chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

EPALE

Elektronisch platform voor volwasseneneducatie in Europa

 
 

Nieuws

Solidarumo kava –neįgaliųjų įtraukties metodas

03/07/2019
Taal: LT

Kas yra solidarumas? Solidarus [pranc. solidare], veikiantis iš vien su kitais, draugiškas, susitariantis, sutinkantis.

Ar kiekvienas iš mūsų esame draugiški asmeniui su negalia, ar veikiame iš vien su juo? Kaip dažnai stabtelime ir nerūpestingai pasikalbame su intelekto negalią turinčiu žmogumi gatvėje, kavinėje, autobuse? Kiek daug žinome apie jo kasdienybę ar svajones? Ar dažnai matome šiuos žmones besidarbuojančius paslaugų sferoje? Kaip dažnai, išvydę šį žmogų, pagalvojame, kad jis yra likimo ar Dievo nuskriaustasis?

Daug klausimų, kurie verčia susimąstyti, o gal pasijusti nepatogiai. Negalia dar labai glaudžiai siejama su gailesčiu, užuojauta, pareiga padėti, paremti, sušelpti. Jau seniai kalbame apie neįgaliųjų įtrauktį (angl. inclusion), integraciją (angl. integration) į visuomenę, lygybę. Tačiau sėkmės istorijų dar nėra daug.

 Ar yra būdas geriau pažinti šiuos žmones, pabūti arčiau jų? Taip, šį būdą surado patys neįgalieji. Dalyvaudami Europos Sąjungos Europos solidarumo korpuso programoje ir padedami sumanių jaunimo darbuotojų penki proto negalią turintys jaunuoliai inicijavo projektą, gavo finansavimą ir sėkmingai įgyvendina savo idėją. Paulius, Kotryna, Roberta, Sandra ir Martynas keičia Panevėžio miesto bendruomenės požiūrį į negalią. Šie jauni žmonės įkūrė mažą, bet jaukią kavinukę, į kurią užsukti kviečia visus, nepabūgusius įveikti 83 laiptelius ir įkopti į penktą aukštą. Neįgalaus jaunimo verdama kava kvepia nuoširdumu, pasitikėjimu  ir meile. Čia laukiamas kiekvienas. Kavos puodelio kaina – nuoširdus pokalbis su proto negalios jaunimu. Tai naujas ir unikalus procesas, kai pas neįgaliuosius ateina miestelėnai ir smagiai laidžia laiką kartu. Mes tikime, kad Panevėžio miesto bendruomenės įtraukimas į neįgalaus jaunimo gyvenimą  padės griauti stereotipus, paskatins ir įgalins bendruomenę nuoširdžiai bendrauti ir suprasti vieniems kitus. Naujai užsimezgęs ryšys padės įgyti pasitikėjimo vieni kitais, skatins proto negalios asmenų integraciją, kuri vis dar sunkiai įgyvendinama Lietuvoje ir kuri yra viena iš svarbiausių siekiamybių Europos Sąjungoje.

Jaunuolių dienos centras įsikūręs pačiame Panevėžio miesto centre, Kranto gatvės 16 name. Savo veiklos metus skaičiuojame nuo 1996-tųjų. Tačiau miesto bendruomenėje esame nepakankamai gerai matomi ir girdimi. Galbūt todėl, kad visuomenė vis dar nėra pasirengusi priimti žmogų su negalia, vis dar bijo ar gaili neįgaliųjų, ypatingai atsargiai bendrauja su proto negalios asmenimis. Neįgalus jaunimas nenori gailesčio, pašalpos ar paramos. Jie nori tapti savarankiškais, nepriklausomais, pasitikinčiais savimi, būti visuomenės dalimi.

Sklandžiai integruotis į visuomenę neįgaliam jaunimui padeda nuolat besimokantys darbuotojai, padedantys įgyvendinti jaunimo svajones, nuolat taikantys netradicinius, inovatyvius suaugusiųjų neformalaus ugdymo metodus.  Jie dirba orientuodamiesi į nuolatinį ir nenutrūkstamą paslaugų gavėjų gyvenimo kokybės gerinimą, įgalinimą, savarankiškumo skatinimą ir  įtrauktį.   Savo veikloje Jaunuolių dienos centro darbuotojai vadovaujasi posakiu –„Duok žmogui žuvį ir jis bus sotus visą dieną, išmokyk žmogų žvejoti ir jis bus sotus visą gyvenimą“.

Ar užsuksite pas mus SOLIDARIOS KAVOS?

 

Lina Trebienė, Jaunuolių dienos centro direktorė. Jau daugiau kaip 30 metų dirbu su specialiųjų poreikių turinčiu jaunimu.  Mano darbas – nuolatinė kūryba, nesibaigiantys iššūkiai ir atradimai. Gal todėl man jis taip patinka! Mane žavi nuolatinis mokymasis, inovacijos, kūrybinis ir netradicinis požiūris į kasdienybę, darbą, laisvalaikį bei tarpusavio santykius.

 

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn
Refresh comments Enable auto refresh

1 - 5 van 5 weergegeven
  • afbeelding van Renata Jankevičienė
    Sutinku, kad apie panašias iniciatyvas reikia kalbėti ir rašyti daugiau, nes puikios idėjos kartais sulaukia per mažai visuomenės dėmesio. Dėkoju straipsnio autorei ne tik už veiklos pristatymą, bet ir nuoširdų pokalbį vaišinantis solidarumo kava. Mane sužavėjo kavinės įkūrimo iniciatorių gebėjimas bendrauti, pačios merginos man pristatė savo idėją, papasakojo, kaip gamina kavą, o kartais ir limonadą, kuriuo miesto aikštėse vaišina panevėžiečius. Dabar jos turi svajonę SOLIDARUMO KAVINĘ perkelti į pirmą aukštą, kad sulauktų dar daugiau lankytojų. Beje, straipsnio autorė Lina papasakojo apie Vilniuje įkurtą blyninę, kurioje taip pat dirba neįgalieji. Pasidomėjau, kas gi šios idėjos autorius, pasirodo, jog tai olandas Timas van Wijkas. Viename iš interviu jis teigia, kad taip pat turi negalią - nemoka lietuvių kalbos. Toks požiūris griauna sienas... Skaitytojams rekomenduoju Panevėžyje paragauti solidarumo kavos, o aš dar būtinai užsuksiu paskanauti blynų.
  • afbeelding van RASA POCEVIČIENĖ
    Labai šauni iniciatyva, puiki idėja virtusi realybe. Tuo labiau, kad kalbame apie proto negalią, kuri gal dėl giliai mūsų sąmonėje įsišaknijusių stereotipų, gal dėl baimės ar nežinojimo, kaip elgtis vis dar yra daug didesnis tabu nei visos kitos negalios rūšys. O jei dar ši negalia yra įgimta, tai tų baimių ir stereotipų atsiranda dar daugiau. Tiesą sakant, dažnai jų turi ir patys negalią turintys asmenys, kai dar ankstyvoje vaikystėje suformuota klaidinga ir niekuo nepagrįsta nuostata, kad tam tikra veikla, tam tikras užsiėmimas, pomėgis ar polinkis tai jau tikrai ne jam, kad jis net ir galvoti apie tai neturėtų, nes nepavyks, nepasieks, nes juk ir "sveikiems" nesiseka, o jau tau, tai ... Todėl labai šaunu skaityti, kad yra žmonių, kurie paskatina, yra žmonių, kurie patiki savo ir kitų galiomis, kurie suranda galimybių ir jėgų pradėti, nes tai bene sunkiausia visų veiklų ir sumanymų dalis. O mums belieka pritarti, palaikyti, paskatinti ir skleisti šiuos pavyzdžius, kad ir kiti patikėtų - savimi ir kitais, nes juk niekas taip nemotyvuoja, kaip tikras, realus įrodymas, kad galima.    
  • afbeelding van Inga Jagelavičiūtė
    Labai svarbu dalintis tokiomis idėjomis ir pasiektais rezultatais, kad kuo daugiau mūsų žinotų apie puikias įgyvendinamas iniciatyvas. Todėl dėkoju, Lina, kad papasakojote apie „Solidarią kavą". Tikrai sutinku su Jumis, kad Lietuvoje dar daug reikia nuveikti, kad tiek žmonės su negalia sėkmingiau integruotųsi, tiek mes visi išmoktume žiūrėti į juos be gailesčio ir užuojautos, o su noru įkvėpti kartu veikti. Savo veikloje esu labiau susidūrusi su judėjimo negalią turinčiais asmenimis, kurie Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centre siekė įgyti vidurinį išsilavinimą. Galiu pasakyti, kad iš šio jaunimo daug išmokome ir mes. Matėme jų ryžtą, norą mokytis, siekti rezultatų, įgyvendinti svajones ir džiaugėmės kartu, kai jiems tai pavyko. Belieka apgailestauti, kad vis dar yra nemažai barjerų mūsų visų galvose bei aplinkoje, kuriuos reikia nugriauti, kad vis bendrautume, kurtume ir gyventume kaip lygiaverčiai partneriai.
  • afbeelding van Elena Trepule
    Ir gražu, ir jautru. Taip norėtųsi tokioms iniciatyvoms daugiau viešumo, žinomumo, žinomų žmonių, 'influencerių' palaikymo. Iš tiesų, tai klausimas, kam to bendravimo labiau reikia - tiems jaunuoliams ar mums, kurių galvose tiek barjerų ir stereotipų... VDU Socialinių mokslų fakulteto erdvėse kabėjo labdaros ir paramos fondo "Beautiful heart" inicijuota foto portretų paroda "Tarp mūsų" - jos herojai buvo Kauno Vilijampolės globos namų jaunuoliai. Jie buvo atvykę į parodos atidarymą - kokie linksmi, guvūs ir ryžtingi žmonės, o iš stambaus plano portretų žvelgė jų spindinčios akys. Tie žmonės yra tarp mūsų, tad labai puikios iniciatyvos - ačiū kolegei Linai už jos daromą darbą.
  • afbeelding van Aušrinė Česnulienė
    Nuostabu, kokios puikios iniciatyvos įgyvendinamos, kai yra didelis noras ir parama. Ši įgyvendinta idėja priverčia susimąstyti apie neįgaliųjų įtrauktį ir integraciją į visuomenę, apie kurią tiek kalbama. Galvoju, kad abiems, tiek įgaliems, tiek neįgaliems reikalinga integracija į vieni kitų gyvenimus. Tikriausiai abiems pusės yra buvę nepatogių, nejaukių akimirkų - vieniems dėl negalėjimo būti pilnaverčiais (dažnai dėl nepritaikytos aplinkos, viešųjų erdvių), kitiems dėl nežinojimo kaip elgtis sutikus žmogų su negalia. Autorė tai puikiai pažymėjo - nežinia kaip prieiti, ką užkalbinus pasakyti, kaip neparodyti gailesčio ar nepabrėžti negalėjimų, kaip negalios nesieti su gailesčiu, užuojauta, pareiga padėti. 
    Džiaugiuosi, kad yra randami netradiciniai būdai griauti nusistovėjusius stereotipus apie žmones su negalia. Galbūt solidarumo kavą greitai gersime ir Marijampolėje? :)