chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

EPALE

Eiropas Pieaugušo izglītības e-platforma

 
 

Emuārs

Kodėl svarbus mokymasis tarp kartų

29/12/2015
Jurgita MELAIKIENE
Valoda: LT
Document available also in: EN PL FR DE IT ES LV

Visame pasaulyje didėjantis senstančios visuomenės narių skaičius atkreipė dėmesį vyresnio amžiaus piliečiams skirtas įvairių sričių priemones (sveikatos, švietimo, socialinės rūpybos, būsto). Viena iš vyresnio amžiaus žmonių mokymosi galimybių srityse priimtų strategijų – remti ir vykdyti mokymąsi tarp kartų, kuris naudingas ir jauniems, ir vyresniems žmonėms.

Šis žingsnis mokymuisi tarp kartų stiprinti susijęs su keliais klausimais. Svarbiausias – šio mokymosi pripažinimo klausimas, tačiau taip pat turime atsakyti, kodėl reikėtų dalyvauti šioje mokymosi arba švietimo formoje. Kasdieniame gyvenime skirtingų kartų bendravimas pastebimas daug kur, ypač pilietinėje visuomenėje. Seneliams ir anūkams kartu ką nors tyrinėjant arba mokantis, mokymasis tarp kartų vyksta neformalioje aplinkoje.

Intuityviuoju lygmeniu mokymosi tarp kartų pavyzdžiu gali būti laikomas bet koks dviejų kartų bendravimas, kurio metu keičiamasi gebėjimais, žiniomis ir siekiais. Findsen ir Formosa teigia, kad dalyvavimo mokymesi tarp kartų loginiai argumentai gali būti skirtingi ir galbūt net prieštaringi. Tarp jų gali būti ir šie:

•vyresnio amžiaus žmonių ir jaunimo žinių formavimas ir keitimasis jomis;

•skirtingų kartų sutarimo puoselėjimas;

•naujo požiūrio į kitas kartas atvėrimas gyvenime;

•sąmoningas mokymesi dalyvaujančių asmenų savivertės ir pasitenkinimo gyvenimu didinimas;

•didesnis visų kartų generuojamas socialinis kapitalas;

•skirtingų kartų atstovų ir grupių įgalinimas.

Tai – galima mokymosi tarp kartų nauda, tačiau mes turime išsiaiškinti, kas turėtų būti pasiekta dalyvaujant.

 

Mokymasis ir švietimas tarp kartų

Diskusijose dėl mokymosi / švietimo tarp kartų susiduriama su tokiomis pačiomis grėsmėmis kaip ir svarstant suaugusiųjų švietimo klausimus. Jei mokymasis paprastai yra neatsiejamas nuo individualių procesų, tai švietimas dažnai suprantamas kaip sisteminis, organizuotas, neretai hierarchinis ir vykdomas įstaigos, kurioje gali būti vykdomas vertinimas ir akreditavimas. Mokymasis tarp kartų dėl sąsajų su neformalumu, bendradarbiavimu, savitarpiškumu ir demokratinėmis strategijomis neabejotinai yra aiškinamas kaip akivaizdi vertybė, nenagrinėjant to, kam jis naudingas ir nelaikant valstybės prioritetu.

Ar tai pasakytina ir apie švietimą tarp kartų? Jis nėra taip noriai remiamas, nes tam iš karto būtinas veiksmingas planavimas ir išteklių užtikrinimas. Suaugusiųjų švietimo sritis nėra visiškai aiški, nes jos

nes jos kryptys ir poveikis kol kas didžiąja dalimi neišmatuoti. Neabejotinai yra pagyrimo vertų projektų, tačiau jų nėra daug ir jiems tenka nelengva užduotis ne tik patenkinti vis skirtingesnių ne tik visos visuomenės grupių, bet ir vyresnio amžiaus žmonių ir organizacijų mokymosi poreikius.

 

Užmirštos vidurinės kartos

Kitas esminis klausimas yra tas, kad šiuo metu mokymo tarp kartų programose daugiausia dėmesio skiriama vyresnio amžiaus ir jaunų žmonių (abi grupės įvairiai apibrėžiamos) sąveikai. Šioje lygtyje „viduriniųjų kartų“ iš esmės trūksta ne atsitiktinai. Tai, kas vyksta suaugusiųjų švietime, stipriai formuoja Europos valstybių žinių ekonomikos veiksniai ir  švietimas tarp kartų faktiškai nukreiptas į vyriausius ir jauniausius visuomenės narius.

