Biografija

Būsimoji Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforza gimė Šiaurės Italijoje. Jos tėvas mirė, kai jai buvo vos vieneri. Greitai pasaulį apleido ir jos brolis bei seserys. Motinai liko tik viena Bona, kuriai skyrė visą dėmesį.

Mergina gavo puikų išsilavinimą, studijavo antikos autorių ir vėlesnių laikų švietėjų darbus, susipažino ne tik su filosofija, bet ir su teologija. Taip pat ji buvo mokoma valstybės valdymo pagrindų, istorijos, teisės, geografijos, ispanų, lotynų ir senovės graikų kalbų.

Kaip ir įprasta tais laikais motina pradėjo ieškoti jai tinkamo vyro. Ir čia per Europos dvarus nuvilnijo žinia, jog Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis ieško žmonos. Tokia santuoka tenkino ambicingąją Boną, nors Žygimantas buvo net 27 metais vyresnis.

1518 m. vasarį, Bona išvyko iš Neapolio į toli nuo žavingosios Italijos esantį Krokuvos miestą. Vestuvių dieną, 1518 m. balandžio 18-ąją, ji buvo karūnuota LDK karaliene Vavelio katedroje.

Jaunoji žmona pagimdė Žygimantui šešis vaikus. Pirmoji buvo duktė Izabelė (1519–1559). Ji tapo Vengrijos karaliene. Žygimantas Augustas (1520–1572) tapo Lenkijos ir Lietuvos valdovu, dukra Sofija (1522–1575) – vokiškojo Braunšveigo kunigaikštiene, o Onai (1523–1596) teko būti net dviejų Lenkijos ir Lietuvos valdovų – skandalingojo Henriko Valua ir iškiliojo Stepono Batoro – žmona. Duktė Kotryna (1526–1583) tapo Švedijos karaliene.

Bona savo dėmesį sutelkė į vienintelį sūnų Žygimantą Augustą. Ne be jos pagalbos dar būdamas vaikas jis tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vėliau, jau mirus tėvui, jis buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Tačiau mylimas sūnus apvylė motiną, nes įsimylėjo Barborą Goštautienę. Nors Barbora priklausė galingai Radvilų giminei, tačiau kilme nusileido, o tai netenkino Bonos. Nepaisant motinos, o ir tėvo, kol jis buvo gyvas, prieštaravimų, Žygimantas Augustas vedė Barborą. Supykusi Bona Sforza iškeliavo iš Lietuvos, šiek tiek pagyveno Mazovijoje, o vėliau sugrįžo į Italiją. Deja, ten jos laukė nepavydėtinas likimas. Ji paskolino didelę sumą Ispanijos karaliui, o šis net nemanė jai grąžinti. Negana to, kaip manoma, ji buvo nunuodyta.

Valakų reformos pradininkė

Kultūros semiotikai ypatingai pabrėžia dialoginį kultūrų santykį: didžiausi postūmiai vyksta tada, kai tarp skirtingų kultūrų vyksta komunikacija, būtent tuomet padaromi ir didžiausi atradimai, įvyksta didžiausi pokyčiai. Šias teorines nuostatas puikiai iliustruoja Bonos Sforzos veikla Lietuvoje. Į Lietuvą  atvežta italų renesanso suformuota kultūra paskatino didelius proveržius įvairiose Lietuvos srityse.

Didžiausią pokytį Bona Sforza įvykdė žemės ūkyje. Būtent ji pradėjo garsiąją Valakų reformą, kurią pabaigė Žygimantas Augustas. Jis ją vykdė nusižiūrėjęs į savo motinos tvarkomus dvarus. Taigi galima teigti, kad praktiniu savo pavyzdžiu Bona buvo švietėja.

Sforza atvykusi į Lietuvą pasinėrė į ūkinę veiklą: supirkinėjo žemes ir dvarus, tačiau ūkiai buvo labai neefektyvūs. Kaimai, sodybos buvo išsimėčiusios, valstiečių žemės plotai taip pat nebuvo sujungti. Tokia situacija neleido tinkamai ūkininkauti. Savo dvaruose ji pradėjo reformas. Valstiečiai buvo sukelti į vieną kaimą – taip atsirado vadinamieji gatviniai kaimai. Kai kurie išliko iki mūsų dienų – pavyzdžiui, Klepočiai ir Lieponys Trakų rajone. Valstiečio šeima gaudavo valaką (21 hektaras) žemės viename plote. Tai palengvino jos apdirbimą ir ūkiai ėmė veikti efektyviau. Žygimantas Augustas remdamasis šiuo pavyzdžiu vėliau įvykdė Valakų reformą.

