Knygų skirtukų paroda ir matematika

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas skirtuką apibrėžia kaip daiktą ar detalę kam atskirti arba skyrybos ženklą. „Kad avilio rėmai nesusiglaustų, įstatomi skirtukai. Lango rėmo skirtukas. Katalogo, kartotekos skirtukas.“ – tokie pavyzdžiai pateikiami žodyne. Knygos skirtukas – daiktas, skirtas pažymėti skaitomą puslapį knygoje. Ar jis labai reikalingas? Žinoma, nes kaskart atsiminti skaitomą puslapį šiandieniniame informacijos gausos pasaulyje misija tiesiog neįmanoma. Kiti būdai pažymėti skaitomą vietą – palikti apverstą knygą ar užlenktą puslapį – rodos, lyg ir nepagarbos knygai ženklas. Knygų skaitytojui knygos skirtukas yra būtinas. Koks jis galėtų būti? Prašmatnus odinis, medinis, šilkinis? O gal vizitinė kortelė, drabužio etiketė ar saldainio popierėlis?

Ankstyviausias žinomas skirtukas datuojamas VI a., pagamintas iš odos bei pergamentinio sluoksnio ir  rastas netoli Egipto – taip rašoma patogupirkti.lt blog‘e. Manoma, jog pirmieji skirtukai mena kodeksų – senovinių rankraštinių knygų – atsiradimo laikus I-ajame mūsų eros amžiuje. XIII–XV a. knygų skirtukai buvo naudojami Europos vienuolynų rankraščiuose ir inkunabuluose. Dažniausiai skirtukai būdavo gaminami iš pergamentinio popieriaus arba odos. XVIII–XIX a. išpopuliarėjo skirtukai – šilko juostelės, įrištos knygos nugarėlės viršuje ir besitęsiantys iki lapo pabaigos. Tačiau pirmieji atskiri ir iki šių dienų patys populiariausi skirtukai atsirado XIX a. viduryje. Knygų skirtukų klestėjimo laikotarpiu yra laikomos karalienės Viktorijos ir karaliaus Edvardo epochos (1837–1910 m.). Tais laikais idėja, kad žymeklis gali būti naudojamas pasižymėti skaitomą vietą knygoje jos neniokojant, sulaukė masinio pritarimo ir nuo tų laikų skirtukai pradėti gaminti iš įvairiausių medžiagų.

Dėl daugybės skirtingų dizainų skirtukų kolekcionavimas tapo populiariu užsiėmimu. Didžiausia skirtukų kolekcija priklauso olandui Frankui Divendalui, surinkusiam net 103 009 skirtukus, šis skaičius paimtas iš 2010 m., kai kolekcionieriaus surinkta kolekcija buvo suskaičiuota ir įrašyta į Gineso rekordų knygą. 2023 m. duomenimis jo kolekcija sudaro daugiau nei 120 000 vienetų, ir yra vis dar pati gausiausia.

Lietuvos rekordininkė, ko gero, yra šiaulietė Regina Mačiulytė – dabar skirtukų ji turi daugiau nei 9300. Jie atkeliavę iš 71 pasaulio šalies – netrūksta ne tik lietuviškų, bet ir lenkiškų, vokiškų, ispaniškų, o iš įdomesnių šalių galima paminėti Nepalą, Malaiziją, Peru, Čilę. Seniau Reginai ypač sudėtinga atrodė gauti sovietinių laikų knygų skirtukų, bet dabar ir tokių ji turi ne vieną dešimtį. Dauguma kolekcijos egzempliorių popieriniai, bet yra ir medinių, net ąžuolinių, ir megztų, austų, metalinių, net pagamintų iš geltono statybose naudojamo tinklo. Nemažai jų – dalijami nemokamai, neretai reklaminiai, bet yra ir tokių, kurie gana brangūs.

Knygos skirtukas turi net jam skirtą dieną – ši tarptautinės kolekcininkų draugijos sugalvota diena minima vasario 25 d. 

Knygos skirtukas man – tai tarsi  mėnulis, keliaujantis aplink žemę – kasdien vis kitoje vietoje (jei kasdien skaitai knygas). Daug skaityti pradėjau trečioje–ketvirtoje klasėje. Tuo metu knygų skirtukų mano akiratyje nebuvo, todėl užlenkdavau  knygos kampus, palikdavau apverstą knygą, bandydavau prisiminti knygos puslapį, kurį skaičiau. Vėliau skaitomą puslapį pradėjau žymėti saldainio popierėliu. Baigdama mokyklą jau turėjau pirmuosius skirtukus, bet jie labai greitai susiskaitydavo. Kolekcionuoti skirtukus pradėjau, kai jų daug prisirinkau knygų mugėse, tai buvo anksčiau nei 2006 m. Nemažai skirtukų atsirado po 2019 m. suaugusiųjų mokymo savaitės metu mokyklos bibliotekoje eksponuotos Vilijos Lukošūnienės skirtukų parodos. Visų, kurių turėjo daugiau nei po vieną, Vilija man padovanojo. Šiuo metu turiu daugiau nei 270 knygų skirtukų. Taip lyg ir tapau knygų skirtukų kolekcioniere, gal ne labai aktyvi, bet vis dėlto...

Mūsų gimnazijoje kasmet minima Nacionalinė bibliotekų savaitė. Bibliotekininkė Rasa Zdanevičienė paskatino organizuoti turimų knygų skirtukų parodą ir knygų skirtukų kūrybines dirbtuves. Parodėlė pasirodė visai nemaža – užėmė net 15 lentynų.  Ir man pačiai buvo įdomu pamatyti pagal temas, pagal leidyklas sudėliotus skirtukus. Vieną lentyną užėmė skirtukai–liniuotės. Dirbtuvėse gaminome skirtukus raizgydami ornamentus. Ant skirtuko dar reikėjo užrašyti žymaus žmogaus sentenciją apie knygą, jų skaitymą.

Taip jau sutapo, kad su savo besimokančiaisiais per matematikos pamokas mokėmės statistikos. Buvo puiki proga nusivesti mokinius į parodą ir kartu atlikti statistinį tyrimą. Viena mokinių grupė gavo užduotį – suskaičiuoti kiekvienoje lentynoje esančius skirtukus, kiti turėjo suskaičiuoti kitaip – pagal temas ar gamintojus. Surinkę duomenis, grįžome į kabinetą. Iš surinktų duomenų besimokantieji sudarinėjo dažnių, santykinių dažnių ir procentinių dažnių lenteles, braižė stulpelines ir skritulines diagramas. Pasirodo, kad kiekvienoje lentynoje buvo panašus skirtukų skaičius, o pagal temas – daugiausia buvo tokių skirtukų, kurie nepriskirti atskirai temai. Pamoka buvo aktyvesnė, besimokantieji buvo priversti pajudėti, dirbti netradicinėje aplinkoje. Buvo dirbama grupėse, reikėjo atsakingai skaičiuoti, nes skirtingas skaičiavimas turėjo duoti tą patį atsakymą. Pamokoje buvo panaudoti realūs duomenys. Galvojant apie darbą pagal atnaujintas programas šios pamokos metu buvo ugdoma besimokančiųjų komunikavimo, kultūrinė ir, žinoma, pažintinė kompetencijos.

Jolanta Čeponaitė

Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų gimnazijos

direktorė ir matematikos mokytoja

EPALE andragogė