Matyti, kad politikos lygmeniu labiau suvokiama, kad vyresnio amžiaus žmonės yra į teisėti darbo rinkos nariai (dažniausiai dirbantys atsitiktinius ir sezoninius darbus), o tai, savo ruožtu, gali pakeisti intergeneracinio švietimo programų akcentus. Vienas iš pagrindinių uždavinių – į švietimą tarp kartų įtraukti visas kartas tokiu būdu atveriant naujas edukacinės, ūkinės, kultūrinės ir dvasinės veiklos sritis.

Neseniai išleisto leidinio „Visų kartų mokymasis Europoje“ (angl. Learning across generations in Europe) redaktoriai jame pristato daugelio Europos autorių tyrimus tiek mokymosi tarp kartų, tiek ir švietimo tarp kartų klausimais: šios veiklos tikslus, gerąją praktiką tam tikrose vietovėse, esminius klausimus. Ši knyga – naudinga atspirtis tolesnėms diskusijoms.

Mano nuomone, ir toliau turime gilintis į savo pačių argumentus, kodėl mokymasis tarp kartų būtinas, ir, norėdami aktyviai skatinti švietimą tarp kartų, kuriam paprastai yra būtina valstybės ir institucinė parama, turime aiškiai išdėstyti savo tikslus, reikiamus išteklius, nurodyti, kam šis darbas bus naudingas ir kokios įtakos tai gali turėti mūsų visuomenėse.

Brian Findsen yra Naujosios Zelandijos Waikato universiteto Hamiltone (suaugusiųjų) švietimo profesorius. 2004–2008 m. jis dirbo Glazgo universitete. Jo mokslinių tyrimų interesų sritys apima edukologinę gerontologiją, tarptautinį suaugusiųjų švietimą ir suaugusiųjų švietimo sociologiją.

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn
Refresh comments Enable auto refresh

Tiek rādīts 1. - 10. no 14
  • Lietotāja Revita Zariņa attēls
    Strādāju ilgstošās aprūpes iestādē. Mums bija tāda jauka tradīcija, ka pie mums nāca brīvprātīgie pensionāri un pavadīja laiku ar bērniem. Parasti šie brīvprātīgie vadīja tādas kā nodarbības un mācīja bērniem jaunas prasmes - adīt, tamborēt, gatavot kaut ko īpašu un daudzas citas radošas lietas. Bērniem tas ļoti patika. Daudzi no bērniem novērtēja tieši to, ka šie brīvprātīgie bija citas paaudzes, jo daudziem bērniem pietrūkst tieši komunikācijas ar gados veciem cilvēkiem! Manuprāt šis ir labs veids kā notiek paaudžu mijiedarbība. Daži no šiem pensionāriem bija vientuļi un iespēja pavadīt laiku ar bērniem un nodot viņiem savas zināšanas sniedza viņiem milzu gandarījumu!
  • Lietotāja Evija Baltmane attēls

    Starppaaudžu sadarbība ir laba lieta, tā kā iepriekš neko daudz nebiju lasījusi un dzirdējusi par šo tematu, tad liekas, ka šāda sadarbība būtu ļoti lietderīga, ja tā būtu plašāk reklamēta, jo pašai būtu interese pamēģināt iesaistīties, jo no vecāka gadagājuma cilvēkiem ir iespējams uzzināt daudz un iegūt kādu ieskatu to dzīves gudrībā, kas uzkrāta laikam ejot.

    Agrāk šāda starppaaudžu sadarbība notika dabīgi, kad jaunie ģimenes bērni dzīvoja kopā vai ciemojās pie saviem vecvecākiem, un kaut ko vēlējās uzzināt, kas mūsdienās ir mazāk izplatīts, jo visi vēlas dzīvot patstāvīgi, bet, ja bērniem būtu interese un pacietība saviem vecvecākiem iemācīt kaut ko no tā, ko viņi nemāk, tad šī sadarbība notiktu dabīgi, un nebūtu šie projekti tik ļoti jāpopularizē.

    Protams, saskarsmes un saziņas prasmes mūsdienās paliek tādā kā otrajā plānā, jo bērni lielākoties izmanto tehnoloģijas, un saziņa ikdienā viens pret vienu nav tik attīstīta jauniešos, kā to visvairāk izbauda vecāka gadagājuma cilvēki.

    Mācīties varam ne tikai viens no otra, no saviem vienaudžiem, bet arī saviem vecākiem un vecvecākiem, tomēr šajos projektos lielākā uzmanība ir pievērsta tieši vecvecākiem jeb vecāka gadagājuma cilvēkiem, jo Eiropā ir novērojama sabiedrības novecošanās. Latvijā nav sanācis saskarties ar kādu no šiem projektiem.
  • Lietotāja Beāte Bernedīne Konstanta attēls
    Savas, savu tuvinieku, attālāku radinieku saskarsmes vajadzības mūsdienu dzīves ritmā mēs bieži vien atliekam un nogrūžam darāmo lietu saraksta tālākajā galā, jo ir tik daudzas lietas, kas mums iluzori spēj sniegt šo vajadzību apmierinājumu un ir pieejamas viedtālrunī. Kopumā skatot mūsdienu sabiedrību ir jāsecina, ka saskarsmes kultūra degradējas, komunikācijas prasmes izzūd vai netiek attīstītas, kaut ir "uzteicama" komunikācija, kas norit e-vidē, kur tiek pielietoti daudzi svešvārdi un zīmju valodas elementi utt.  Pastāvošā situācija ir skaudra, bet to rada ikviens no mums. Vai mēs varam no sava bērna prasīt to, ko paši nedaram? Mums ir jābūt tam labajam piemēram mūsu katra mikrovidē un jācer, ka tas radīs pozitīvu ķēdes reakciju. Lūdzu esam paši tie, kas atceras aizbraukt, piezvanīt, tāpat- bez iemesla, lai tikai parunātos par to cik strauji paiet laiks.
    Paldies par video piemēru, kas lika aizdomāties, ka tas taču prasa tik maz- apmierināt kāda saskarsmes vajadzību, kas iespējams viņam šajā brīdī ir vajadzību saraksta augšgalā. 
  • Lietotāja Sabīne Petruseviča attēls

    Piekrītu, ka viens no otra mācāmies nepārtraukti. 
    Taču šajā kontekstā domāju, ka lielākoties akcents tiek likts tieši uz jauno paaudzi un veco paaudzi, bet kur tad paliek tas posms pa vidu? Saprotams, ka jauniešiem bieži vien vieglāk komunicēt ar vecvecākiem, jo tie bieži vien ir pielaidīgāki un vecākiem cilvēkiem tieši otrādi - jaunieši piešķir otro elpu un enerģiju, ko, iespējams, vidējā paaudze senioriem nespēj vai negrib dot. Bet kā integrēt, lai savstarpēji spētu sadarboties visi trīs, piemēram, gan māte, gan meita, gan vecmamma? Saka jau, ka trīs saimnieces vienā virtuvē nekad nevar pastāvēt. Kā ir ar starppaaudžu mācīšanos šajā kontekstā - vai tas ir efektīvi, kā tas strādā un kādi ir traucēkļi, kā arī ieguvumi? 

  • Lietotāja Arturs Snegovics attēls

    LV pagaidām ir ļoti maz piemēru, kad notiktu starppaaudžu mācīšanās. Šis būtu jāveicina plašākā mērogā un jāaktivizē vietējās komūnas. Ieinteresēti varētu būt gan senioru biedrības, gan bērnu vecāki.

  • Lietotāja Inga Isaka attēls

    Starppaaudžu mācīšanās – visas paaudzes iegūst labumu

    Uzskatu, ka neformālā starppaaudžu mācīšanās notiek visu laiku un bieži vien tā netiek pamānīti. Bērni apgūst daudzas prasmes, iemaņas un zināšanas vērojot un kopējot vecākus, bet arī vecāki mācās no bērniem, piemēram, lietot jaunas tehnoloģijas. Kā neformālās starppaaudžu mācīšanās piemēru var vērot arī darbā, kad jaunais darbinieks vēro citu ar pieredzi bagāto darbinieku. Pirmo gadu strādājot, es savu profesionālo meistarību pilnveidoju vērojot un konsultējoties ar kolēģiem, kuri jau ilgstoši strādā profesijā. Tajā pašā laikā es kolēģus konsultēju, kā strādāt ar mūsdienu IT tehnoloģijām.

    Organizējot starppaaudžu mācīšanos (izglītības iestādēs, interešu centros u.t.t.), dažādām paaudzēm tiek dota iespēja dalīties ar savu pieredzi, prasmēm, zināšanām. Tas liek cilvēkam (neatkarīgi no viņa vecuma, sociāli ekonomiskā stāvokļa u.t.t.) justies vērtīgam un vajadzīgam.

  • Lietotāja Edyta Długoń attēls

    W powyższym artykule, jak i w komentarzach pod nim, ukazanych jest szereg korzyści z międzypokoleniowego uczenia się, co daje argumenty do tego, aby podejmować takie działania. Warto przy tym wspomnieć, że można skorzystać z finansowych środków publicznych planując takie przedsięwzięcia. Jednym z programów wspierających wymianę międzypokoleniową jest ASOS (Rządowy Program na rzecz Aktywności Społecznej Osób Starszych na lata 2014–2020, Priorytet II. Aktywność społeczna promująca integrację wewnątrz- i międzypokoleniową).

  • Lietotāja Patrycja Rama attēls
    Uważam, że edukacja osób starszych w dzisiejszych czasach jest bardzo ważna, należy ja wspomagać i promować jak tylko się da, gdyż usprawnia ona ich funkcjonowanie w społeczeństwie. Sama pracuje z osobami starszymi i zaobserwowałam jak ważne jest dla nich zdobywanie wiedzy. Dorośli bardzo chętnie podejmują naukę, wykazują się cierpliwością i wielkim zaangażowaniem. Międzypokoleniowe uczenie się daje szanse na wymianę doświadczeń, informacji, wiedzy, które w przyszłości mogą zaowocować lepszymi rozwiązaniami naukowymi lub technologicznymi.
  • Lietotāja Anna Skorko attēls
    Działające w Białymstoku Stowarzyszenie Akademia plus 50, którego jestem wiceprezesem, zaktywizowało 11 seniorów, którzy poprzez udział w szkoleniach i konsultacjach przełamywali swoje bariery dotyczące wykorzystania technologii informacyjno-komunikacyjnych (nauka wyszukiwania informacji w Internecie, korzystania z e-maila, wspólnej pracy nad artykułami za pomocą Dokumentów Google, obsługi systemu zarządzania treścią WordPress, nagrywania dźwięków itp.). Szkolenia były prowadzone przez młodych ludzi, którzy byli zachwyceni otwartością seniorów na nowe wyzwania z kolei seniorzy nie mogli się nadziwić komunikatywności młodych nauczycieli.Rezultatem wspólnej pracy jest działający od 2 stycznia 2015 roku portal senior.bialystok.pl – serwis unikalny w skali kraju. Wiek osób tworzących treści w jego ramach to 58 do 74 lat. Ich działania nadzoruje redaktor naczelna- seniorka a w zamieszczaniu treści na portalu wspiera dwoje młodych informatyków. Redaktorki piszą artykuły o sprawach życia codziennego, dzielą się osobistymi przeżyciami, są obecne wszędzie tam gdzie dzieją się sprawy ważne dla seniorów. Nigdy nie jest za późno na naukę, to niewątpliwa, oczywista prawda.
  • Lietotāja Katarzyna Świergocka attēls
    Myślę, że międzypokoleniowe uczenie się niesie ze sobą wiele korzyści zarówno dla młodszych, jak i starszych generacji. Seniorzy poprzez kontakt z młodymi jednostkami uczą się wielu nowych rzeczy, przełamując także lęk przed nowoczesnymi technologiami. Młodsze pokolenia mają natomiast szansę czerpać wiedzę od „ekspertów” z długoletnim doświadczeniem. Uważam, że taki sposób wymiany doświadczeń i wiedzy, jest skuteczniejszą formą uczenia się, bowiem bezpośredni kontakt z drugim człowiekiem daje więcej możliwości edukacyjnych, niż „sucha wiedza” , za którą nie stoi żaden konkretny człowiek. Ludzie są „żywym przykładem” tego jak pozyskaną wiedzę należy wykorzystać w praktyce. Zgadzam się też, że średnie pokolenia są generacją zapomnianą, jeśli chodzi o kwestię międzypokoleniowego uczenia się, choć posiadają oni duży potencjał, chociażby jako osoby będące po środku tego procesu. Mogą one stanowić ważne ogniowo ułatwiające na przykład skuteczną komunikację pomiędzy najstarszym i najmłodszym pokoleniem, która może być zakłócona z powodu zbyt dużej różnicy wieku.