chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

EPALE - En digital mötesplats för vuxenutbildare i Europa

Blogg

Susipažinkite - 2019 metų andragogė Ona Sakalauskienė

17/12/2019
av Aušrinė Česnulienė
Språk: LT

/sv/file/7029532224950323607214984327737071834759168ojpg70295322_2495032360721498_4327737071834759168_o.jpg

Neseniai pralėkė 20-osios suaugusiųjų mokymosi savaitės Mokymosi pasaulis laukia. Keliaukim!" atidarymo konferencija. Renginio metu buvo išrinkta ir apdovanota 2019 metų andragogė - Ona Sakalauskienė, Marijampolės Trečiojo amžiaus universiteto direktorė. Už ilgametį, aktyvų dalyvavimą neformaliojo suaugusiųjų švietimo veikloje, dalijąmsi sukaupta patirtimi savivaldybėje, Lietuvoje ir už jos ribų, ypatingus gebėjimus telkti bendruomenę visuomeninei veiklai ir mokymuisi. 

Susipažinkite su 2019 metų andaragoge iš arčiau - paskaitykite Onos Sakalauskienės pasakojimą.

 

Nuo mokyklos suolo iki Trečiojo amžiaus universiteto

 

Niekas gyvenime Tau laimės nesukurs. Tik pats žmogus gali rinktis, kuriuo keliu jam eiti. Jo likimas yra tik jo pasirinkimo pasekmė. O kelias, kuriuo žmogus eina per gyvenimą, yra tik Jo kelias.

Manasis ne visada buvo rožėmis klotas. Laiminga vienturtės vaikystė truko neilgai. 1949 metų kovo mėnesį mūsų šeimą ištrėmė į Sibirą. Teko patirti tremtinio dalią, buvo ir vargo, ir bado. Skaudžiausia buvo tai, kad Sibire augau be mamos. Buvo ieškoma įvairiausių priežasčių, kaip išskirti šeimas, kad greičiau palaužtų  morališkai. Tik gerų žmonių dėka pavyko išgyventi.

Nors visa tai buvo seniai, negaliu iš atminties išbraukti anų dienų skaudžių prisiminimų. Dar ir dabar, prisiminus šį košmarą, dažnai apsiverkiu.

Į mokyklą kasdien ėjau 10 kilometrų. Nors ir buvo sunku, noras mokytis nugalėjo. Sibire baigiau vidurinę, gavau atestatą.

Po aštuonerių metų grįžome į Lietuvą, tačiau Ji mus pasitiko nesvetingai. Ilgai reikėjo varstyti valdininkų duris, kol pagaliau apsigyvenome savuose namuose. Nors ir sėkmingai laikiau stojamuosius egzaminus į aukštąją mokyklą, tremtinė su rusišku atestatu buvau nepageidaujama. Važiavau į Vilnių ieškoti teisybės, ir taip sudėtingai patekau į tuometinę Marijampolės Pedagoginę mokyklą. Čia buvo daug nuostabių dėstytojų, kurie mane globojo, glaudė, guodė. Čia sutikau savo gyvenimo meilę. Po visų klajonių suradau tikrą užuovėją.

Vėliau baigiau Vilniaus Pedagoginį institutą ir tapau rusų kalbos ir literatūros mokytoja.

Jeigu dabar būtų galimybė pakartoti nueitą kelią iš naujo, jį tikrai kartočiau, nes kitame vaidmenyje savęs nematau. 47 pedagoginio darbo metai mokykloje įvairiose pareigose. Gal dėl mano pašaukimo, gal dėl to, kad abi dukras mokiau, jos taip pat pasirinko pedagogo darbą. Jos visuomet matė mane laimingą ir patenkintą. Vyras taip pat buvo pedagogas. Todėl ir pabendrauti, ir pasikalbėti šeimoje visada buvo apie ką. Mus siejo profesinis bendrumas.

Šalia darbo visuomet turėjau kokią nors visuomeninę veiklą. Ir teigčiau – visada sėkmingą. Darbo niekada nebijojau, nes nuo vaikystės mačiau visus aplink dirbančius.

/sv/file/723480071201355606719150795935793037180928njpg72348007_1201355606719150_795935793037180928_n.jpg

Dar dirbant Marijampolės kolegijoje kartu su trimis bendradarbėmis įkūrėme Trečiojo amžiaus universitetą, kuris šiais metais pradės dešimtuosius mokslo metus. Nors mes sekėme kitų Universitetų pėdomis, nerimo vis vien būta. Ar to kam nors reikės? Kas vadovaus fakultetams? Juk darbas savanoriškas, be atlygio. Šiandien, žengiant į dešimtuosius TAU mokslo ir veiklos metus, nerimo nebeliko. Senjorų – studentų, pasirengusių mokytis, tobulėti, siekiančių neatsilikti nuo sparčiai kintančio gyvenimo, norinčių bendrauti, keliauti, yra daug.

Man pasisekė, kad nepajutau išėjimo į užtarnautą poilsį iš tiesioginių pareigų, nes jau buvau visa širdimi ir protu pasinėrusi į TAU veiklos organizavimą. Buvęs Kolegijos direktorius Sigitas Valančius suteikė patalpas, inventorių. Jokių trukdžių darbui nebuvo. Dirbome sutartinai, visa komanda: fakultetų dekanai, prodekanai, seniūnai. Tarėmės, diskutavome, ieškojome lektorių. Džiaugiuosi, kad tiek daug puikių žmonių susibūrė aplink mane! Netikėjau, kad Universitetas bus toks populiarus ir išaugs į tvirtą besimokančiųjų organizaciją. Jeigu TAU veiklos pradžioje apie priėmimą į universitetą skelbdavome vietinėje spaudoje ir per televiziją, tai šiandien viso šito nereikia. Garsas apie Universitetą sklinda iš lūpų į lūpas ir žmonių, norinčių lankyti, kasmet daugėja. Užsiėmimus veda Kolegijos ir kitų aukštųjų mokyklų lektoriai, politikai, istorikai, menininkai, svečiai iš užsienio ir kt. Darbo formos ir mokymosi metodai įvairūs: paskaitos, praktiniai užsiėmimai, diskusijos, darbas grupėse, knygų aptarimai, susitikimai su žinomais žmonėmis, Žinių dienos Lietuvos aukštosiose mokyklose, ,,Protų mūšiai“, konferencijos, festivaliai, ekskursijos po Lietuvą ir už jos ribų, rašinio konkursai ir kt. Nėra laiko net apie ligas pagalvoti.

/sv/file/224499017707569764456844742519403811734545njpg22449901_770756976445684_4742519403811734545_n.jpg

Senjorai džiaugiasi ir didžiuojasi Universiteto pasiekimais, aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose, mokymuose. Universitetas peržengė savo ribas ir gražiai įsijungė į miesto gyvenimą. Ir ne tik, sėkmingai dalyvauja įvairiuose renginiuose, garsina universitetą už Lietuvos ribų. Gal todėl pažymint senjorų aktyvumo ir kartų solidarumo metus 2012 m. spalio 1 d. į mokslo metų pradžios šventę atvyko LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Esate gražiausias pavyzdys, kaip galima burti žmones, kurie nori žinoti, mokytis ir bendrauti. Būdami aktyvūs Jūs stiprinate bendruomenę ir pilietiškumą. Jūsų noras tobulėti – sektinas pavyzdys jaunajai kartai. Meilę žinioms ir Lietuvai Jūs perduodate savo vaikams ir vaikaičiams“ – sakė šalies vadovė.

Negalvokite, kad Marijampolė - pagyvenusių žmonių miestas. Universitetą lanko ne tik marijampoliečiai, atvyksta senjorai iš aplinkinių savivaldybių, kaimo bendruomenių, lietuviai iš Punsko. Kodėl renkasi Marijampolės TAU, spręskite patys.

Laimingi žmonės, švytintys jų veidai - laiminga ir aš. Išmokom šypsotis, nes mano kabineto duris puošia lentelė „Įėjimas tik su gera nuotaika.“

Apie Universitetą galėčiau kalbėti valandų valandas. Jis mano širdyje. Myliu žmones ir stengiuosi dėl jų. Džiaugiuosi, kad savo pedagoginę patirtį, organizacinius gebėjimus galiu panaudoti dirbdama su trečiaamžininkais. Kai kartais kas nors klausia, ko „plėšausi“ – galėčiau ir pailsėti, nelengva paaiškinti, kad nedirbti tiesiog negaliu.

Dėkoju likimui, kad tapau mokytoja. Mano buvusių mokinių, studentų ir senjorų išsakyti žodžiai byloja apie mano teisingą pasirinkimą. Štai keletas iš jų:

Asta G. (buvusi mokinė): „Aš daug pažįstu mokytojų, kurie išmano ir myli savo dėstomą dalyką. Bet tokios, kaip Jūs, aš nebuvau sutikusi... Jūs kažkuo traukiate prie savęs mokinius, Jūs kilnios sielos žmogus.“

Remigijus B. (buvęs studentas): „Jūs stipri ir laiminga, visuomet apsupta mylimų žmonių ir lydima savo gerų darbų šviesos.“

Neringa Š. (senjorė) „...žinau, kad ji ne tik išgirdo, bet ir įsidėjo širdin kalbininko Jono Jablonskio žodžius, kad žmonėms reikia duonos, šviesos, laisvės. Žinau, kad ir šiais metais ji varstys miesto vadovų ir kitų geradarių kabinetų duris ir tars tuos stebuklingus žodžius: „Aš dėl TAU...“ Reiškia: dėl žmonių ir žmonėms.“

Zita R. (senjorė) ,,Ačiū Tau už pažinimo džiaugsmą. Ačiū, kad ėmeisi šios didelės ir atsakingos veiklos. Ačiū, kad Tavo širdyje telpa begaliniai gėrio turtai, kuriuos taip dosniai dalini mums, universiteto klausytojams. Tavo darbuose didžiulė meilė žmonėms.“

Neseniai gavau įdomų laišką nuo studentės – senjorės Jūratės dukros. Laiškas ne elektroninis, rašytas ranka. „<...> labiausiai Jums esu dėkinga dėl savo mylimos Mamytės. Jūsų draugijoje ji jaučiasi stipri, turi galimybę atskleisti savo turtingą prigimtį ir, manau, jaučiasi laiminga. Mintyse siunčiu Jums padėkas kaskart, kai ji pasakoja apie Universitetą.“

Tai pats brangiausias mano nueito gyvenimo kelio, mano pedagoginio darbo įvertinimas. Neįkainojamas, brangesnis už bet kokius pinigus.

 

Tinklaraščio autorė - Aušrinė Česnulienė, Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centro darbuotoja, Neformaliojo suaugusiųjų mokymo koordinatorė Marijampolės Trečiojo amžiaus universitete. Suaugusiųjų švietimo srityje dirba nuo 2012 metų. Įgijusi edukologijos bakalauro ir viešųjų ryšių magistro laipsnius. Nuo 2016 m. „Epale” komandos narė, ekspertė Marijampolės regione. 

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn