chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

EPALE - Elektroniczna platforma na rzecz uczenia się dorosłych w Europie

Serwis informacyjny

Muziejus buria mokytis bendruomenę: didelius ir mažus

05/07/2016
Język: LT
Document available also in: EN

Mokymasis visą gyvenimą reiškia ir tai, kad žmogus gali mokytis bet kokioje vietoje, ne tik mokykloje, universitete ar kitokioje mokymosi įstaigoje. Visuomeninės ir kultūrinės paskirties vietose žmogus mokosi savanoriškai, nekeldamas profesinės kvalifikacijos tobulinimo tikslų, susidurdamas su netradicinėmis mokymosi formomis. Muziejus ir yra būtent ta vieta, kurioje žmogus gali mokytis neformaliai arba savišvietos būdu. Vis daugiau muziejų supranta švietėjišką įstaigos paskirtį, rengia ekspozicijas ir kuria edukacines programas taip, kad lankytojai iš muziejaus išeitų praturtėję žiniomis ir idėjomis, praplėtę akiratį, įgiję įgūdžių, turinčių teigiamą poveikį žmogaus gyvenimui.

Suprasdama, kad Lietuvos gyventojui turi būti suteiktos galimybės atsiskleisti ir dalyvauti kultūriniame gyvenime, gilinti savo kultūrines žinias, ugdyti savo kūrybiškumą ir taikyti jį kasdieniame gyvenime, Lietuvos muziejų asociacija (LMA) 2015 - 2016 m. įgyvendino projektą „Muziejaus švietimas bendruomenei“. Apie projekto aktualumą, jo tikslus, pasiekimus ir naudą muziejų edukatoriams, dirbantiems su įvairiomis visuomenės grupėmis, tarp jų ir suaugusiais žmonėmis, „EPALE“ ekspertė Vilija Lukošūnienė kalbasi su projekto vadove, LMA atsakingąja sekretore Lolita Valužiene ir projekto ekspertu Arūnu Bėkšta.

 

V.L. Prieš pradedant kalbėti apie projektą ir jo pasiekimus, norisi apžvelgti, kokia muziejų edukacijos dalis skiriama suaugusiųjų žmonių programoms?

L.V. Lietuvos muziejų statistikoje, kurią kasmet pagal muziejų veiklos ataskaitas rengia LR kultūros ministerija, suaugusiųjų žmonių edukacinių programų dalyvių skaičius nėra išskirtas. Iki 2012 m. imtinai buvo pateikiami duomenys apie organizuotus muziejų lankytojus, pateikiant bendrą organizuotų (t.y. tokių, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja muziejų edukacinėse veiklose - edukaciniuose užsiėmimuose ar ekskursijose) lankytojų skaičių, išskiriant moksleivius. Tačiau remiantis 2008 - 2012 metų statistiniais duomenimis, darytina tikėtina išvada, kad Lietuvos muziejų edukacinėse veiklose dalyvauja 1-2 ketvirtadaliai arba 20-30 proc. suaugusiųjų nuo bendro organizuotų lankytojų skaičiaus.

 

V.L. Kodėl Lietuvos muziejų asociacija projektui pasirinko temą „Muziejaus švietimas bendruomenei“?

L.V. Bendradarbiavimas su bendruomene yra pagrindinis vietos muziejaus darnaus vystymosi veiklos tikslas. Muziejus vaidina svarbų vaidmenį vietos bendruomenėje. Edukacinė muziejaus veikla, skirta bendruomenėms, yra labai svarbi, nes leidžia muziejui tapti bendruomenės dalimi, formuoja teigiamą muziejaus įvaizdį, skleidžia „gerąją“, „pozityviąją“ žinią apie muziejų įvairiuose visuomenės sluoksniuose ir skatina muziejaus steigėjus keisti savo požiūrį į muziejaus paskirtį.  Norėdamas dirbti, kurti, organizuoti, vystyti ir plėtoti ryšius su bendruomenėmis, muziejus turi suvokti kintančias bendruomenės sampratos traktuotes, pažinti skirtingus bendruomenių tipus ir išsiaiškinti, kokius veiklos metodus taikyti dirbant su įvairiomis bendruomenės grupėmis.

 

V.L. Projektas buvo skirtas mažų savivaldybių muziejų edukatoriams. Kodėl? Kokių muziejų konkrečiai?

L.V. Lietuvos muziejuose kiekvienais metais sukuriama ir įgyvendinama daug edukacinių programų, tačiau kurdami ir įgyvendindami programas muziejai susiduria su daugybe problemų. Iš jų galima paminėti tokias: siauras požiūris į muziejaus edukacinę veiklą, nesugebėjimas organizuoti muziejaus edukacinė veiklos, atitinkančios šiuolaikinės visuomenės poreikius. Ypatingai šios problemos ryškios mažuose savivaldybių muziejuose, kur trūksta kvalifikuotų darbuotojų, metodinės pagalbos.

Projekte dalyvavo 27 savivaldybių muziejai iš Aukštaitijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionų, o projekto mokymai vyko Utenos kraštotyros muziejuje, Raseinių krašto istorijos muziejuje, Žemaičių „Alkos“ (Telšiai) muziejuje.

 

V.L. Kokias problemas buvo siekiama spręsti projektu?

A.B. Valstybinėje švietimo 2013-2022 metų strategijoje pažymima, kad per menkai išnaudojamos muziejaus galimybės būti informacijos ir žinių šaltiniu, netradicine fizine ir socialine mokymosi aplinka, netradicinių mokymosi formų vieta, kurioje galimas tiesioginis kontaktas su objektais (per juos ir su reiškiniais), galima veikla ir atradimas. Taigi viena pagrindinių problemų, kurią siekėme išspręsti vykdydami projektą - „atverti“ savivaldybių muziejų galimybes patiems muziejams ir bendruomenei, parodyti mokymosi muziejuje išteklius.

L.V. Tačiau norėdami išspręsti pagrindinę problemą – mokymosi galimybių sukūrimą ir pateikimą visuomenei, nagrinėjome ir kitas, ne mažiau reikšmingas problemines sritis, pavyzdžiui, kaip pasiekti vietos bendruomenes ir su jomis bendradarbiauti, kokius veiksmingus praktinius įtraukimo būdus panaudoti.

 

V.L. Kaip, kokiais būdais sprendėte paminėtas problemas? Kaip sekėsi?

Projekto metu vykdėme kelias veiklas. Pirmiausiai tai buvo mokymai muziejininkams, organizuojantiems ir vykdantiems edukacinius užsiėmimus muziejuose. Seminaruose aptarėme požiūrio į muziejų edukaciją raidą, aiškinomės kokią vietą edukacija užima muziejaus misijoje, gilinomės į pagrindines švietimo teorijas ir kaip jų teiginiai atsispindi muziejų veikloje, analizavome įvairias muziejų lankytojų grupes, analizavome muziejų lankymo tikslus, aiškinomės, kokie yra grupių poreikiai, daug dėmesio skyrėme poreikių tyrimo metodikoms. Praktiniuose užsiėmimuose mokėmės kurti inovatyvias paslaugas lankytojams, atsižvelgiant į jų poreikius.

Svarbi projekto dalyvių veikla buvo muziejų lankytojų poreikių tyrimas, kurį dalyviai turėjo atlikti tarp pirmosios ir antrosios mokymų sesijos.

Na, ir trečioji veikla, tai metodinės priemonės muziejams parengimas.

 

V.L. Seminaruose aptarinėjote įvairias lankytojų grupes, pradedant darželinukais ir baigiant senjorais. Kaip muziejų darbuotojai – mokymų dalyviai – apibūdino muziejinės edukacijos veiklose dalyvaujančius suaugusiuosius?

A.B. Taip, tiesa. Dirbdami grupelėmis dalyviai analizavo skirtingas tikslines grupes, tarp jų šeimas su vaikais, užsienio ir Lietuvos turistus, senjorus.

Tyrimų duomenimis muziejuose didelė lankytojų dalis yra senjorai. Jie sudaro apie 20 proc. muziejų lankytojų. Tikėtini pagrindiniai muziejų lankymo motyvai – bendravimo ir savirealizacijos, prisiminimų ir istorijos atgaminimo galimybė, patirties ir žinių perdavimas kitoms kartoms. Nustatyta, kad šiai grupei svarbu ne tiek pažinimo, kiek atpažinimo džiaugsmas ir noras pasidalinti atpažintais dalykais su kitais.

Daug dėmesio skyrėme šeimų su vaikais grupei. Šią grupę geriausiai gali apibūdinti mokymų dalyvių pateiktas pavyzdys apie šeimos išvyką į muziejų.

Apie tėvus su vaikais. Dažniausiai muziejaus lankymą organizuoja mama. Tikslas – pabūti visai šeimai kartu, sužinoti arba nuveikti ką nors naudingo. Pirmosios penkios minutės atrodo maždaug šitaip: mama atlieka prižiūrėtojo vaidmenį, vedasi vaikus, tėtis dažniausiai vaikšto atskirai vienas. Vaizdas po pirmųjų penkių minučių: vaikai laksto kas sau, mama apimta streso, bando sugaudyti vaikus, tėtis jau išėjo „patikrinti, kaip ten automobilis“. Muziejaus lankymui šeima būna numačiusi tam tikrą laiką tos dienos programoje, vadinasi, skuba, nes laukia kiti programos punktai.

Apie senelius su anūkais. Seneliai kompensuoja tėvų dėmesio stoką vaikam ir nori smagiai praleisti laiką su anūkais. Kas gali geriau papasakoti apie senovę, jei ne seneliai? Seneliai turi daugiau laiko ir kantrybės, leidžia anūkams daugiau laisvės, lengviau susidoroja su kylančiomis problemomis. Jeigu muziejuje įdomu, kiti tą dieną numatytos programos punktai gali palaukti.

Kaip matome iš pavyzdžio, „šeimos muziejuje portretas“ nevienalytis, jis priklauso nuo šeimos „sudėties“.

 

V.L. Mokymų dalyviai turėjo atlikti savo bendruomenių mokymosi muziejuje poreikius. Kokie suaugusiųjų bendruomenės poreikiai atsiskleidė šio tyrimo metu? Kaip į juos buvo atsižvelgta bendraujant su bendruomene ir rengiant inovatyvias mokymo (-si) programas savo lankytojams?

A.B. Tyrimai atskleidė įvairius dalykus. Pavyzdžiui, kad žmonės turi skirtingus informacijos ieškojimo įpročius ir įgūdžius. Todėl padarėme išvadą, kad informaciją apie muziejaus veiklą reikia skleisti įvairiais kanalais: muziejaus internetinėje svetainėje, socialiniuose tinkluose, elektroniniu paštu, per vietinius laikraščius, vietinį radiją ir televiziją. Paaiškėjo, kad gana brangūs muziejų informaciniai spaudiniai (skrajutės, lankstinukai) yra nelabai efektyvūs. Patys muziejininkai juos labiau vertina kaip informaciją muziejaus istorijai, ne kaip priemonę lankytojams pritraukti.

Suaugusius žmones muziejuose labiausiai domina eksponatai, kurie yra susiję su kokiomis nors istorijomis. Taigi muziejininkai turi suprasti, kad patys eksponatai „nekalba“, juos reikia „prakalbinti“, vadinasi, turi būti „pasakotojas“ (gidai, ekskursijų vadovai, audio gidai, informaciniai lapai). Suaugusieji (kaip ir vaikai) muziejuje nori kokios nors veiklos: galimybės paliesti eksponatus, žaidimų, interaktyvumo.

Atsiskleidė ir poreikis, kad muziejus turi būti patogus žmogui, ypač vyresnio amžiaus: tekstai turėtų būti nesunkiai įskaitomi, eksponatai pakabinti ar sudėti tinkamame aukštyje, yra vietos atsisėsti pailsėti arba atsisėdus su grupele (šeima, draugais) aptarti, pasidalinti įspūdžiais, aiškiai pažymėtas tualetas. Edukacinių užsiėmimų metu suaugusieji norėtų daugiau laiko skirti veiklai, ne teorinėms paskaitoms. Pageidautina, kad edukatorius neužmirštų, kad vyresnio amžiaus žmonėms gali reikėti daugiau laiko užduotims atlikti.

Kitas dalykas, kurį aptarėme - Lietuvos muziejai nėra labai draugiški šeimų atžvilgiu. Retas muziejus atsižvelgia į šeimų poreikius, pavyzdžiui, praktiškai niekur nerastumėte vietos, kur būtų galima kūdikį pamaitinti ar pervystyti (išskyrus Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus). Vaikams neleidžiama bėgioti ir garsiai kalbėti. Tai riboja suaugusiųjų žmonių, turinčių šeimas, galimybes įsilieti į besimokančiųjų muziejuose gretas.

 

V..L. Projektą vainikuos metodinė priemonė „Muziejaus švietimas bendruomenei". Kokie darbo su suaugusiąja bendruomenės dalimi aspektai atsispindės priemonėje?

A.B. Kaip ir projektas, metodinė priemonė nėra skirta kokiai vienai lankytojų grupei. Tačiau aptariant skirtingas lankytojų grupes, įvairius lankytojų tipus ir jų poreikius, metodinėje priemonėje atsispindi ir suaugusių žmonių muziejaus lankymo ypatumai.

Metodinė priemonė rengiama seminarų temų pagrindu. Joje pateikta teorinė medžiaga, seminarų dalyvių grupinio darbo rezultatai, aptariamos muziejaus auditorijos, analizuojami lankytojų tipai ir jų poreikiai, pateikiamos rekomendacijos, kaip geriau tuos poreikius tenkinti. Priemonėje aprašomi pagrindiniai muziejų lankytojų tyrimo metodai: anketavimas, fokusuoti grupių interviu ir stebėjimas, pateikiama patarimų ir pavyzdžių, kaip organizuoti lankytojų tyrimus.

Manome, kad metodinė priemonė bus iš tiesų vertinga pagalba muziejininkams kviečiant į muziejų mokytis ir vaikus, ir suaugusius žmones. 

 

V.L. Ačiū už pokalbį.

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn