Kviečiame susipažinti su Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos, Inovatyvių studijų instituto profesore Margarita Teresevičiene. Jos tyrimų kryptys: suaugusiųjų mokymasis, neformaliojo ir savaiminio mokymosi vertinimas ir pripažinimas, technologijomis grindžiamas mokymasis. Šiuo metu M.Teresevičienė yra Lietuvos nuotolinio ir e.mokymosi (LieDM) asociacijos prezidentė, Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos (LSŠA) narė, Socialinių inovacijų fondo (SIF) valdybos narė.

Gerbiama profesore, stovėjote prie šiuolaikinio Lietuvos suaugusiųjų švietimo ištakų, matėte kaip jaunos Lietuvos švietėjai mokėsi demokratijos, aktyvaus įsitraukimo, lygiavertiško bendravimo ir bendradarbiavimo. Papasakokite apie tai.

Tais 1990-1991 metais mes nelabai ir žinojome kas yra suaugusiųjų švietimas. Žinoma, iki Nepriklausomybės atkūrimo eidavome visi į įvairius „Žinijos“ renginius, klausydavome paskaitų, plėsdavome akiratį, t.y. priimdavome mums teikiamą informaciją ir taip pat mokėme kitus žmones, savo studentus.

Dirbau universitete, kai atkeliavo kvietimas iš Švietimo ir mokslo ministerijos su kvietimu atvykti tartis dėl suaugusiųjų švietimo asociacijos kūrimo. Tokią idėją pirmiausia inspiravo šiaurės šalys, jų institucijos ir organizacijos, kaip Ministerijos, Šiaurės Ministrų Taryba, Šiaurės šalių akademija, Liaudies mokyklos, nevyriausybinės organizacijos pirmosios pasiūlė Lietuvai pagalbą ir paramą reformuojant švietimo sistemą, o ir suaugusiųjų švietimą. Jų atstovai lankėsi Lietuvoje, suprato mūsų problemas, pradėjo kviesti į savo organizacijas mokslininkus, praktikus - pavienius atstovus ar grupes, supažindino su jų šalių suaugusiųjų švietimo sistema, tradicijomis, galimybėmis mokytis suaugusiems, atskleidė kaip jų šalyse veikia nevyriausybinės organizacijos, demonstravo ir perteikė mokymo metodikas, darbo su suaugusiais ypatumus. Jie neprimetė mums savo kelio, nei savo sistemos ar struktūrų, bet dalijosi patirtimi, padėjo ieškoti ir rasti.

Aš keletą kartų pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais vykau į Švediją, Norvegija, Daniją, mokiausi, dalyvavau, stebėjau. Tai buvo kitas pasaulis, kuriame kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo padėties ar išsilavinimo, pažiūrų ar statuso buvo vertingas. Mokymasis kiekvienam piliečiui buvo jo gyvenimo dalis ir taip yra iki šiol. Tai yra giliai tų šalių švietimo filosofijoje, tradicijose, gyvenimo būde. O lygiavertis bendravimas ir bendradarbiavimas tarp visų suaugusiųjų švietimo dalyvių yra tiesiog norma.

Kokie buvo didžiausi iššūkiai Lietuvos suaugusiųjų švietėjams jaunoje Nepriklausomoje Lietuvoje?

Lietuvoje suaugusiųjų švietimo ikikarinės tradicijos buvo suardytos, o sovietinės tiesiog atmetamos. Mums reikėjo kažko naujo, kažko kito, bet patys nežinojome ko norėti, nelabai ir žinojome kaip turėtume sistemą ir suaugusiųjų švietimą keisti. Tuo metu pasirodė labai pažangi a.a. M.Lukšienės ir jos komandos „Tautinės mokyklos koncepcija“, kuri buvo gairės visam švietimui, bet to nepakako dirbant su žmonėmis Suaugusiųjų bendroje lavinimo mokyklose, universitetuose, kvalifikacijos tobulinimo kursuose, skatinant nevyriausybinių organizacijų radimąsi ir plėtojant jų vaidmenį vardan pilietiškumo, demokratijos ir pilietiškos visuomenės. Todėl užsienio šalių parama, pirmaisiais nepriklausomybės metais, daugiausia Šiaurės šalių, buvo tikras lobis, nes dalyvaudami bendruose projektuose, stebėdami jų patirtį, taikomus metodus, lankydami Liaudies mokyklas, patys po truputį keitėmės. Tai buvo neįkainuojama patirtis, nes būdami ir kurdami kartu atradome sau priimtinus metodus, kūrėme nevyriausybines organizacijas, užmezgėme platesnius ryšius ir su kitų šalių suaugusiųjų švietimo institucijomis, atradome kaip turi keistis pats suaugusiųjų švietėjas, kas yra andragogika ir kodėl svarbus mokymasis visą gyvenimą. 1992 m. įkurta Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija tapo visus Lietuvos suaugusiųjų švietėjus vienijanti organizacija, tarpininkas tarp Lietuvos ir Vakarų valstybių švietėjų, padėjusi transformuoti suaugusiųjų švietimą.

