Straipsnio autorė: Alexandra Ioannidou

Visų pirma, įtraukiojo mokymosi galimybių užtikrinimas yra socialinio teisingumo klausimas ir įgalinimo skatinimo veiksnys.

EBPO Suaugusiųjų gebėjimų tarptautinio vertinimo programos (PIAAC) pirmojo ir antrojo etapo rezultatai parodė, kad nemažai suaugusiųjų išsivysčiusios ekonomikos šalyse neturi pagrindinių įgūdžių. Pirmajame PIAAC etape vidutiniškai apie 19 proc. suaugusiųjų visoje imtyje pasiekė pirmąjį (žemiausią) raštingumo lygį arba net nepasiekė šio lygio (EBPO, 2013 m.). Antrojo PIAAC etapo rezultatai taip pat patvirtino tokias pačias išvadas dėl kitų šalių (EBPO, 2016 m.). Tuo tarpu „prastai besimokančiųjų“ grupėje pastebėti reikšmingi skirtumai tarp šalių, taip pat ir šalies viduje.

Vėliau, 2016 m. birželį, Europos Komisija paskelbė pranešimą spaudai, kuriame teigiama, kad 70 milijonų europiečių neturi tinkamų raštingumo įgūdžių, o dar daugiau europiečių turi prastus skaičiavimo ir skaitmeninių įgūdžius. 2016 m. Komisija parengė Įgūdžių darbotvarkę, kad pabrėžtų strateginę įgūdžių svarbą darbo vietų kūrimui, ekonomikos augimui ir konkurencingumui palaikyti. Remiantis Įgūdžių darbotvarke (2016 m.), terminas „įgūdžiai“ „ iš esmės apibūdina visa tai, ką asmuo žino, supranta ir gali padaryti“. 2021 m. perėjimas prie ekologiškos ir skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės transformacijos, taip pat COVID-19 pandemija aiškiai parodė, kad dar daugiau žmonių turės kelti kvalifikaciją ir persikvalifikuoti naujoje darbo aplinkoje ir įgyti įgūdžių visam gyvenimui: taip gimė nauja išsami Europos įgūdžių darbotvarkė tvariam konkurencingumui, socialiniam teisingumui ir atsparumui užtikrinti. 2022 m. rugsėjo mėn. sakydama kalbą apie Sąjungos padėtį, Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen 2023 m. paskelbė Europos įgūdžių metais. Pažymėtina, kad šioje savo kalbos dalyje ji kalbėjo vokiškai, originalo tekste kalbėdama apie „das Europäische Jahr der Aus- und Weiterbildung“ (Europos pradinio ir tęstinio mokymo metus), kurie ilgainiui metamorfavosi į Europos įgūdžių metus – terminą, kuris akivaizdžiai labiau atitinka švietimo procesų orientaciją į rezultatus ir į besimokantįjį orientuotą požiūrį ES dokumentuose.

Todėl tokios Europos suaugusiųjų švietimo asociacijos kaip EAEA ar Mokymosi visą gyvenimą platforma pasisako už holistinį įgūdžių sąvokos supratimą, įskaitant pagrindinius ir socialinius įgūdžius, universaliuosius įgūdžius ir įgūdžius, skirtus tvarumui, demokratijai ir socialinei įtraukčiai stiprinti. Jos mano, kad Europos įgūdžių metai – tai galimybė atkreipti dėmesį į švietimo ir mokymosi procesus ir jų rezultatus, taip pat pabrėžti, kad šie rezultatai gali suteikti daugiau galių dalyvaujantiems asmenims.

Europos įgūdžių darbotvarkėje nustatyti plataus užmojo tikslai, kurie turi būti pasiekti iki 2025 m., tačiau reikėtų pažymėti, kad pernelyg ambicingų tikslų nustatymas yra nuolatinė Komisijos problema. Darbotvarkėje siekiama, kad 2564 metų amžiaus žemos kvalifikacijos suaugusiųjų dalyvavimas mokymosi procese padidėtų 67 % (nuo 18 % 2016 m. iki 30 % 2025 m.). Siekiamas 2564 m. amžiaus suaugusiųjų bedarbių dalies padidėjimas yra dar didesnis, t. t. 82 % (nuo 11 % 2019 m. iki 20 % 2025 m.).

Tam, kad būtų pasiekti šie ambicingi tikslai, akivaizdu, kad reikėtų sukurti daugiau mokymosi galimybių, skirtų žmonėms, kuriuos sunku pasiekti tradicinėmis švietimo ir mokymo paslaugomis. COVID-19 pandemija dar labiau padidino esamą nelygybę, paveikdama švietimo paslaugų teikimą, nes buvo uždarytos švietimo įstaigos ir pereita prie internetinių pasiūlymų.

Kodėl mokymosi galimybės yra tokios svarbios?

Nes tai yra būtina, nors ir nepakankama, sąlyga, kad asmuo įgytų žinių ir įgūdžių. Nesant švietimo ir mokymo galimybių struktūros, asmuo negali pasiekti laukiamų mokymosi rezultatų - įgyti įgūdžių ar sėkmingai pereiti į darbo rinką, todėl ambicingi Europos tikslai negali būti pasiekti.

Be šio labai svarbaus švietimo ir mokymo vaidmens, susijusio su įgūdžiais ir įsidarbinimo galimybėmis darbo rinkoje, mokymosi galimybių užtikrinimas yra socialinio teisingumo klausimas: jis gali padėti įgalinti žmones ir išplėsti jų galimybes kitose socialinėse srityse. Nobelio premijos laureatas ekonomistas Amartya Sen pabrėžia, kad švietimas suteikia žmonėms daugiau galių, nes leidžia jiems gyventi taip, kaip jie vertina, ir gali padėti sukurti teisingesnį ir saugesnį pasaulį.

Todėl politikos prioritetas ir socialinis teisingumas yra suteikti įtraukiojo mokymosi galimybes daugeliui žmonių, o geriausia – visiems, kuriems trūksta pagrindinių įgūdžių. Kad mokymosi galimybės būtų įtraukios, jos turėtų būti prieinamos, pasiekiamos ir įperkamos kuo didesniam skaičiui žmonių.

Dar kartą grįžkime prie skaičių: nustatyta, kad 70 mln. europiečių turi nepakankamus raštingumo įgūdžius, o kas ketvirtam europiečiui akivaizdžiai trūksta skaičiavimo įgūdžių. Gali kilti pagunda paklausti: kas sutrukdė šiems žmonėms eiti į mokyklą, išmokti skaityti, rašyti ir skaičiuoti? Ar šie prasti mokymosi rezultatai yra asmeninė nesėkmė? Likimo smūgis? Asmeninis pasirinkimas? Jei pagrindinių įgūdžių stoka yra asmeninė nesėkmė arba asmeninis pasirinkimas, kodėl tuomet pastebime, kad tam tikrose gyventojų grupėse (pvz., romų, užsienyje gimusių migrantų) daugiau žmonių prastai mokosi arba anksti palieka mokyklą? Arba Europos regionuose, kurie ilgą laiką pasižymėjo itin mažu augimu (vadinamuosiuose atsiliekančiuose regionuose), pavyzdžiui, tam tikruose Graikijos, Ispanijos, Portugalijos ar Italijos regionuose? 

Kokie veiksniai turi įtakos individualiems mokymosi rezultatams?

Pastaroji nuostata rodo, kad tam tikro įgūdžių lygio nepasiekti nepavyksta ne tik dėl asmeninio nesugebėjimo, bet ir dėl asmeninio pasirinkimo. Visuotinai akcentuojama pačių asmenų atsakomybė už nesugebėjimą pasiekti tam tikro gebėjimų lygio yra gana klaidinanti ir nebūtinai pagrįsta moksliniais įrodymais. Priešingai, mokslinių tyrimų išvadose ne kartą atkreiptas dėmesys į kontekstinių sąlygų, įskaitant teritorinius skirtumus, ir individualių gebėjimų sąveiką, kuri gali lemti prastus arba nepakankamus įgūdžius. Yra keletas veiksnių, darančių įtaką individualiems mokymosi rezultatams ir įgūdžių įgijimui, įskaitant šiuos veiksnius:

• Švietimo ir mokymo paslaugų teikimas, kuris gali būti labai įvairus esant skirtingoms nacionalinėms, regioninėms ar vietos sąlygoms.
• Naudojimasis mokymosi galimybėmis, kurias gali sudaryti arba apsunkinti kontekstinės sąlygos ir individualūs gebėjimai.
• Socialiniai ir demografiniai veiksniai, iš kurių išsilavinimas ir užimtumo statusas yra ypač svarbūs naudojimuisi mokymosi galimybėmis.
• Socialinės ir ekonominės aplinkybės, kurios lemia darbo santykius, gerovės susitarimus ir regionines įgūdžių ekosistemas (pvz., profsąjungų galia, apmokamos mokymosi atostogos, šeimos priežiūra).
• Politikos programos, skirtos, pavyzdžiui, rizikos grupės jaunimui, mokyklos nebaigusiems asmenims, darbuotojams, dirbantiems profesijose, kurioms būdinga didelė automatizavimo rizika, žemos kvalifikacijos suaugusiesiems ir pažeidžiamoms grupėms.

Įtraukiojo mokymosi galimybės

Kai kalbame apie įtraukiųjų įgūdžių galimybes, atsižvelgiame į visus išorinius veiksnius, kurie lemia asmenims prieinamas mokymosi galimybes ir turi įtakos laukiamiems rezultatams. Tai apima institucines ir struktūrines sąlygas (pvz., švietimo ir darbo rinkos institucijas, ekonominę ir demografinę struktūrą, gerovės priemones), viešąją politiką, taip pat kultūrą ir normas.

Įgūdžiai įgyjami dėl daugelio skirtingų individualių ir kontekstinių veiksnių. Be to, tai dinamiškas procesas, vykstantis visą gyvenimą; nuolat įgyjame naujų įgūdžių (darbe, laisvalaikiu ar socialinėje srityje), o kitus prarandame, nes nustojame jais naudotis arba jie pasensta. Ne tik įgūdžių įgijimas, bet ir jų senėjimas yra labai būdingas ES šalyse. Tai lemia keletas veiksnių, įskaitant pramonės restruktūrizavimą, socialinius ir ekonominius pokyčius ir kintančius įgūdžių poreikius.

Daugelis menkų įgūdžių ir žemos kvalifikacijos suaugusiųjų, užsienyje gimusių imigrantų, tam tikrų etninių mažumų atstovų ar mažiau išsivysčiusių regionų gyventojų baigė mokyklą, turėdami prastus pagrindinius įgūdžius, ir dažnai jie atsiduria bedarbių spąstuose arba dirba nesaugų darbą regionuose, kuriuose yra mažai mokymosi galimybių ir ribotos asmeninio tobulėjimo perspektyvos.

Nepakankami pagrindiniai įgūdžiai laikomi patikimu menko išsilavinimo rodikliu, kuris savo ruožtu yra susijęs su mažomis pajamomis, marginalizacija, socialinės atskirties rizika ir prasta sveikata.

Sukurti įtraukias įgūdžių galimybes reiškia padėti daugiau asmenų, ypač pažeidžiamų asmenų, išvengti šios rizikos, siekti asmeninių tikslų ir sėkmingai valdyti gyvenimo permainas bei darbo rinkos riziką. Tai taip pat reiškia, kad jiems reikia suteikti ne tik naudingų, bet ir socialinių bei universaliųjų įgūdžių, įgūdžių, kurie gali sustiprinti pilietinį aktyvumą ir dalyvavimą politiniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Tai taip pat reiškia, kad daugiau dėmesio bus skiriama teritorinio teisingumo klausimams, susijusiems su švietimo ir mokymo galimybių užtikrinimu, ir sąlygoms, turinčioms įtakos mokymosi rezultatams Europos regionuose. 

Straipsnyje naudotos nuotraukos: Centre for Ageing Better image library