chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

EPALE - Eiropas Pieaugušo izglītības e-platforma

Emuārs

Mokymuose iš MOKANČIOSIOS tapau BESIMOKANČIĄJA

11/02/2020
Neringa Motiejaitytė
Valoda: LT

„Bendruomenės narių asmeninio tobulėjimo galimybių didinimas tobulinant neformalaus suaugusiųjų švietimo veiklų vadovų bendrąsias ir profesines kompetencijas“

 

Mokytojo kasdienybėje mokymasis yra jo kasdienio darbo neatsiejama dalis. Neretai mokomasi net nesąmoningai, nes informacijos gausa, naujovių ir inovacijų pasiūla verčia domėtis, ieškoti bei mokytis. Be abejo, mokytojui nesvetimas tiek formalusis, tiek neformalusis mokymasis. Tad pakeisti savo poziciją ir iš MOKANČIOJO tapti BESIMOKANČIUOJU anaiptol nėra jokia naujiena. Tačiau šiandien mes kalbame apie besimokantįjį suaugusįjį, kuris nebūtinai yra mokytojas. Konkrečiai kalbant apie mūsų įstaigą – čia neformaliai mokosi patys įvairiausi suaugusieji mūsų bendruomenės žmonės. Dalyvavimas šiame projekte ir šiuose mokymuose turėjo dvejopą tikslą – suvokti, kaip organizuoti veiklas suaugusiems ir pačiai įgyti suaugusio besimokančiojo patirties. Tad ir mano pristatymo tikslas – labiau pasidalinti praktine savo patirtimi, savo pačios išgyvenimais, pojūčiais ir įžvalgomis.

 

Sėkmė ir pokyčiai ateina peržengus komforto zonos ribas

Kiekvienas naujas dalykas visų pirma reikalauja iš asmens priimti sprendimą – ar aš esu pasirengęs peržengti savo  komforto zonos ribas, ar esu nusiteikęs už tų ribų nebūtinai patirti sėkmę, nes ten gali būti ir nesėkmė, bet net ir tokiu atveju – tai yra patirtis, tai yra mokymasis, tai yra tobulėjimas. Kalbant konkrečiai apie dalyvavimą šiuose Chain Foundation organizuotuose kursuose Islandijoje („Islandija: kraštovaizdis ir legendos“) man asmeniškai teko žengti tikrai labai reikšmingą žingsnį iš savo komforto zonos. Ir tikrai ne vieną. Mano žingsnis, juokais ar ne, net buvo tarpkontinentinis. Žengus šį žingsnį į tą mažiau pažįstamą zoną išties verta nusiteikti viskam - kaip ir mokytojas, atėjęs į naują klasę, ar vadovas, surinkęs naują besimokančiųjų grupę, turi būti pasirengęs susidurti su pačiais įvairiausiais iššūkiais.

Suaugusieji besimokantieji - kas jie tokie?

Tad kas yra tas suaugusysis besimokantysis? Ir koks jis? Ko gero, kurį laiką mes būtume laimingi, jei mūsų grupės, klasės būtų labai homogeniškos – visi panašūs, visų interesai vienodi, bet ar ilgai džiugintų toks panašumas. Gyvenime vis dėlto besimokantieji yra labai įvairūs. Juos gali sieti bendri dalykai (amžius, pomėgiai, interesai), bet dažniausiai siejant pagal vieną kategoriją, kitos gali labai radikaliai skirtis – panašaus amžiaus žmonės gali būti labai skirtingų interesų, o panašių pomėgių asmenys gali turėti labai skirtingą patirtį ar lūkesčius. Tuo mes ir žavūs. Tačiau tuo sudėtingiau su tuo „žavesiu“ dirbti. Tad į ką būtina atkreipti dėmesį dirbant su suaugusiais?

 Svarbu laisvės ir atsakomybės dermė.

Būtų patogu, jei mes galėtume patys suaugusius besimokančiuosius kažkaip „surūšiuoti“, susivienodinti ir pasidaryti „patogius“ darbui. Tačiau to tikėtis būtų naivu. O būtent šiuose mokymuose (aktualu dirbant su bet kokia suaugusiųjų grupe) labai apgalvotas laisvės ir atsakomybės balansas. Suaugusieji yra tokia socialinė grupė, kurią valdyti taisyklėmis, reikalavimais, griežta disciplina ir kontrole nelabai pavyks, ypač jei kalbame apie neformalųjį mokymąsi. Tačiau vien tik suteikti laisvę be ribų yra taip pat žalinga, nes bet kokia veikla turi turėti tikslą, turi būti siekiamybė (tarpinė ar galutinė). Juk negali megzti be galo, be tikslo, skaityti be pabaigos ar bet kokia veikla turi būti įrėminta tam tikrais siekiais. Tik kaip tų „rėmų“ viduje bus tvarkomasi, priklauso jau nuo tų, kurie organizuoja veiklas. Ir čia, ko gero, negali būti universalių taisyklių, nes viena grupė (ar konkretus dalyvis) gali labai mėgti tikslumą, discipliną, terminus, kiti, priešingai, labiau atsiskleidžia per laisvę ir galimybę kurti bei veikti nevaržomai.

Šiuose mokymuose mes taip pat turėjome labai nemažai įsipareigojimų, atsakomybių, tačiau buvome laisvi priimti kūrybinius sprendimus, veikti savo nuožiūra, atrinkti mums svarbią ir aktualią informaciją. Ir labai svarbu pabrėžti, kad mes nebuvome niekaip įpareigoti ar verčiami veikti – tokiu būdu ugdomas suaugusiųjų sąmoningumas, leidžiama jiems spręsti, kiek jie nori ir gali įsitraukti į veiklas.

            Būtina suvokti pačiam ir padrąsinti kitus klysti, nežinoti, nemokėti, bet visada ieškoti ir bandyti

Kai suvoki, kad tu pats atsakingas už savo veiksmus, sprendimus ir rezultatą, pirmasis įspūdis – jog laukia sunkus, gal net neįveikiamas kelias, tačiau įveikus jį savimi didžiuojiesi kur kas labiau.

Kuo galėjome didžiuotis mes – šių kursų dalyviai? Mokymuose buvo taikomi itin įvairūs veiklos būdai ir metodai – labai svarbu pabrėžti, kad mokymasis yra labai daugiasluoksnis. Kaip  kalbėjo ir patys kursų dalyviai – tu kažką veiki ir net nesąmoningai mokaisi, ir tik vėliau supratai, kad vyko mokymasis ir visa ta būtina informacija jau yra tavyje be jokių ypatingų pastangų. Dar prieš kursų pradžią gavome mokymų medžiagą – leidinį, kuriame sudėta svarbiausia mokymosi informacija, tekstai. Knygoje buvo ir vienas poezijos tekstas, išverstas iš islandų kalbos į anglų kalbą. Žinojome, kad šį tekstą reikės išversti į savo gimtąją kalbą. Šią užduotį pristatyti turėjome ketvirtą mokymosi dieną, kai jau gavome daug informacijos. Man šis tekstas atsivėrė visai kitomis prasmėmis, aš jį suvokiau giliau, man jis pasirodė išties ypatingas. Pats poezijos skaitymas gimtąja kiekvieno dalyvio kalba vyko Vestmano saloje, kuri prieš daugiau nei keturis dešimtmečius išgyveno stiprų ugnikalnio išsiveržimą ir lavos užlieto namo fone visi dalyviai skaitė tą tekstą savo gimtosiomis kalbomis. Ir nors visai nesupranti prancūziškai, vengriškai, graikiškai ar suomiškai, tu pajunti to teksto skambesio grožį, nes gerai žinai, apie ką jis.

Dar vienas kūrybiškumo kompetencijas tobulinantis metodas – teatro/ dramos metodas. Jau nuo pirmos mokymų dienos buvome suskirstyti į grupes po keletą žmonių. Man teko dirbti drauge su lenkaite Dominika ir suome Minna. Kiekviena komanda turėjo inscenizuoti Njalio sagos epizodą. Visas dienas mes buvome orientuoti į tai, kad rinktume įvairią informaciją ir ją galėtume panaudoti savo improvizacijose. Pats pristatymas vyko Sagų centre, kuriame yra ir muziejus, ir turistų lankymo centras, tad mes savo pristatymus rodėme viešai. Mūsų komanda pasirinko kiek kitokią pristatymo formą ir parengėme stilizuotą lėlių teatro pasirodymą. Buvome įvertintos, nes tai buvo pirmas tokio žanro pasirodymas, kadangi dauguma pasinaudoja muziejaus atributais (rūbais, aksesuarais, stilizuotais ginklais) ir patys tampa sagų herojais. Šis metodas leidžia tobulinti ir komunikacines, ir bendradarbiavimo, ir kūrybines, ir sprendimų priėmimo, ir daugelį kitų kompetencijų. 

Asmeninė ūgis  - profesinių ir bendrųjų kompetencijų tobulinimas

Dar prieš šiuos mokymus ir jų pradžioje jaučiausi nenorinti pasirodyti, kompleksavau dėl kalbinio barjero, nes dalyvavau ne tik kad viena iš organizacijos, bet ir viena iš Lietuvos, tad pasislėpti už kitų, pasitarti, pasidalinti veikla nebuvo galimybių, teko pačiai suvokti kalbos mokymosi motyvacijos svarbą, tačiau į mokymų pabaigą ir ypač po jų, kai jau mintys susigulėjo, aplanko pergalės, laisvumo ir suvokimo pojūtis – aš galiu.

Kiekvienam žmogui būtina apie tai reflektuoti, apmąstyti ir suvokti ir tik tada supranti, kad paaugai, patobulėjai ir profesiškai, ir asmeniškai.

Nors dažnas iš mūsų, ko gero, labiau mėgstame saugų, aiškų kasdienį tekėjimą, kada tave saugo patikimos ir pažįstamos ribos, kada žinai, kur ir koks posūkis ar tėkmės susiaurėjimas laukia, tačiau gražiausi dalykai vis dėlto gimsta tuomet, kai leidiesi nežinoma vaga, kai leidi sau nerti žemyn galva nuo skardžio – tas reginys žavi ir gamtoje, tai žavi ir žmoguje. Tuomet tie purslai gali virsti ir vaivorykšte, ir kriokliu, ir kuo tik mes norime. Tad ir mūsų pačių asmeninė misija kartais leisti būti nunešamiems tos srovės ar savo suaugusius besimokančiuosius pakreipti taip, kad ir jie galėtų sukurti savyje kažką įstabaus.

Esu Neringa Motiejaitytė - Šakių rajono Plokščių mokyklos-daugiafunkcio centro lietuvių kalbos mokytoja. Įstaigoje esu atsakinga už neformalios veiklos (tiek vaikų, tiek suaugusiųjų) koordinavimą. Mano veikla susijusi su renginiais, iniciatyvomis, projektine veikla, vietos bendruomenės veiklų organizavimu, tad dalyvavimas šiuose mokymuose buvo išties naudinga patirtis profesinei veiklai tobulinti. Šiuose mokymuose dalyvavau mūsų įstaigai įgyveninant projektą „Bendruomenės narių asmeninio tobulėjimo galimybių didinimas tobulinant neformalaus suaugusiųjų švietimo veiklų vadovų bendrąsias ir profesines kompetencijas“ (programos ,,Erasmus+” 1 pagrindinio veiksmo projekto Nr. 2018-1-LT01-KA104-046750).

 

 

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn