį romaną kaip „Miestelio romansas“, kokį turi Jonava. Po pranešimo sulaukiau daug gražių ir palaikančių žodžių. Labai džiaugiuosi šia patirtimi.
Kurie kitų lektorių pranešimai jus labiausiai sudomino? Galbūt sužinojote kažką naujo apie rašytoją Grigorijų Kanovičių?
Visi seminaro metu perskaityti pranešimai buvo labai įdomūs ir naudingi, suteikė kontekstą, kuriame galime geriau pažinti Grigorijų Kanovičių ir jo kūrybą. Aš tikrai nesu nei žydų literatūros, nei tuo labiau litvakų kultūros ar papročių žinovė, todėl kiekvienas toks prisilietimas prie šių temų man yra be galo įdomus ir praturtinantis, matau didžiulę tokių renginių prasmę, svajoju, kad tokių susitikimų kuo daugiau būtų ir Jonavoje.
Šio seminaro metu jaučiau didelį Rimos Kasperionytės palaikymą. Pati Rima skaitė pranešimą „(Ne)parašytas epas. Grigorijaus Kanovičiaus stambiosios prozos problema“. Su tokiu malonumu išklausiau šį pranešimą. Man labai patiko šiame pranešime nuskambėjusi mintis, kad Grigorijus Kanovičius stengėsi sukurti Lietuvos žydų epą. Aš truputį kitaip pasakyčiau – Grigorijus Kanovičius sukūrė epą apie tuos daugiataučius, daugiakultūrius miestelius, kurių buvo pilna Lietuva iki Antrojo pasaulinio karo metų.
Teko girdėti, kad Grigorijaus Kanovičiaus sūnus Sergejus Jonavos kultūros centro Krašto muziejui padovanojo ypatingą simbolinę dovaną, primenančią jo tėvą. Kokia tai dovana?
Labai džiaugiuosi, kad man teko pabendrauti su abiem rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus sūnumis. Nuoširdžiai žaviuosi jų darbais, o dar labiau meile savo tėčiui, šeimai ir dideliu indėliu verčiant, leidžiant ir populiarinant Grigorijaus Kanovičiaus kūrybą. Sergejų Kanovičių vis sutikdavau renginiuose, pavyzdžiui, kasmetinės Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinės premijos suteikimo šventėje Jonavos bibliotekoje. Bet visai kitokia patirtis buvo, kai paskelbiau kvietimą į pirmą kartą vedamą ekskursiją romano „Šėtono apžavai“ motyvais ir jis parašė, kad dalyvaus joje. Labai jaudinausi. Naujas ekskursijos maršrutas dar nebuvo išbandytas. Be to, ekskursijoje pasakoju apie jo tėtį, senelius ir prosenelius, apie rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus kūrybą. Viskas pavyko gerai. Galbūt ne viską, ką norėjau, pavyko papasakoti, ne visi žodžiai susidėliojo taip, kaip norėjau, tačiau šis maršrutas man ir pačiai yra labai jautrus. Manau, kad tą dieną kartu keliavusiems žmonėms Sergejaus apsilankymas, jo pastebėjimai ir pasidalijimai buvo nepakartojama patirtis. Taip prasidėjo mūsų gražus bendravimas. Kartą gavau nuo jo žinutę, kad jis šeimos vardu norėtų muziejui padovanoti tėčio laikrodį. Prieš rašytojo 95-ąsias gimimo metines kartu su Vilniaus, Kauno, Palangos žydų bendruomenėmis Jonavoje besilankydamas Sergejus Kanovičius muziejui padovanojo tėčio brangintą rankinį laikrodį. Labai graži ir prasminga dovana – sustojęs Grigorijaus Kanovičiaus laikrodis… Ech, kaip gražiai yra rašęs pats rašytojas: „kas turi laiko raktelį,[…] tas ir yra jo valdovas. O tas auksinis raktelis – ne prie laikrodininko Gedaljė diržo, o Aukščiausiojo užanty. Tai ne nupiepęs Gedaljė, kai nori pasukantis ir sustabdantis laiką, tai jis – Visagalis ir Maloningiausias – kam atsuka atgal, kam pavaro į priekį“. Tuo labiau, kad pats rašytojas, tarsi turėdamas tą raktelį, sugebėjo savo kūriniuose prikelti tą pražudytą pasaulį ir seniai prarastus žmones.
Sustojęs Grigorijaus Kanovičiaus laikrodis – šeimos dovana Jonavos kultūros centro Krašto muziejui
Kaip dar Jonavoje įprasmintas Grigorijaus Kanovičiaus atminimas?
Džiaugiuosi, kad prieš metus Jonavos viešajai bibliotekai buvo suteiktas Grigorijaus Kanovičiaus vardas. Nuo 2017 m. biblioteka organizuoja konkursą, kurio metu įteikiama kasmetinė respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija. Labai džiaugiuosi būdama šio konkurso komisijos nare. Biblioteka gražiai puoselėja gautą vardą, labai džiugina jos renginiai, rengiamos parodos. Mūsų mieste kyla labai gražių iniciatyvų. Vienas iš gražiausių pavyzdžių – Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos bendruomenės spektaklis „Daina nuo Vilijos iki Neries“ (rež. Živilė Martinaitienė), pastatytas pagal Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas“. Jonavoje šis spektaklis buvo parodytas net kelis kartus ir visada žiūrovų buvo pilna salė. Džiugu, kad jis neliko nepastebėtas ir už mūsų miesto ribų – gimnazistai gavo kvietimą spektaklį parodyti ir Vilniaus knygų mugės metu. Šiemet ir Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje galima pamatyti senajai Jonavai ir Grigorijui Kanovičiui skirtą instaliaciją. Krašto muziejaus patalpose nuo 2023 m. meninę instaliaciją „Miražas... Miestelio romansai“ kūrė menininkas Feliksas Paulauskas. Šiemet, minint rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus 95-asias gimimo metines, ši erdvė buvo atidaryta lankytojams.
Ypatingi jausmai kyla tamsoje pasineriant į Felikso Paulausko meninę instaliaciją „Miražas… Miestelio romansai“. Pristatykite šią instaliaciją „Epale“ skaitytojams atskleisdama, ką apie ją pasakoja pats Feliksas. Iki kada Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje bus galima pamatyti šią įspūdingą instaliaciją?
Visus metus stebėjau Felikso Paulausko darbą kuriant minėtą instaliaciją. Jis kūrė tik savo paties rankomis, kasdien kantriai dirbo turėdamas viziją. Instaliacija „Miražas… Miestelio romansai“ – tarsi paminklas sudegintai, sunaikintai medinei Jonavai. Pats menininkas sako, kad jo darbe susipina dvi istorijos. Pirmiausia jis nori, kad išgyventume tą jausmą, kurį jautė po karo į suniokotą, labai mylėtą savo vaikystės miestą trumpam sugrįžęs rašytojas Grigorijus Kanovičius, neradęs čia nieko artimo, nieko savo, net savo senelių antkapių kapinėse. Kita istorija pasakoja apie Nachumą Bliumbergą, kuriam besislapstant pavyko išvengti žudynių Girelėje. Feliksas Paulauskas kviečia mus įsivaizduoti, kad Nachumas pabėga iš sušaudymo duobių į seną lentpjūvę, kurioje pasislėpęs tamsoje iš to, ką randa po ranka – medžio gabalėlių ir skiedrų, jis pradeda kurti sunaikintą savo miestą, sudegintą Jonavą. Sunku vaizdžiai papasakoti, todėl labai kviečiu atvykti į Jonavą ir pamatyti instaliaciją. Instaliaciją „Miražas… Miestelio romansai“ autorius kviečia apžiūrėti įeinant po vieną, aklinoje tamsoje naudojantis tik nedideliu žibintuvėliu. Instaliaciją bus galima pamatyti iki 2025 metų, lankymas nemokamas, bet būtina registracija.
Sužinojau, kad norėdami išgirsti rašytojo ir jo tautos istoriją galime kreiptis ir į jus, nes kiekvieną pirmąjį mėnesio antradienį savanorystės pagrindais kviečiate jonaviškius ir miesto svečius į pasivaikščiojimą po dingusį Grigorijaus Kanovičiaus miestelį, po dingusį Jonavos štetlą. Kaip rekomenduotumėte pasiruošti šiam pasivaikščiojimui, kad jis būtų prasmingiausias? Kur ir kada reikėtų atvykti, kiek laiko trunka pasivaikščiojimas po Grigorijaus Kanovičiaus Jonavą?
Jau antrus metus vedu šias ekskursijas. Tikiu, kad ateis toks laikas, kai į jas jau nebeateis žmonės, bet kol kas taip dar nenutiko. Todėl labai kviečiu atvykti į Jonavą ir pasivaikščioti su manimi po tą pradingusį štetlą, po Grigorijaus Kanovičiaus pasaulį ir rojų. Ši ekskursija yra vedama atsiminimų romano „Miestelio romansas“ motyvais. Laukiu visų norinčių pirmą mėnesio antradienį (gegužės – spalio mėn.) 18 valandą prie Jonavos krašto muziejaus. Pasivaikščiojimo metu aplankysime vietą, kurioje tarpukariu veikė fotostudija „Union“, Jonavos Šv. apaštalo bažnyčioje esančią Jonavos miesto įkūrėjų didikų Kosakovskių kriptą, miestelio turgaus aikštės vietą, žinoma, Neries pakrantę, sinagogą, išlikusį Jonavos senamiesčio fragmentą – Kauno gatvę, senąsias žydų kapines. Pasivaikščiojimas užtrunka apie tris valandas. Jos metu įveikiame apie 3–4 kilometrus ir sugrįžtame prie Jonavos muziejaus. Ekskursija yra nemokama. Kartais dėl nenumatytų aplinkybių data ir laikas gali keistis, todėl planuojantiems atvykti rekomenduoju informaciją pasitikslinti telefonu.
Papildomas pasiruošimas ekskursijai nėra būtinas, tačiau perskaitę Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas“ turės didesnę galimybę giliau pajusti štetlo dvasią.
Žinau, kad jums labai svarbus kiekvienas dingusio Jonavos štetlo istorijos klausytojas, tačiau gyvenimiškoji patirtis šnibžda, kad būta tokių klausytojų, kuriems tarsi pasakojote jų pačių istoriją. Kokiems klausytojams buvo sunkiausia pasakoti?
Sunkiausia yra dirbti ir bendrauti su abejingais žmonėmis, bet, galiu pasidžiaugti, kad tokie į ekskursijas neateina. Žinoma, labai jaudinuosi, kai tenka pasakoti Jonavos štetlo istoriją žydų tautybės žmonėms. Kaip ir minėjau, daug ko nežinau, dar daug ko mokausi ir gilinu žinias. Pavyzdžiui, net nesu tikra, kaip reikia tarti tam tikrus žodžius jidiš kalba, vardus ir pavardes, kurie prieš 100 metų buvo kasdien tariami Jonavoje. Šiandien mūsų mieste nebėra žydų bendruomenės, nėra žydų tautybės žmogaus, su kuriuo galėtume pasikalbėti apie praeitį. Bet norėčiau paminėti kraštotyrininką Artūrą Narkevičių, niekada neatsisakantį padėti, patikslinti faktus, pasidalinti savo surinkta medžiaga.
Labai jaudinausi po Jonavą vaikščiodama su rašytojo sūnumis. Tačiau jų nuoširdumas, atvirumas ir palaikymas visą jaudulį greitai numalšino. Kokie man svarbūs ir brangūs jų pasakojimai apie tėtį! Norėčiau paminėti, kad būtent žmonės, kurie susirenka į ekskursijas ir yra man didžiausias paskatinimas tęsti šią veiklą. Koks džiaugsmas sutikti tuos, kurie palaiko, skatina, dalinasi savo žiniomis. Vienas iš tokių žmonių – Lietuvos žydų bendruomenės narys Geršonas Tacas. Susitikę Martyno Mažvydo bibliotekoje seminaro „Lietuvos žydų literatūros veidai“ metu, dar pabendravę Jonavoje vykusioje ekskursijoje, užmezgėme puikų tarpusavio ryšį ir dabar dalinamės savo žiniomis, surinkta informacija. Esu labai dėkinga už tokius sutiktus žmones. O kiek man ši veikla suteikia patirties ir kiek padovanoja! Noriu pasidalinti keliomis istorijomis. Pavyzdžiui, vienos ekskursijos metu pamačiau atvertas sinagogos duris (buvusiame sinagogos pastate sovietmečiu buvo įrengtas konditerijos cechas, iki šiol šis pastatas naudojamas kaip kepyklos sandėlis), nors per dvylika Jonavoje praleistų metų niekada nebuvau jos viduje ir nemačiau, kad tos durys būtų pravertos. Ekskursijos dalyvių paraginta, užėjau pro tas duris. Žinoma, vaizdas labai liūdnas, autentikos ten jau beveik nėra. Bet net ir toks trumpas užėjimas į sinagogą, man yra neįkainuojama patirtis. Kita istorija įvyko vos prieš kelias dienas. Vedant ekskursiją ir pasakojant Kauno gatvėje, kurioje dar yra išlikę keliolika štetlo laikus menančių namų, staiga vienas iš ekskursijos dalyvių išsitraukė raktą ir pasiūlė į vieną iš tų namų užeiti. Ir, žinoma, mes užėjome. Man pačiai labai įdomu, kokios durys dar atsivers, kokių istorijų dar išgirsiu?
Jonavos senamiestis, Kauno gatvė. Ivetos Bajorinaitės nuotrauka
Kadangi turėjau galimybę klausytis jūsų pasakojamos istorijos, žinau, kad klausytojus sužavėjote savo istorijos žiniomis, kalbos sklandumu ir meile Lietuvos kultūrai ir istorijai. Iš kurio šeimos nario paveldėjote įtaigų žodį?
Nuoširdžiai dėkoju už tokius gražius žodžius. Su kalbėjimu jau taip yra, kad kartais pavyksta sklandžiai ir įtaigiai kalbėti, o kartais, deja, nepavyksta. Ekskursija nėra kalba, kurią gali pasirašyti ar mintinai išmokti. Jos metu vyksta daug pokalbių, diskusijų, paprastai ekskursantai susidomi viena ar kita istorija, pamatytu objektu, turi klausimų. Pati stengiuosi vis domėtis ir pildyti informaciją, kuria dalinuosi ekskursijose. Suprantu, kad dažniausiai papasakoju tik apie 50 procentų to, ką norėčiau papasakoti. Tačiau pati sau esu susikūrusi tarsi ekskursijos rėmus – kuriose vietose, ką pasakoti, kad pačios svarbiausios istorijos būtų išgirstos. Viešas kalbėjimas mane baugindavo, ir jei kas būtų pasakęs, kad mano darbas bus viešai pasakoti istorijas, pati nebūčiau tuo patikėjusi. Matyt, iki to ėjau mažais žingsniais. Manau, kad pagrindus padeda ugdymo įstaigos, mano atveju Panevėžio rajono Vadoklių vidurinė mokykla ir jos nuostabūs mokytojai, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas ir jo bendruomenė. O labiausiai, žinoma, darbas. Dirbdama Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje labai daug išmokau, labai paaugau. Kasdien priimdama lankytojus muziejuje, pasakodama apie veikiančias parodas ir ekspozicijas, pajutau, kas lankytojams patinka, kokio ilgio pasakojimas yra tinkamas, kaip pasakojime sudėti akcentus, kaip papasakoti vaizdžiai. Niekada nesistengiu pasakoti vartodama sudėtingus žodžius, daugybę datų ar istorinių terminų. Dar norėčiau pridurti, kad pasakodama nemažai cituoju Grigorijų Kanovičių, o jis buvo tikras žodžio meistras, jo kalba labai graži, vaizdinga ir jautri. Mano pasakojimas yra paprastas, aš visada stengiuosi pasakoti nuoširdžiai, nebijau pasakyti, kokias mintis, sąsajas, jausmus man sukelia ar suteikia vienas ar kitas įvykis, asmenybė. O tai jau, manau, yra atėję iš šeimos – mes mėgstame kalbėtis atvirai ir jausmingai, nebijodami parodyti savo stiprybių ir silpnybių, savo jausmų.
Kokia jūsų didžiausia profesinė svajonė, susijusi su Jonavos žydų ir Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos įprasminimu?
Esu svajotoja ir svajonę tikrai turiu ne vieną. Tad nuo kurios pradėti? Pradėsiu nuo mažesnių. Viešojoje erdvėje vis pasigirsta diskusijų, kodėl Grigorijaus Kanovičiaus kūryba nėra įtraukta į moksleiviams skirtą privalomos literatūros sąrašą. Šios diskusijos mane paskatino pagalvoti, o ką aš galiu padaryti, kad Jonavos moksleiviai perskaitytų bent vieną Grigorijaus Kanovičiaus kūrinį. Norėčiau pakviesti Jonavos 8–12 klasių mokinius, kartu su manimi skaityti ir analizuoti apie mūsų miestą parašytą atsiminimų romaną „Miestelio romansas“, nukeliantį į tarpukario miestelį. Kad ši svajonė išsipildytų, man reikia visai nedaug – tik turėti trisdešimt egzempliorių „Miestelio romansų“, tad, manau, ši svajonė greitai išsipildys. Taip pat svajoju apie Grigorijaus Kanovičiaus vardo festivalį Jonavoje. Labai norėčiau, kad tokio festivalio metu mes kalbėtume apie miestelį, pasakotume apie miestelio žmones, jų paprastas istorijas, apie įvykius, keitusius miestelio žmonių gyvenimus. O didžioji svajonė – kad apleistas Jonavos sinagogos pastatas atgytų, kad tame nedideliame Jonavos senamiestyje būtų vieta, kuri įvairiomis formomis ir būdais pasakotų daugiataučio ir daugiakultūrio miestelio, jo žmonių ir, žinoma, Grigorijaus Kanovičiaus istoriją. Kas gali žinoti, gal vieną dieną ir ši svajonė išsipildys.
Jonavos sinagoga. Ivetos Bajorinaitės nuotrauka
Miela Giedre, nuoširdžiai linkiu, kad išsipildytų tiek profesinės, tiek asmeninės svajonės. Ačiū už puikų interviu ir, žinoma, už galimybę dalyvauti renginyje „Dingęs Jonavos štetlas. Ekskursija po Jonavą Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos motyvais“. Tikiu, kad jūsų įkvepiantis pavyzdys paskatins ir jaunimą, ir suaugusiuosius domėtis tiek Grigorijaus Kanovičiaus ir Jonavos, tiek savo miestų ir miestelių bei jų žmonių istorijomis, o jas išmokus – dovanoti kitiems.
Registracija į Felikso Paulausko meninę instaliaciją „Miražas… Miestelio romansai“ tel. +370 675 47297.
Registracija į pasivaikčiojimus su Giedre Narbutaite-Kontrime „Dingęs Jonavos štetlas. Ekskursija po Jonavą Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos motyvais“ tel. +370 614 21906. Artimiausia nemokama ekskursija pagal romaną „Šėtono apžavai“ planuojama rugpjūčio pirmąjį antradienį 18 val. (J.Basanavičiaus g. 3, Jonava).
Su Giedre Narbutaite-Kontrime kalbėjosi „Epale“ ekspertė Renata Jankevičienė
[3] Grigorijus Kanovičius „Rinktiniai raštai/ 5 tomai“, 1 tomas, Vilnius, 2014 m.
