Kiekvienas mokytojas dirba su grupėmis, kurias sudaro kartais labai nepanašūs ugdytiniai. Ypač tai aktualu suaugusiųjų mokyklai, į kurią besimokantieji susirenka iš skirtingų ugdymo įstaigų, mokęsi pas skirtingus mokytojus, taikiusius nevienodus mokymo metodus. Nepamirškime ir to, jog suaugusiųjų klasėse, kitaip nei įprastose dieninių mokyklų grupėse, besimokančiųjų amžius taip pat gali gerokai įvairuoti. Taigi skiriasi ir jų emocinė, socialinė branda, gyvenimo patirtis – informacija priimama nevienodais būdais. Andragogas, siekdamas atskleisti besimokančiųjų gebėjimus, ugdymo procesą gali diferencijuoti ar individualizuoti.

Ugdymo diferencijavimas – tai ugdymo turinio pritaikymas skirtingiems klasės besimokančiųjų gebėjimų lygiams, taigi diferencijuojant darbą, tradicinės mokyklos klasės mokiniai skirstomi į grupes, atitinkamoms grupėms parengiamos skirtingus gebėjimus atitinkančios užduotys. Mokytojas, seniai dirbantis su klase ir gerai pažįstantis konkrečios grupės narius, gali pats skirstyti ugdytinius į homogenines ar heterogenines grupes. Tokiose grupėse mokiniai gali dirbti kartu, mokytis vienas iš kito, padėti vienas kitam. Vis dėlto suaugusiųjų mokyklos mokytojas dažniausiai kiekvienais metais susitinka vis su naujais, jam dar nepažįstamais žmonėmis. Mokytojui gali būti sunku  nuspėti, kaip vyks darbas grupėse, kas slėpsis už draugų nugarų, kas naudosis kitų pasiekimais. Sudėtingas ir tokio darbo  vertinimas – kaip pamatuoti kiekvieno grupės nario indėlį, ar bus objektyvus pačių besimokančiųjų įsivertinimas?  

Siekdamas išvengti šių sunkumų, mokytojas gali sudaryti sąlygas besimokantiesiems patiems pasirinkti jiems tinkamas užduotis.  Mokytojo darbas – parengti skirtingus gebėjimus atitinkančių užduočių, o ugdytiniai, patys įsivertinę savo gebėjimų lygį, gali dirbti ne tik grupėse, bet ir individualiai. Toks darbo organizavimas tinkamas suaugusiam, savo stipriąsias ir silpnąsias puses jau gebančiam vertinti žmogui. Pagaliau taip suteikiama galimybė besimokančiajam būti aktyviam: dalyvauti ugdymo procese, pačiam planuoti savo pamokos turinį. Svarbu ir tai, kad atsižvelgęs į savo darbo trukmę, gautus rezultatus, besimokantysis gali keisti mokymosi lygį – atitinkamai rinktis lengvesnes ar sudėtingesnes užduotis.

Diferencijuojant užduotis galimi įvairūs variantai, vienas paprasčiausių – užduočių trumpinimas. Tai nesudėtingas diferencijavimo būdas, nereikalaujantis didelių laiko sąnaudų. Mokytojas gali  pateikti tokias pačias užduotis visiems besimokantiesiems, tačiau silpnesniesiems pasiūlyti atlikti tik tam tikrą užduoties dalį arba pateikti užduočių lapą su visiems privalomomis ir neprivalomomis – tik papildomomis užduotimis. Toks diferencijavimas ypač patogus kalbinio nagrinėjimo pamokose – lėčiau dirbantys ar ne tokie gabūs ugdytiniai gali atlikti tiesiog savo apimtimi trumpesnį pratimą ar padaryti tik privalomas užduotis, nesistengdami žūtbūt įveikti visa, kas nurodyta.  Šis diferencijavimo būdas mažina baimės jausmą nespėti atlikti darbą su visa klase, skatina susikaupti ir susitekti ties pateikta užduotimi.

Kitas diferencijavimo variantas – tos pačios užduotys, tačiau pritaikytos skirtingų gebėjimų žmonėms. Gabesnieji gali patys ieškoti, išrašyti, išnagrinėti, na o silpnesniesiems galima pateikti pasirinkimo variantų, pavyzdžių ar pan.  Tokių užduočių variantų begalė – mokytojas gali pats kurti ar pritaikyti vadovėlyje siūlomus pratimus, atsižvelgdamas į pamokos tikslus bei klasės pasirengimo lygį.

Siekiant mokymosi sėkmės, svarbu išnaudoti galimybę besimokantiesiems daryti tai, ką jie mėgsta ar geriausiai sugeba. Planuojant ugdymo procesą, svarbu sudaryti jiems sąlygas rinktis tam tikras įdomias ar aktualias temas bei ruošti pristatymus, projektinius darbus ir pan. Pasirinkimo galimybės ypač prasmingos literatūros pamokų metu – besimokantieji tą patį kūrinį gali nagrinėti skirtingais aspektais ir nebūtinai nagrinėti tik tekstą. Literatūros kūrinį galima nagrinėti kuriant jo scenografiją, jį inscenizuojant, apmąstant jo reklamą ir t.t. Planuodamas ugdymo procesą, mokytojas gali pasinaudoti ir dirbančių besimokančiųjų profesinėmis žiniomis bei gebėjimais, skatinti juos rinktis nagrinėti jiems gerai žinomas ir suprantamas temas ir problemas, taip dalijantis savo patirtimi su kitais. Panaudojant skirtingus besimokančiųjų gebėjimus bei pomėgius, nagrinėjamas kūrinys atsiskleidžia daug įvairiau, suvokiamas lengviau.

Vertinimas – itin svarbi ugdymo proceso dalis, ypač tada, kai besimokantysis pats renkasi atitinkamo sudėtingumo lygio užduotis. Kaip paskatinti jį rinktis sudėtingesnes užduotis, jei atlikus lengvesnes gaunamas toks pats įvertinimas? Kita vertus, ar sąžininga ugdytinius vertinti skirtingai tik todėl, kad jų gebėjimų lygiai skiriasi? Viena galimų išeičių – kaupiamasis vertinimas. Kiekviena užduotis gali būti vertinama balais ar taškais, sudėtingesnės užduotys vertinamos šiek tiek aukštesniais balais. Balų ar taškų konvertavimas į pažymį, užduočių kiekis priklauso nuo mokytojo ir besimokančiojo susitarimo – balus galima kaupti atliekant tiksliai numatytą užduočių skaičių, pagal pamokų temas ar pan.  Vertinant grupės darbą, jos nariams galima pasiūlyti gautus balus pasidalyti tarpusavyje, atsižvelgiant į kiekvieno nario indėlį (toks vertinimo būdas išjudina net abejingus). Taigi formos ir būdai gali būti įvairūs, svarbiausia, kad vertinimo kriterijai būtų aptariami iš anksto ir besimokantiesiems būtų aiškūs.

Ugdymo diferencijavimas ir individualizavimas – naudingas besimokančiajam, bet ne visada paprastas mokytojui. Tam, kad tokia veikla būtų iš tiesų naudinga ir prasminga, mokytojas turi itin kruopščiai apgalvoti planuojamas pamokas, dažnai dirbti papildomai – rengti skirtingas užduotis, apgalvoti skirtingas pamokos veiklas, būtinai iš anksto apmąstyti greičiausiai net ne vienos pamokos, o viso pamokų ciklo vertinimą. Vis dėlto įgudus diferencijuoti veiklą, ugdytinį aplankanti sėkmė atneša pasitenkinimo abiems – ir besimokančiajam, ir mokytojui.