chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

EPALE

ePlatforma za izobraževanje odraslih v Evropi

 
 

Spletni dnevnik

Tapkime savo tobulėjimo šeimininkais! Įspūdžiai iš konferencijos „Savivaldus mokymasis suaugusiųjų švietimui“

30/09/2019
objavil Indrė Adomaitienė
Jezik: LT

Būdama čia bent kelis kartus nuklystu į vaikystę. Nebūtų taip nuostabu (mintimis į vaikystę juk nukeliaujame nuolat), jei čia viskas neatrodytų taip formalu ir oficialu, jei aplink nesėdėtų tiek nepažįstamų smalsių veidų ir nežinotum, jog tai visai nevaikiška – atvykau į andragogų konferenciją labai rimtu pavadinimu – „Savivaldus mokymasis suaugusiųjų švietimui“.

Žmonės vardija miestus, iš kurių atvykę: Šiauliai, Panevėžys, Ukmergė, Kaunas, Telšiai, Alytus, Druskininkai (atleiskite, jei nepaminėjau jūsų miesto), visi susikaupę, žingeidūs, visi suaugusiųjų švietėjai. Ir visgi nesijaučiu išskirtinė konferencijos metu klaidžiodama vaikystės prisiminimuose, kur jautėmės saugūs būti laisvi, klysti, eksperimentuoti, kai taisyklės buvo ne tokios griežtos, klaidos neatrodė tokios baisios, kai nebuvom tiek kritiški sau ir mokėmės patys iš savo patyrimų ir klaidų. Tokios mintys kyla klausant Klaipėdos universiteto vyr. mokslo darbuotojos, „Epale“ ekspertės Dr. Julijos Melnikovos, kuri siūlo pasaulį pažinti tiesiogiai per patyrimus, o ne iš vadovėlių. Ji teigia, jog neformalios mokymosi aplinkos yra puikus būdas žmogui pažinti pasaulį (tuo metu pajuntu, kaip ima maištauti mano vidinis mokytojas, susirūpinęs, kiek trukdžių patirsiu organizuodama mokiniams kelionę į Londoną, bet tai tik mano vidinis suaugęs kritikas, o vidinis vaikas krykštauja iš džiaugsmo ir jau spaudžia ranką Anglijos karalienei). Būdama anglų kalbos mokytoja nuolat girdžiu istorijas, kai jaunimas išmoksta kalbos pirmiau, nei atsiverčia vadovėlį, kad susitikęs su mokytoju jau gali kalbėti su juo šia užsienio kalba, nes ją patyrė pirmiau nei jos išmoko; saugiai, natūraliai, neraginamas ir nevertinamas.

/lt/file/konferencijosdalyviaijpgkonferencijos_dalyviai.jpg

Konferencijos dalyviai

Panašią sėkmės istoriją konferencijos metu liudijo ir Paulius – Panevėžio dienos centro auklėtinis, kuris, supamas auklėtojų meilės ir rūpesčio, kuria savo portfolio, kuriame vardija asmeninius tikslus ir uoliai juos įgyvendina: neįgaliųjų kavinė, Takeši pilis. Transo apimta stebiu, ką gali pasiekti net ir proto negalią turintis žmogus, kai nebijo klysti, žinodamas, jog jo tikslas – skleistis ir augti, o šalia – rūpestingos, empatiškos auklėtojų akys. Tas vaikiškas mažų dalykų džiaugsmas ir pasitikėjimas aplinka.

/lt/file/darbasgrupesejpg-0darbas_grupese.jpg

Darbas grupėse

Mintimis nuklystu į savo klasę ir prisimenu dėstomas pamokas suaugusiesiems, pirmąsias, į kurias susirenka įvairaus amžiaus, patirties, statuso žmonės ir visus juos jungia tyrinėjantis, nepatiklus ir nesaugus žvilgsnis, ir aš jaučiu, kad šiandiena mano pareiga suteikti jiems saugumo jausmą, sugrąžinti į vaikystę, kur gali klysti ir eksperimentuoti, leisti būti suaugusiu vaiku. Tam, kad pagaliau pradėtų mokytis, o ne priešintųsi, kad jaustųsi saugūs klysti ir iš savo klaidų mokytis, kad taptų savo tobulėjimo šeimininku, o ne įkaitu. O tada, kai matau pražystančias šypsenas ir atvirus veidus, suprantu: mokslai prasideda...

O pabaigai – apie mokytoją, kurio nėra. Apie tokį, kokį piešia pranešėjas Dr. Kristupas Sabolius, skaitmeninio amžiaus mokytoją, kuris bus (jau yra Kinijoje) pasiekiamas visiems ir kiekvienam, bet kuriuo laiku ir bet kurioje vietoje, paspaudus klaviatūros klavišą – jis pakartos tiek kartų, kiek reikės ir kalbės norimu tempu. Neklystantis, nepailstantis, algoritminis, tobulas mokytojas. Ar aš norėčiau tokio mokytojo? Nežinau. Reikėtų paklausti Pauliaus, koks mokytojas jį įkvėpė įkurti neįgaliųjų kavinę ir statyti Takeši pilį...

Indrė Adomaitienė, Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro anglų kalbos mokytoja, projektų koordinatorė.

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn
  • Slika za %user
    Man taip pat konferencijoje patiko mintis apie Dirbtinio intelekto (DI) mokytojus, kurie bus tobulai kantrūs, mokantis tam tikrų konkrečių faktų, taisyklių, žodyno ar veiksmų, kur rezultatai pasiekiami kartojimo ir pratybų metu, kai reikia besimokančiajam pateikti vis tą pačią užduotį, klausimą, bet kitaip, ir žmogiškajam mokytojui natūraliai kyla reakcija "Na, kiek galima apie tą patį...", kai nenorom išsprūsta "Kada tu pagaliau išmoksi...?". Bet tuo pat metu, pagalvojau, kad kai robotai atlieka tobulą repetitoriaus ir instruktoriaus vaidmenį gi žmogui mokytojui tuomet lieka pačios aukščiausios rolės: įkvėpti, motyvuoti ir skatinti besimokantįjį!
  • Slika za %user
    Džiugu, kad į svarbias diskusijas įtraukiami žmonės su negalia. Mes žengėme didelį žingsnį tolerancijos, supratingumo, pozityvios kaitos link. Išmokome klausytis ir išgirsti ką kalba kiekvienas iš mūsų! Sekantis žingsnis- sprendimus priimti pirmiausiai pasiklausus didžiausią socialinę atskirtį patiriančių mūsų bendruomenės narių!!!