chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

EPALE

Eiropas Pieaugušo izglītības e-platforma

 
 

Emuārs

Mūsų lyderiai. Interviu su Arūne Taunyte - mokyti, ar drauge mokytis?

03/09/2019
Inga Jagelavičiūtė
Valoda: LT

Atsakymo ieškoti drauge kviečia suaugusiųjų švietėja, Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos valdybos narė Arūnė Taunytė. Andragogė, pastaruoju metu mokanti suaugusiuosius kurti, atgaivinti ir prakalbinti lėlės. Ši metodika įvairioms besimokančiųjų grupėms leidžia atskleisti talentus, gebėjimus ir padeda prisitaikyti socialinėje aplinkoje.

Kaip Jūsų profesinė veikla pasuko link suaugusiųjų švietimo?

Mano kelias švietime prasidėjo nuo vaikų neformaliojo ugdymo. Vaikų ir jaunimo centre dirbau  direktoriaus pavaduotoja, atsakinga už tarptautines programas. Vėliau VŠĮ jaunimo centre „Babilonas“ organizavome savaitinius užsiėmimus „Kitokia savaitė“ mokinių klasėms, dirbome remdamiesi neformaliojo ugdymo principais, naudodavome įvairias meno technikas. Vėliau pamatėme, kad neformalių mokymų, užsiėmimų reikia ir suaugusiesiems. Taigi, iki šiol esu laisvai samdoma suaugusiųjų švietėja. Nemėgstu dažnai naudojamo termino „lektorius” ypač andragoginiame kontekste, nes žodynuose lektorius – tai asmuo, skaitantis paskaitą. Prašau, kad seminaruose būčiau įvardijama kaip mokymų vadovė, o ne kaip asmuo, skaitantis paskaitą. Labiausiai norėčiau būti mokymosi vadovė. Žaviuosi abipusio mokymosi modeliu (Roger Schwarz), pagal kurį raginama įvairiose situacijose mokytis vieniems iš kitų.

Kokia yra Jūsų auditorija? Kokia veikla gyvenate šiuo metu?

Šiuo metu su „Babilonu“ dalyvaujame tarptautiniame „Erasmus +” mokymosi partnerysčių projekte „Kurk lėlę, pažink save“ (ccproject.art). Lėlininkystės menas pasirinktas remiantis ilgamete Lenkijos kolegų iš Teatr Grodzki patirtimi,  naudojant šią specifinę meno formą švietimui ir terapijai. Nors lėlių teatras dažnai suprantamas kaip kažkas vaikiška, jis gali būti labai efektyvi ir patraukli priemonė, padedanti suaugusiesiems atskleisti savo talentus ir gebėjimus bei adaptuotis socialinėje aplinkoje. Šiuo projektu siekiama sukurti, patikrinti ir plačiai skleisti naujus metodus, pagrįstus kūrybišku požiūriu į suaugusiųjų švietimą. Projekto veiklos programą sukūrėme norėdami suteikti naujas mokymosi ir asmeninio tobulėjimo galimybes tiems, kurie patiria socialinę atskirtį dėl sveikatos problemų, sunkių ekonominių situacijų, konfliktų su teisėsauga, senjorams, migrantams.

Suprantame, kad pažeidžiamų asmenų ir visuomenės grupių socialinė integracija yra ilgas ir sudėtingas procesas. Svarbus šio proceso etapas yra sukurti tinkamą aplinką, padedančią žengti pirmuosius žingsnius pokyčių link. Asmenys, kurie yra ilgai atskirti nuo visuomenės, pirmiausia turi būti skatinami išsivaduoti iš šios nepalankios socialinės padėties. Jiems reikia matyti teigiamus savo veiksmų rezultatus ir žinoti, kad yra įvertinti. Tokia patirtis gali tapti posūkiu jų gyvenime ir padėti rasti vietą bendruomenėje. Manome, kad lėlininkystės menas yra stebėtinai efektyvi priemonė, galinti palengvinti socialinės įtraukties procesus. Lietuvoje projekto dirbtuves skyrėme moterims, atsidūrusioms gyvenimo kryžkelėje – senjorėms, išsiskyrusiomis, bedarbėmis, ieškančiomis savo kelio.

/lv/file/arunetaunytesukolegemisjpgarune_taunyte_su_kolegemis.jpg

Arūnė Taunytė su kolegėmis

Kokia veikla Jums pačiai artimiausia?

Pagal išsilavinimą esu dizainerė, todėl iki šiol su menu susijusi veikla mieliausia. Esu  įkvėpta veiklos minėtame projekte. Kai pati pradėjau mokytis to metodo, net nesitikėjau, kad jis bus toks lankstus ir paveikus. Žmonės iš paprasčiausio popieriaus ir špagato kuria lėlę, ją rengia, tada apie ją kalba patys, lėlę apibūdina ir kiti dalyviai. Lėlė atgyja ir kuria savo istoriją. Nustembi, ką ji gali su tavimi padaryti ir kiek atskleisti. Niekas nekuria lėlės kaip savo atvaizdo, tačiau paklausus jos, kas tu esi, beveik visuomet lėlė tampa „alter ego“.

Kaip sudominti atėjusį mokytis suaugusįjį?

Reikia „matyti“ grupę ir pajausti, ko žmonėms reikia. Galima žaismingai, pasitelkiant įvairius metodus išklausti jų apie lūkesčius. Reikia tiesiog kalbėtis su žmonėmis ir skatinti juos kalbėti. Pavyzdžiui, jau minėtame projekte kuriant lėles labai svarbu sukurti saugią erdvę. Aš turiu omenyje saugia erdvę pokalbiui, atsivėrimui. Juk kai rankos dirba, norisi kalbėti ir gali kalbėti. Tokią erdvę lengviau sukurti, kai žmonės vieni kitus pažįsta. Todėl metodas labai tinka ir komandos formavimui.

Andragogui taip pat svarbu pasitikėti mokymų dalyviais, jų patirtimis, „įdarbinti” jas mokymuose ir pačiam mokytis iš jų. Manau, kad ne vienas suaugusiųjų mokytojas yra buvęs nustebintas netikėtomis, giliomis mokymų dalyvių žiniomis, o ypač įžvalgomis.

Tikiu, kad įvairiausios aplinkybės mūsų gyvenimuose duotos tam, kad augintume santykio kokybę. Seminarai, kursai – puiki dirva santykiams sėti, auginti, ravėti, tręšti ir derlių nuimti. Labai dažnai, deja, sureikšminame pačias aplinkybes – darbo užduotį, buitinių problemų sprendimus, bet ne santykius, kurie tose aplinkybėse galėtų tarpti.

/lv/file/arunetaunyteaktyvusmokymosimetodaijpgarune_taunyte._aktyvus_mokymosi_metodai.jpg

Arūnė Taunytė. Aktyvaus mokymosi metodai

Ar daug sutinkate savivaldžiai besimokančių suaugusiųjų?

Dirbdama suaugusiųjų auditorijoje stengiuosi naudoti interaktyvius metodus. Turi pati sau susidėti klaustukus, nebūti tik žinias perteikianti kalbanti galva. Turi sužadinti auditorijos smalsumą. Suaugusysis pats turi daug suprasti ir atrasti, mokytis savivaldžiai. Tačiau dauguma pripratę prie paskaitų. Kita vertus tai natūralu, ypatingai vyresniajai kartai. Tai ateina iš gyvenimiškos ir profesinės patirties. Daugelis dar stokoja savivaldaus mokymosi įgūdžių, kurių jau daugiau turi jaunesnė  karta. Mano kartos žmonėms, tai net naujas terminas, su kuriuo turi ateiti ir naujas supratimas.

Man patinka terminas „klausiančioji mintis“, kurį kadaise išgirdau iš  tuomet buvusio Kultūros viceministro Vytauto Balčiūno.  Geriau skamba negu žinančioji mintis, ar ne? Svarbu nenustoti klausinėti… Neprarasti švento žingeidumo – tvirtino  A. Einšteinas. Siekiu, kad iš seminarų, kuriuos vedu, dalyviai išsineštų klausimų, kurių iki tol nebuvo išsikėlę, nes, anot Onore de Balzako visų mokslų raktas yra klaustukas.

Ar mokotės dabar?

Labiausiai mokausi suprasti ir priimti kitaip negu aš galvojantį sutiktą žmogų. Sunku? Sunku... Tačiau kartu ir labai smagu, kai supranti, kad tavo pačios požiūriai keičiasi. Prisipažinsiu, kartais nuoširdžiai nusistebiu, kad kokioje nors situacijoje mano „aš“ prieš porą metą jau būtų pradėjęs ginčytis, o dabar ne…- veikiau stengiasi suprasti. Laisvalaikiu giedu Gospel chore – ten nuolat reikia mokytis.

Kas motyvuoja ir žadina norą dirbti?

Žmonės! Tie, su kuriais dirbi ir tie, dėl kurių stengiesi. Kai matai, kokį poveikį padarė mokymai, kai išgirsti dalyvių refleksijas, kartais negali patikėti, kaip ir kokie įvyksta atradimai ir pokyčiai. Tai nepaprastai motyvuoja. Negalėčiau daryti kažko, kuo pati netikiu. Kai kuriems žmonėms patinka dirbti vieniems, o mane motyvuoja darbas komandoje. Tuomet mano galimybės auga geometrine progresija, nesvarbu kuriam iš kolegų ar bendražygių kilo idėja: užsikabini, idėja auga, skleidžiasi, žydi ir mezga vaisius.

/lv/file/arunetaunytejpg-0arune_taunyte.jpg

Arūnė Taunytė

 

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn