Ričardas Doveika, dvasininkas „Savanoris − žmogus, kuris su visišku atvirumu ateina, pasilenkia ir pasilieka prie kito žmogaus. Jo didžiausias širdies rūpestis ir nenumalšinamas troškulys − tapti ramsčiu tam, kuris šiandien išgyvena skausmingą vienišumo dykumos kaitrą. Žmogų izoliuojantis „dykumos karštis“ turi savus veidus. Tai – liga, negalia, amžius, socialiniai nepatogumai, visuomenės atmetimas. Tai žmogus, kuris labai ilgisi. Ir jo ilgesys ieško tvirtos uolos. Todėl kiekviename savanorio veide bandau įžvelgti atsakymą į žmogaus ieškojimą ir ilgesį. Šiandienos situacija šaukiasi vilties ir ieško vilties veido. Žinome, kad tikroji, amžinoji Viltis turi savo Veidą. Tai Dievas. Jo veikimas per save dovanojantį žmogų (savanorį) leidžia regimai pamatyti šį Vilties Veidą. Todėl man savanoris, tai žmogus ateinantis nuo Dievo ir atnešantis savyje persismelkusio dieviškos Vilties Veido švytėjimo, kuris leidžia daugeliui nurimti, atrasti pusiausvyrą, gyvenimo prasmę. Savanoris leidžia patikėti pačiu savimi, kad kiekvienas galime pakelti galvą ir prasmingai eiti savo pašaukimo ir gyvenimo keliu. Savanorio tarnystė unikali, nes jis dovanoja ne tai, kas atlieka, bet pati save. Ne sutaupytą laiką, bet savo gyvenimo valandas, ne svetimų rankų šilumą, bet asmeninės širdies alsavimą. Priglunda ne tuščiais vilties ir paguodos žodžiais, bet savimi parodo įkūnytą Vilties Veidą“.