Koks buvo universiteto vaidmuo?

Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva, kuriant Suaugusiųjų švietimo asociaciją, visų universitetų atstovai buvo pakviesti jungtis ir inicijuoti savo universitetuose veiklas vardan suaugusiųjų švietimo. Sunkiau buvo universitetų atstovams, kuriuose studijų programos ir veiklos buvo ganėtinai nusistovėję. Vytauto Didžiojo universitete turėjome laisvas rankas, edukologija ieškojo savo kelio ir krypties, nes pedagoginės studijos buvo kitų universitetų veiklos dalis, todėl mums reikėjo kažko naujo. Taip sutapo, kad šis universitetas irgi atsikūrė kartu su Nepriklausoma Lietuva, kad jame atvyko dirbti užsienio lietuviai iš geriausių JAV universitetų ir pažangiausi akademikai iš kitų Lietuvos universitetų. Jie suprato suaugusiųjų švietimo reikšmę visuomenės demokratijos procesams ir palaikė iniciatyvą plėtoti andragogikos studijas būtent šiame universitete. Todėl Vytauto Didžiojo universitete radosi formaliosios Andragogikos bakalauro, magistrantūros studijos, kurios labai prisidėjo rengiant suaugusiųjų švietėjus, andragogus bei tobulinant jų kvalifikaciją. Jas baigę, įgiję bakalauro ar magistro kvalifikacinį laipsnį, andragogai keitė suaugusiųjų švietimą, visuomenę. Kvietėme dėstyti užsienio profesorius, rengėme tarptautines konferencijas, kartu sprendėme suaugusiųjų švietimo problemas, prisidėjome prie suaugusiųjų švietimo politikos formavimo dirbdami kartu su Švietimo ir mokslo ministerijos atstovais. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų didžiulis nuopelnas, kad įsitvirtino Andragogikos mokslas, kad buvo rengiami mokslo darbai, vadovėliai, straipsniai, doktorantai rinkosi aktualias suaugusiųjų švietimo problemas ir jas sprendė.

Kokių šalių švietimo tradicijos padarė didžiausią poveikį Lietuvos suaugusiųjų švietimui? Gal būt galite paminėti svarbias asmenybes, kurios prisidėjo prie suaugusiųjų švietimo plėtros Lietuvoje?

Man regis didžiausią įtaką turėjo Šiaurės šalys, kurios savo atvirumu, noru prisidėti puoselėjant demokratines vertybes, siekiu dalintis ir net pasimokyti iš mūsų buvo pirmosios pasiūliusios pagalbą. Bet ir kitos šalys, kaip Vokietija, pradiniu laikotarpiu darė didžiulį poveikį. Pastaroji eilę metų įvairiais būdais rėmė Lietuvos Suaugusiųjų švietimo asociaciją.

Asmenybių, kurios svarbios suaugusiųjų švietimui Lietuvoje yra nemažai, tačiau labiausiai išskirtinės man yra trys:

Dr. Arne Carlsen, buvęs Šiaurės šalių akademijos (Geteborgas, Švedija), UNESCO Mokymosi visą gyvenimą instituto vadovas (Hamburgas, Vokietija) ne kartą buvo atvykęs į Lietuvą, siūlė pagalbą Švietimo ir mokslo ministerijai, ieškojo galimybių priimti suaugusiųjų švietėjus ir juos globojo kad įgytų patirties Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje. Ne kartą lankėsi ir Vytauto Didžiojo universitete, kur dirbo su magistrantais, doktorantais, skaitė pranešimus organizuojamose konferencijose.

Teoriniame ir moksliniame lygmenyje neįkainuojama pagalba buvo teikiama Surrey universiteto (UK) profesoriaus a.a. Peter Jarvis. Jis buvo suaugusiųjų švietimo guru, sukūrė išskirtinę patirtinio mokymosi teoriją, kurioje daugiausia dėmesio skyrė mokymosi per socialinę patirtį procesui. Jo sukurtas mokymosi proceso modelis atskleidė, kaip suaugusieji mokosi visą gyvenimą. Parašė ir redagavo 30 knygų, 200 straipsnių ir skyrių knygose apie suaugusiųjų švietimą ir mokymąsi, tęstinį profesinį mokymą, trečiojo amžiaus žmonių ugdymąsi. Kai kurios knygos yra išverstos ir į lietuvių kalbą. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį reguliariai atvykdavo į Vytauto Didžiojo universitetą dirbti su dėstytojais, doktorantais, magistrantais.

Neabejotinas indėlis ir poveikis Lietuvos suaugusiųjų švietimui buvo a.a. profesoriaus Vytauto J. Černiaus, Temple universitetas (JAV). Šis išeivijos profesorius, visą savo patirtį įgijęs JAV, nuo pirmųjų universiteto atsikūrimo dienų pradėjo dirbti su praktikais - mokytojais ir suaugusiųjų švietėjais, taip pat magistrantais, doktorantais, organizavo vasaros mokyklas ir savo pavyzdžiu demonstravo kaip mokymosi procesuose reiškiasi lygiavertiškumas ir bendradarbiavimas. Visa tai kaip sniego gniūžtė įtraukė daugybę mokytojų, mokyklų, andragogų. Prof. Vytautas J. Černius rašė ir leido knygas, skirtas suaugusiųjų švietėjams, lietuvių kalba ir tuo papildė taip trūkstamą literatūrą tuo metu, kai trūko elementariausių vadovėlių, mokslo darbų, o interneto platybės dar nebuvo tiek atviros ar prieinamos.

Ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais Jums yra tekę dalyvauti ne vienoje mokymosi kelionėje, stažuotėje užsienyje. Gal galite prisiminti tas patirtis, kas padarė didžiausią įspūdį ir poveikį jūsų mokymui, tyrimams?

Tai, kas ankstyvaisiais metais mums buvo atradimai apie suaugusiųjų mokymąsi, dabar jau yra elementari taisyklė ir norma. Pirmiausia tai skirtumai tarp paviršinio ir giluminio mokymosi ir kaip pastarasis tampa asmenybės dalimi, kad tam nepakanka monologo, kognityvinių pastangų, atminties; kad mokantis be galo svarbu emocinis ir kinestetinis elementai, o refleksija ir metakognicija padeda įtvirtinti tai kas išmokta. Visa tai mes, daugybė Lietuvos andragogų, patyrėme dalyvaudami įvairiuose mokymuose, rengtuose Šiaurės šalyse.

Visada nuostabios patirtys likdavo po apsilankymo Liaudies mokyklose, kurių atmosfera ir laisvumas tiesiog apstulbindavo. Tai, kad suaugęs žmogus gali sau leisti rinktis ko mokytis ir nevaržo jokie formaliųjų programų ribojimai, tai, kad viskas vyksta malonioje bendradarbiavimo atmosferoje, kuriant projektus, gyvenant ir bendradarbiaujant su kitais besimokančiaisiais ir mokytojais. Liaudies mokyklos padeda jaunam suaugusiam apsispręsti, rasti savo gyvenimo kelią, tai demokratijos vertybių ugdymo mokyklos. Beje, suaugusiųjų švietėjai, įkvėpti to pavyzdžio, Lietuvoje irgi bandė kažką panašaus sukurti, bet nelabai pasiteisino, nes švietimo sistema turi kitas tradicijas ir tiesiog perkelti, nors ir puikias patirtis, beveik neįmanoma.

Kaip pasikeitė suaugusiųjų švietimas per 30 Lietuvos Nepriklausomybės metų?

Suaugusiųjų švietimas labai pasikeitė. Pradžioje mes atradinėjome kas tai yra ir kaip suaugusiųjų švietimas turi tapti švietimo sistemos dalimi, kaip teisingai dirbti suaugusiais siekiant įtvirtinti demokratines vertybes, kaip juos skatinti mokytis, kokias metodikas taikyti, kas yra andragogika. Dabar tai jau praeitis.

Dabartiniu laikotarpiu, kai esame tikri europiečiai ir pasaulis mums atviras, suaugusiųjų švietime ryškus posūkis į konkurencingumą, ekonominės naudos siekimą. Suaugusiųjų švietimas yra labai įtakotas ES švietimo politikos, pradėtos taikyti įvairios strategijos ir reformos, kurios veikia visa švietimą, parengta EPBO Lietuvos įgūdžių strategija, tikslu užtikrinti klestinčią ekonomiką, naujovių diegimą ir socialinę sanglaudą. Ir čia tikrai yra ką veikti, nes labai dažnai palyginamieji rodikliai (kad ir besimokančių suaugusiųjų procentas visuomenėje) su kitomis šalimis kalba mūsų nenaudai.

Kokie yra mūsų suaugusiųjų švietimo trūkumai? O kuo galime pasidžiaugti?

Pasidžiaugčiau tuo, kad politikos lygmenyje dėmesys suaugusiųjų švietimui yra nemenkas, kad turime priimtą Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymą. Kad suvokiama mokymosi svarba žmogui, jo gerovei, sveikatai ir gyvenimo kokybei, kad yra gausybė projektų, kurie prisideda prie reikiamų įgūdžių įgijimo.

Prie trūkumų priskirčiau tai, kad mokymasis netapo kiekvieno mūsų gyvenimo dalimi, mokymusi sau, savo asmenybės ugdymui, kad jis labiausia siejamas su darbo išlaikymu, profesinių įgūdžių tobulinimu. Manau balansas tarp profesinio tobulėjimo ir asmenybės augimo turi būti išlaikomas.

Taip pat trūkumas yra tai, kad suaugusiųjų mokymasis yra labiau prieinamas ir lengviau pasiekiamas aukštesnį išsilavinimą įgijusiems asmenims. Beje tie trūkumai būdingi ne tik Lietuvai. O Lietuvoje, dėl pasikeitusių aukštojo mokslo krepšelių politikos, aukštojo mokslo institucijose jau beveik nerengiami andragogai- turintys atitinkamą išsilavinimą ir kompetencijas mokyti suaugusiuosius. Ir tai nėra gerai.

O kokios yra šiuolaikinio, popandeminio suaugusiųjų švietimo tendencijos? Kaip prie suaugusiųjų švietimo plėtros gali prisidėti universitetas?

Na, žinoma, išaugusi skaitmenizacija, kuri atveria naujus kelius suaugusiųjų mokymusi, o mokymasis nuotoliniu būdu, virtualioje aplinkoje tapo labiau geidžiamu, nei auditorijoje, gaištant laiką kelionėms iki mokymosi vietos. Be to globalizacija, migracija, demografiniai, klimato pokyčiai keičia darbo vietas, žmonių bendravimo ir mokymosi būdus, kurie tampa vis labiau susieti su technologijomis ir jų teikiamomis galimybėmis. Tačiau, suaugusiųjų mokymasis, nors jau kitam lygmenyje, tebėra ir išliks be galo svarbi sritis.

Universitetas suaugusiųjų švietime konkuruoja su privačiais mokymosi paslaugų teikėjais ir dažnai pralaimi, nes jo misija kita, - teikti platų išsilavinimą; jis nesiekia rengti profesionalo konkrečiai darbo vietai, ar tobulinti dirbančiojo kompetencijas esamoje darbo vietoje. Vis tik, mokslininkai, dirbantys universitete kuria naujas žinias, kuriomis dalintis su visuomene yra būtinybė. Todėl prie suaugusiųjų švietimo plėtros universitetas gali ir turi prisidėti didindamas mokymosi prieinamumą ir studijų lankstumą, tinkamą suaugusiesiems, norintiems derinti savo gyvenimo ritmą su studijomis, taip pat pripažindamas jau turimas kompetencijas, nepriklausomai nuo to, kaip ir kur jos buvo įgytos. Ačiū jums už įdomias ir vertingas mintis.

Nuotraukos iš asmeninio albumo.

Profesorę Margaritą Teresevičienę kalbino Dr. Elena Trepulė, VDU Švietimo akademijos (anksčiau - Edukologijos instituto) docentė. Elena nuo 2000 m. dirba, dėsto ir tiria suaugusiųjų švietimo sritį, o pastaruoju metu - ir atvirą nuotolinį mokymąsi. Elena dalyvauja nacionaliniuose ir tarptautiniuose suaugusiųjų švietimo projektuose bei yra tarptautinė suaugusiųjų švietimo ekspertė nuo 2004 m., „Epale“ Kauno regiono ekspertė nuo 2015 m.