Nors  XX amžiuje iš gatvinių kaimų buvo jau išsikeliama į vienkiemius, keitėsi ūkininkavimo sistema, tačiau nemažai gatvinių kaimų išliko Dzūkijoje. Kaip žinome, šiame regione buvo stipriausias partizaninis pasipriešinimas. Kai kurie istorikai teigia, kad taip buvo todėl, kad išlikusiuose kaimuose buvo stipri bendruomenė, būtent todėl tiek daug kaimo vyrų išeidavo į miškus ginti tėvynės.

Beje, Boną Sforzą galima būtų pavadinti pirmąja ekologe Lietuvoje, nes ji reikalavo iš savo darbininkų, kad kirsdami mišką nepridarytų jam žalos, kirtimai būtų vykdomi racionaliai.

Itališkos kultūros skleidėja

Kitos svarbios inovacijos, be jokios abejonės, kulinarijos srityje. Nors didikai ir iki Bonos žinojo egzotiškus vaisius, prieskonius, tačiau būtent Bona Sforza į lietuvišką virtuvę įvedė gausybę patiekalų. Pasak kulinarijos istoriją tyrinėjančio Rimvydo Laužiko, „neabejotinomis Bonos Sforzos naujovėmis lietuvių virtuvėje galime laikyti vyną, alyvuoges ir alyvuogių aliejų, makaronus, tortus ir, žinoma, lazanijas“. Jos valdymo laikotarpiu LDK paplito nauji prieskoniai –  kaparėlis, ciberžolė, šafranas bei naujos daržovės - pomidorai, kalafiorai, šparaginės pupelės, brokoliai, špinatai.

Manoma, kad Bona Sforza ne tik pakeitė lietuvių (aišku, pirmiausiai didikų ir bajorų) virtuvę, bet taip pat atvežė ir naujų stalo įrankius – glazūruotas lėkštes, trikojes keptuves ir šakutę. Beje, Bonos duktė Kotryna, ištekėjusi už Vazos, kuris vėliau tapo Švedijos karaliumi, taip pat atvežė šakutes ir jomis naudotis išmokė to meto švedų diduomenę.

Bonos Sforzos veiklos pėdsakų Lietuvoje galima atrasti ir šiandien. Kudirkos Naumiestis pradžia buvo Duliebiečių kaimas, kurį įkūrė Bona. Vaizdingojo Platelių ežero saloje taip pat stovėjo rūmai – pilis, kurią 1533 ją,  taip pat Platelių dvarą bei miestelį motinai perdavė Žygimantas Augustas. Į salą buvo nutiestas tiltas. Jo, aišku, iki šių dienų neišliko, bet išliko kalstai ežero dugne.  Valkininkuose pirmąją bažnyčią pastatė Bona, tačiau ji nėra išlikusi, o buvo perstatyta XIX amžiuje. Tačiau Baltarusijoje Synkovičiuose (Gardino sritis, Zelvos rajonas) yra išlikusi gotikinė šv. Arkangelo Mykolo cerkvė, kurios pastatymui pinigų davė Bona Sforza. Kremenece esančią pilį Sforza perstatė į renesansinius rūmus (yra išlikę tik griuvėsiai).

Klausimai

1. Kodėl Boną Sforzą galima būtų pavadinti pirmąja ekologe Lietuvoje?
2. Kodėl Bonos Sforzos ūkinė veikla buvo tokia sėkminga Lietuvoje?
3. Kaip Bona Sforza pakeitė lietuvių (aišku, pirmiausiai didikų ir bajorų) virtuvę?

Naudota literatūra:

J. Lotman, Kultūros semiotika. – Vilnius: Baltos lankos, 2004.

Lietuvos istorija. Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. T. IV. – Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004.

R. Laužikas, Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. – Vilnius: Briedis, 2014.

Vadovas po Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Sud. Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė. – Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012.

Tinklaraščio autorius - Virginijus Savukynas - žurnalistas, kultūros antropologas, LRT televizijos laidos „Istorijos detektyvai“ autorius, programėlės „Būk detektyvas!”, skirtos keliautojams, norintiems geriau pažinti Lietuvos istoriją, projekto vadovas, EK projekto „Epale“ autoritetas.