chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

EPALE - Eiropas Pieaugušo izglītības e-platforma

Emuārs

Interviu su Jurgita Lazauskaite: Skirtingų kartų dalyvavimas projektuose mažina socialinę atskirtį

15/09/2020
Greta Bacevičiūtė
Valoda: LT

Apie bendruomenių kraštotyrą ir tarptautinio projekto „Kultūros paveldas ateičiai: atrask, dalinkis ir mokykis“ metu gautą patirtį, kuri pravertė ne tik profesinėje veikloje kalbamės su Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos bibliotekininke Jurgita Lazauskaite. 

Administruoji bibliotekos svetainę „Bičių korys. Bendruomenių kraštotyra“, kuriai medžiagą gali pateikti kiekvienas, besirūpinantis savo tapatybės ugdymu, Vilniaus ir Alytaus apskričių paveldo išsaugojimu, sklaida. Kokius pasakojimus, prisiminimus dažniausiai atsiunčia svetainės vartotojai?

Vartotojai atsiunčia pasakojimus, atsiminimus, nuotraukas apie savo krašto vietoves, žymius ir jiems asmeniškai svarbius žmones. Svetainėje galima paskaityti muziejininkės Natalijos Klimanskienės atsiminimus apie įtėvį filosofijos profesorių Vosylių Sezemaną, dailės kūrinių restauratorės, paminklosaugininkės Gražinos Drėmaitės pasakojimą apie mamą, dailės istoriko, muziejininko Vlado Drėmos žmoną Jadvygą, karo aviacijos inžinieriaus, žurnalisto Povilo Šimkavičiaus straipsnius apie Švenčionių rajono šviesuolius.

Taip pat pateikiami skaitmeninti asmeninių archyvų dokumentai: laiškai, kvietimai, sveikinimų atvirukai, dainų sąsiuviniai, maisto gaminimo receptai, net audimo raštų schemos. Kiekvienas vartotojas atsiunčia tai, kas jam asmeniškai yra svarbu.

Ar tiesa, kad svetainėje „Bičių korys. Bendruomenių istorija“ galima rasti atvirukus iš tavo asmeninio šeimos albumo?

Tiesa, manau, kad vertingų lobių galima paieškoti ne tik svetainės vartotojų, bet ir mūsų pačių (bibliotekos darbuotojų) asmeniniuose archyvuose.Svetainėje „Bičių korys. Bendruomenių kraštotyra“ esu pateikusi savo mamos giminių, skulptoriaus Vytauto Kašubos pusseserių ir pusbrolių, siųstus bei gautus 1926–1986 m. velykinius sveikinimų atvirukus, saugomus mūsų šeimos archyve. Be to, rugpjūčio mėnesį pateiksiu savo tėvo 1989 m. rugpjūčio 23 d. Šeškinės mikrorajone darytas Baltijos kelio nuotraukas.

Kaip manai, kokią patirtį ar metodiką viešosios bibliotekos Lietuvoje gali perimti iš užsienio partnerių bibliotekų (kraštotyros srityje)?

Vadovaujantis Herning bibliotekos (Danija) ir Kranj miesto bibliotekos (Slovėnija) patirtimi, Lietuvos viešosios bibliotekos galėtų telktis bendroms kraštotyrinėms veikloms su archyvais ir vietiniais muziejais: dalintis skaitmeninta kraštotyros medžiaga, rengti bendras kraštotyrines parodas, organizuoti bendrus renginius. Bendruomeniškumo jausmui ir komunikacijai stiprinti galima organizuoti teminius susitikimus, pakviesti žmones pasidalinti prisiminimais ir vaizdo medžiaga apie jų kraštui ar visai šaliai svarbius istorinius įvykius. Užrašytus gyventojų atsiminimus ir nuotraukas galima paskelbti svetainėje „Bičių korys. Bendruomenių kraštotyra“.

Ar tiesa, kad baigiamajam darbui pasitelkei tarptautinio projekto „Cultural Heritage for the Future: Discover, Share and Learn“ partnerių veiklos pavyzdį. Papasakok plačiau, koks jis? Ką pavyko išsiaiškinti?

Baigiamajam darbui „Lyginamoji Vilniaus apskrities viešųjų bibliotekų ir Slovėnijos Gorenskos regiono viešųjų bibliotekų teikiamų kraštotyros paslaugų analizė vadovų požiūriu“ ruošiausi dvejus metus. Ieškojau naujų, dar netyrinėtų kraštotyrinės veiklos aspektų, todėl sumaniau išanalizuoti viešųjų bibliotekų kraštotyros paslaugų strategiją, atlikti kokybinį tyrimą apklausiant bibliotekų vadovus. Parašiau kursinį darbą „Vilniaus apskrities viešųjų bibliotekų kraštotyros paslaugų poreikio analizė vadovų požiūriu“. Atlikto tyrimo rezultatus pristačiau Vilniaus apskrities viešųjų bibliotekų kraštotyrininkams.

Baigiamajame darbe tyrimą norėjau praplėsti. Buvo įdomi ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių kraštotyrinio darbo patirtis. 2019 m. gegužės mėn. kartu su partneriais iš Švedijos, Danijos, Estijos ir Slovėnijos viešųjų bibliotekų dalyvavau tarptautinio projekto „Cultural Heritage for the Future: Discover, Share and Learn“ mokymuose. Mokymų metu užmezgiau kontaktus su Kranj miesto, Jesenicių savivaldybės, Škofjos Lokos miesto Ivano Tavčaro viešosiomis bibliotekomis, susipažinau su slovėnų kultūros paveldu, gerosiomis Slovėnijos kraštotyrinio darbo patirtimis, todėl baigiamojo darbo kokybiniam tyrimui pasirinkau lyginamąją Vilniaus apskrities ir Gorenskos regiono viešųjų bibliotekų kraštotyros paslaugų analizę.

Dalyvaudama projekte iš karto pastebėjau kultūrinius skirtumus. Danijoje ir Slovėnijoje į bendras kraštotyrines veiklas įtraukiami vietiniai muziejai, archyvai, aktyvūs bendruomenių nariai, archyvuose esančių kultūros paveldo kolekcijų skaitmeninimui kviečiami savanoriai.

Labai sudomino Slovėnijos Gorenskos regiono viešųjų bibliotekų bendruomenių telkimo veiklos. Kranj miesto ir Jesenicių savivaldybės bibliotekose kiekvienais metais organizuojamas metinis projektas „Vietos kultūros paveldo rugsėjis“, kurio metu visuomenei pristatomos bibliotekų kultūros paveldo dokumentų kolekcijos: užrašomi vartotojų atsiminimai, organizuojamos paskaitos, rengiamos vietos kultūros paveldo parodos. Projektas „Kaip gyveno Jesenicių žmonės“ organizuojamas kaip masinis bendruomenės tyrimas, kuriame dalyvauja Jesenicių savivaldybės gyventojai. Jo metu renkamos ir užrašomos tyrimo dalyvių gyvenimo istorijos. Užrašytos asmeninės istorijos suskirstomos temomis (Kaip jie žaidė?; kaip gyveno?; kaip dirbo?), pateikiamos knygelėse, parodose, skelbiamos interneto portaluose „Jlib“ ir „Kamra“. Bendruomenių nariai mielai dalyvauja tyrime, tokios knygelės labai populiarios, greitai išperkamos. Tyrimo metu gauta informacija lyginama su oficialiais šaltiniais, bet kraštotyros dokumentų komplektavimui bibliotekose dėmesio skiriama labai mažai.

Lietuvos viešosios bibliotekos kaupia, saugo ir populiarina rašytinį krašto kultūros paveldą – visų rūšių ir formatų kraštotyros dokumentus, atspindinčius vietos istoriją, gamtą, materialinę kultūrą, paveldą, pramonę, ūkį, įžymių kraštiečių gyvenimą ir veiklą, pateikia vartotojams bibliografinę kraštotyros informaciją. Lietuviai yra uždaresni, nelinkę atsiverti, pasipasakoti, todėl surinkti žmonių asmeninius pasakojimus ir vaizdinę medžiagą yra daug sunkiau.

Kokios suaugusiųjų švietimo iniciatyvos tau paliko didžiausią įspūdį 2019 metų pavasarį Slovėnijoje vykusių mokymų metu?

Mokymų metu mums buvo pristatyti Kranj miesto bibliotekos ir jos socialinių partnerių neformaliojo švietimo projektai, skirti kultūros paveldo tyrimams vietos bendruomenėse. Tarptautinio Erasmus+ projekto „Sharing European Memories BETween generations“ („Pasidalinimas Europos prisiminimais tarp kartų“) metu parengta metodinė medžiaga, kaip perduoti vyresnių žmonių istorinę, socialinę ir kultūrinę atmintį jaunesnėms kartoms. Slovėnai teigia, kad geriausi krašto kultūros paveldo pažinimo mokytojai – senieji šalies gyventojai, jų žinios, išmintis, prisiminimai, idėjos ir energija. Pirmajame etape surinktos, užrašytos ir paviešintos virtualioje erdvėje asmeninės senjorų istorijos, pristatyti atsiminimus parašę autoriai, parengtos virtualios parodos, sukurti teminiai filmai. Antrajame etape šie virtualūs produktai pristatyti visuomenei.

Kokius suaugusiųjų mokymo(si) metodus galėtum išskirti?

Verta pabrėžti skirtingų amžiaus grupių bendradarbiavimą vykdant bendras kraštotyrines veiklas: vyresnius žmones, galinčius ir norinčius pasidalinti savo asmeninėmis istorijomis, ir jaunosios kartos atstovus, išmanančius informacines technologijas. Senjorai pristato senąjį kultūros paveldą, tradicijas, papročius, o jaunimas suteikia techninę pagalbą užrašant senjorų istorijas, kuriant virtualius kraštotyros produktus.

Ko tokios patirtys leidžia išmokti?

Skirtingų kartų atstovų dalyvavimas neformaliojo švietimo programose ir projektuose mažina socialinę atskirtį, vienišumo jausmą, suteikia saviraiškos galimybes, padeda užmegzti naujas draugystes, stiprina šeimų ir kartų ryšius, skatina visus bendruomenės narius mokytis kartu.

Ačiū už pokalbį!

 

Interviu autorė – Greta Bacevičiūtė, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyriausioji metodininkė-analitikė, projekto koordinatorė.

Projekto „Kultūros paveldas ateičiai: atrask, mokykis ir dalinkis“ įgyvendinimo laikotarpis: 2018.09.01 - 2021.08.31. Projekto numeris: 2018-1-LT01-KA204-047028. 

Šis projektas finansuojamas remiant Europos komisijai „Erasmus+“ programos lėšomis, kurią Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas. Šis straipsnis atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn Share on email