chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale

Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

 
 

Išteklius

Kūrybiškumą išlaisvinančios metodikos arba kaip tapti kūrybišku žaidžiant

Kalba: LT

Paskelbė RASA POCEVIČIENĖ

Kokio kūrybiškumo šiandien reikia veiklos pasauliui

 

Vis garsiau kalbama, kad šiandienos, o tuo labiau ateities darbo rinkoje paklausiausi bus tie specialistai, kurie šalia specialiųjų, tam tikrai sričiai būdingų, gebėjimų ir kompetencijų turės pakankamai aukštai išvystytas bendrąsias kompetencijas ir atitinkamas vertybines nuostatas, kurioms kol kas skiriama per mažai dėmesio.

 

Viena iš tokių kompetencijų yra kūrybiškumas, kuris kasmet vykstančiame Pasaulio ekonomikos forume (2016) buvo ne tik įvardintas kaip viena iš 10 esminių kompetencijų, artimiausiais metais ypač aktualių darbo rinkai, bet ir kaip kompetencija, kurios svarba vis didėja. Mat, jei dar prieš metus kūrybiškumo kompetencija minėtame sąraše užėmė 10 vietą, tai šiemet ji pakilo į 3 šio sąrašo poziciją, aplenkdama tokias kompetencijas kaip bendradarbiavimas, derybos, sprendimų priėmimas ir pan.

 

Keičiasi ne tik pačių kompetencijų svarba, keičiasi ir jų turinys.

 

Nors ir iki šiol kūrybiškumas buvo apibūdinamas gana plačiu kūrybišką asmenybę nusakančių bruožų rinkiniu (Kazlauskiene ir kt., 2014), pradedant išradingumu, originalumu, atradimų troškimu, lankstumu, nepriklausomumu, gebėjimu lengvai prisitaikyti prie naujų faktų ir aplinkybių ir t.t. ir baigiant intuicija, siekiu tobulėti, divergentiniu mąstymu, gebėjimu greitai įgyti naujų žinių, imlumu („atvirumu“) naujai patirčiai, netgi gebėjimu „gimti kiekvieną dieną iš naujo“, drąsa, polinkiu laikinai netvarkai, chaosui, tvirtumu nežinomomis sąlygomis ar kantrybe neaiškumuose, dviprasmybėse ir neapibrėžtumuose bei pasirengimu (nusiteikimu) rizikai, impulsyvumu, veržlumu, laisvės siekiu, abejojimu visuotinai pripažintomis tiesomis, normomis, ir netgi tradicijomis, polinkiu „žaisti“ ir pan. (Luk, 1978; Basin, 2013 ir kt.), tai šiandien, kaip teigiama Pasaulio ekonomikos forume, reikia visai kitokio kūrybiškumo.

 

Šiandien kalbama apie kūrybiškumą ne tik kaip apie gebėjimą į situaciją pasižiūrėti kūrybiškai, nestandartiškai, bet ir kaip apie gebėjimą kūrybiškai taikyti įgytas žinias praktikoje, kurti savą individualų žinojimą, susieti iš pirmo žvilgsnio nesusiejamus dalykus ir t.t. Tačiau daryti, taikyti, susieti reikia ne bet kaip, o turint aiškią idėją. Reikia neprarasti to susiejimo, to taikymo pasėkoje gauto rezultato naudingumo, prasmės ir funkcionalumo, nes tik tokiu būdu gimsta nauji ir paklausūs produktai, paslaugos, technologijos, nes tik toks kūrybiškumas turi prasmę.

 

Kompetencijų svarbos dinamika ir naujas jų turinys kartu suponuoja ir vis didėjantį poreikį ugdytis būtent tokias kompetencijas, kurios įgalintų būti sėkmingu tiek profesinio, tiek asmeninio gyvenimo srityse. Tam reikia ir naujų metodikų, ne tik įgalinančių pasiekti norimą ugdomų kompetencijų lygmenį, bet ir atliepiančių šiandienines į asmenį orientuoto ugdymo(si), o taip pat ir mokymosi visą gyvenimą, nuostatas.   

 

Tuo labiau, kad, mokslininkų teigimu, daugelio žmonių kūrybiškumas auga gana sparčiai (nors egzistuoja nuomonė, kad vis tik didžiausias jis būna vaikystėje), tačiau apie 40-uosius gyvenimo metus pasiekiama kūrybiškumo viršūnė, o paskui jis laipsniškai ima mažėti (Simonton, 1988).  Viena tokio mažėjimo priežasčių galbūt yra ta, kad šio amžiaus suaugusiuosius ima veikti įvairūs jų išmokti ir praktikoje ne kartą patikrinti elgsenos, veikimo modeliai, giliai įsisąmonintos taisyklės ir stereotipai, patirtis ir pan. Visa tai padeda jiems veikti įprastomis sąlygomis, bet gali labai riboti tiek jų kūrybines galias, tiek apsunkinti ir patį veikimą naujomis, kintančiomis, neįprastomis sąlygomis. O tokių sąlygų ir situacijų gyvenime pasitaiko vis dažniau.

 

Mokymo(si) metodai, skatinantys kūrybiškumą.

 

Tačiau išlaisvinti mumyse slypintį kūrybiškumą galima taikant atitinkamas metodikas, kurių keletą ir norime pasiūlyti suaugusiųjų švietėjams.  

 

Vienas iš kūrybiškumo „variklių“ yra gebėjimas fantazuoti. Deja, suaugusieji ilgainiui praranda šį gebėjimą, todėl kūrybiškumo ugdymą(si) labai tikslinga būtų ir pradėti nuo įvairių fantazijos „išlaisvinimo“ metodikų (Kazlauskienė ir kt., 2014; Terechova, 2002):

 

1. Atvirkščiai arba „aukštyn kojom“

Tai metodas, kurio metu įprastus, netgi stereotipinius dalykus siūloma tarsi apversti, ir į viską pasižiūrėti iš kitos pusės. Tam galima naudoti įvairias idėjų, priešingų stereotipinėms ir akivaizdžioms, generavimo strategijas (Kazlauskienė ir kt., 2014; Morozov, Černilevskij, 2004): 

  • Jei ką nors įprastai esame linkę mažinti, tai dabar imkime ir padidinkime;
  • Jei ką nors dažniausiai greitiname ir spartiname, tai pabandykime įsivaizduoti, kas būtų, jei sulėtintume;
  • Jei nuolat plečiame paieškos lauką, tai šį kartą, priešingai, jį susiaurinkime;
  • Jei kokį nors reiškinį ar objektą esame įpratę analizuoti tuomet, kai jis yra statinėje padėtyje, tai pabandykime jį analizuoti judantį;
  • esame įpratę analizuoti tai, kas jau įvyko, o  gal geriau paanalizuokime tai, kas dar įvyks;
  • dažnai esame linkę sujungti atskirus elementus, o gal geriau pabandykime tuos elementus atskirti ir tada juos analizuokime;
  • vietoj bandymo išspręsti visą užduotį iš karto, pabandykime ją spręsti etapais;
  • tradicinį klausimą „Kas būtų, jeigu būtų ...?“, pakeiskime klausimu „Kas būtų, jeigu nebūtų ...?“

 

Toks klausimo, situacijos apvertimas labai naudingas ir patiems suaugusiųjų švietėjams, jų kūrybiškumo ugdymui(si). Juk ne veltui sakoma, kad ugdytojas negali išmokyti ar išugdyti kitame to, ko neturi ar nemoka pats. Vadinasi, norėdami ugdyti kitų kūrybiškumą, pirmiausiai patys turime būti kūrybiški. Todėl pvz. vietoj aiškinimosi, kodėl suaugusieji nenori mokytis, verčiau pafantazuokime, kodėl gi jie turėtų norėti tai daryti. Galbūt tai padės rasti įdomesnius, patrauklesnius mokymo organizavimo būdus, formas, metodus.

Šis apvertimo metodas (beje, kaip ir kiti žemiau pateikti metodai) duoda ne tik puikių mokymosi rezultatų, bet sukuria labai puikią mokymosi atmosferą, įgalinančią patirti daug teigiamų emocijų mokantis, mokytis tarsi nejučia, tarsi žaidžiant. O tai yra viena iš svarbių į asmenį orientuoto mokymosi nuostatų.

 

2. Skaidymas ir jungimas

Taikant šį metodą, objektas, reiškinys ar situacija pirmiausiai yra išskaidoma į smulkesnes dalis, detales, kurios nebūtinai turi būti įprastos ir tipinės. Priešingai, kuo tos atskirtos dalys bus neįprastesnės, tuo daugiau galimybių bus vėliau jas kūrybiškai sujungti, ypač laikantis nuostatos, kad sujungimas turi būti ne bet koks, o, kaip jau minėjome, naudingas (Kazlauskienė ir kt., 2014; Morozov, Černilevskij, 2004).

 

3. Padidinimas ir sumažinimas

Šis fantazavimo būdas įgalina mažus daiktus ar reiškinius arba jų dalis daug kartų padidinti arba sumažinti, taip suteikiant „milžino“ ar „nykštuko“ savybes. Tačiau, kaip jau ir minėjome, toks padidinimas arba sumažinimas turi būti prasmingas, naudingumas, suteikti tam daiktui ar reiškiniui naujų galimybių, padaryti jį pranašesniu už įprastą variantą. Dėl šios priežasties besimokantieji skatinami nuolat kelti sau ar kitiems klausimus „kodėl?“, „ką tai duos?“. Kad minėti klausimai neblokuotų minties, siūloma tokią vertinamąją analizę atlikti po visų idėjų generavimo, po taip vadinamo minčių lietaus.

Metodą galima papildyti ir kitu metodu, taip vadinama „jėgos lauko analize“ (Aktyvaus mokymosi metodai, 1999), kurios metu aiškinamasi, kokių naujų, kitokių sąlygų reikia tam, kad pasiūlyta idėja vis tik galėtų būti pritaikyta. Dažnai taip gimsta naujos technologinės idėjos.   

 

4. Atgijimas

Taikant šį fantazijos išlaisvinimo būdą, „negyviems“ daiktams ar objektams yra suteikiamos gyvų daiktų ypatybės. O tai įgalina juos aktyviai veikti pačiomis neįtikėčiausiomis sąlygomis. Galbūt taip buvo sukurti įvairūs robotai, išmaniosios technologijos, įgalinusios „negyvus“ objektus veikti be tiesioginio žmogaus valdymo.

 

5. Judėjimas – sustingimas

Šis būdas panašus į prieš tai aptartą atgijimo būdą, tik šiuo atveju labiau akcentuojama objektų judėjimo – sustingimo savybė. Taikant šį būdą statiškiems objektams ar jų dalims yra suteikiama galimybė judėti, ir, atvirkščiai, judantys objektai sustingdomi. Tokiu būdu objekto funkcijos, galimybės tarsi praplečiamos arba pakreipiamos kita linkme, kartais labai netikėta. Tuo pačiu bandoma įsivaizduoti, ne tik kaip atrodytų tokie objektai, bet ir kur galima būtų juos pritaikyti, kokią naudą tai duotų, kokias problemas, situacijas, tai išspręstų.

 

  1. Persikėlimas (laike, erdvėje ir pan.)

Taikant šį metodą, objektai, reiškiniai, situacijos yra perkeliami tiek laiko, tiek erdvės atžvilgiu į jiems neįprastas sąlygas,  aplinkybes ir pan. (pvz.: pirmykštis žmogus prekybos centre; šiuolaikinis žmogus viduramžiais ir pan.).

 

  1. Persikūnijimas („įlindimas į kito kailį“)

Fantaziją išlaisvinti padeda ir „įlindimas į kito kailį“, įsivaizdavimas, kad esi kažkoks kitas objektas, reiškinys, daiktas ar asmuo, kuris turi tam tikrus realiam objektui, reiškiniui ar asmeniui būdingus gebėjimus, savybes ir pan. Tie daiktai, asmenys, įvykiai gali būti tiek dabar egzistuojantys, tiek ir vykę praeityje, o gal net ir būsiantys ateityje. 

Pvz. aš (su dabartinėmis savo žiniomis, savybėmis, patyrimu ir pan.) esu dabartinis arba buvęs kokios nors šalies prezidentas, iškilus visuomenės veikėjas, mokslininkas, menininkas ar paprastas viduramžių amatininkas, o gal garo mašina ar išmanioji technologija (t.y. dabartinėmis sąlygomis prisiimu to asmens ar daikto vaidmenį, t.y. čia ir dabar veikiu kaip jis) arba aš jo vietoje (t.y. veikiu jo vietoje ir laike, bet taip, kaip man dabar yra būdinga veikti). Tai padeda ne tik geriau suvokti pačią situaciją, bet ir reikšti savo mintis, idėjas, juk kalbėti kito lūpomis dažnai yra lengviau.

Ir šiuo atveju visus fantazavimo būdus lydi svarstymas, o kas iš to, ką naujo man ar kitiems tai duoda, kuo tai yra naudingiau nei tai, kas buvo arba įprastai yra.

 

8. Sujungimas iš pažiūros nesujungiamų objektų, reiškinių, situacijų.

Objektų sujungimas yra vienas populiariausių išradimų būdų. Ko gero, veikiant šiuo būdu yra patvirtinta daugiausiai išradimų patentų. Ypač populiaru kurti fantastinius gyvūnus, daiktus ir pan., tačiau, kaip jau minėjome, ugdant(is) kūrybiškumą, labai svarbu ne tik sujungti kažką su kažkuo, bet sujungti taip, kad naujas daiktas, naujas objektas turėtų kažkokias naujas, papildomas funkcijas. Kitaip sakant, toks sujungimas nėra savitikslis, o turi aiškią priežastį. Be to, tai nėra tik paprasta dviejų objektų suma. Būtina tokio sujungimo sąlyga, kad naujas daiktas, gyvūnas, objektas būtų tobulesnis už tuos du atskirai veikiančius objektus. Tai reiškia, kad naujas darinys turi būti naudingas. Kitaip sakant, išrandant kažką naujo turi būti siekiama kažko daugiau nei paprastos sumos. Todėl ir čia klausimai „Kodėl?“, „Kaip?“, „Kam to reikia?“, „Kas iš to?“, „Ką tai duos?“ yra nuolatiniai fantazavimo, ugdant(is) šiandien aktualų kūrybiškumą, palydovai. 

Aišku, minėti klausimai turi būti keliami ne iš karto, o tik pateikus maksimalų kiekį idėjų, nes priešingu atveju dėl baimės suklysti, apsijuokti išlaisvinti savo kūrybiškumo gali ir nepavykti.

 

9. Žaidybinio pobūdžio kūrybinės užduotys.

Kūrybiškumą ugdyti(s) galima įvairiomis žaidybinio pobūdžio kūrybinėmis užduotimis (Kazlauskienė ir kt., 2014; Tynan, 2012), kurios padeda pasireikšti kūrybinėms idėjoms, išlaisvina mąstymą, padeda išsivaduoti iš „taip nebūna“ baimės. Į jas vertėtų žiūrėti kaip į linksmą, daug emocijų sukeliantį žaidimą – juk mokytis lengviau, kai linksma.

 

  • Užduotis „O jeigu...“

 

Besimokantiesiems pateikiamas atviro tipo klausimas, kuris prasideda „O jeigu ...“ ir prašoma kiekvieno besimokančiojo pateikti savo atsakymą. Pvz. „O jeigu prabusčiau vieną rytą kūrybišku, tai...“.

Klausimas dažniausiai siejamas su užsiėmimo tematika, nors gali būti ir visiškai atsitiktinis.  Fantazijai išlaisvinti tikslinga pateikti pačius nerealiausius klausimus, į kuriuos nėra ir negali būti vieno teisingo atsakymo.

Pateikus klausimą, pirmas į jį atsakantis asmuo dažniausiai pateikia pirmą į galvą šovusią mintį. Tada antrojo klausiama „Kodėl taip darytum?“. Tai ugdytojui padeda sužinoti, kiek giliai besimokantieji supranta tą tematiką, kokią informaciją apie tai turi, kokio ji lygmens, kiek ji teisinga, kokios yra besimokančiųjų nuostatos šiais klausimais, galiausiai, kiek kūrybiški jie yra ir pan.

Priklausomai nuo to, kokių tikslų dar siekiama, galimas ir komandinis darbas, ir lenktyniavimo elementai ir pan.

Dar viena galimybė yra pasiūlyti patiems besimokantiems kurti tokio pobūdžio klausimus ir pateikti juos kitiems.

 

  • Žaidimas „Kodėl gi ne...“

 

Istorijoje yra daug pavyzdžių apie žymius išradėjus, kurių mintys jų laikmečio visuomenėje buvo sutiktos kaip „bepročių sapaliojimai“, sukeldavo juoką, o patys išradėjai būdavo vadinami keistuoliais ar net bepročiais. Tačiau laikui bėgant tie jų „sapaliojimai“ tapo naujomis technologijomis, be kurių šiandien net neįsivaizduojame savo gyvenimo.  

Pagrindinė žaidimo „Kodėl gi ne ...“ taisyklė – visiška idėjų ir minčių laisvė. Iš anksto paruošiama keletas temų, iš kurių vėliau besimokantieji išsirenka vieną ir siūlo įvairias su ta tema susijusias idėjas. Keliamas idėjas siūloma užsirašyti, tačiau, jei nėra galimybių to padaryti, galima tiesiog kalbėtis. Iš anksto susitariama, kiek laiko bus skirta vienai temai. Daug laiko tam skirti nereikia, nes žaidimo esmė yra ne teisingi atsakymai, o iš pagavos gimusios idėjos, jų originalumas ir gausa. Visos idėjos yra geros, nekritikuojamos – juk svarbiausia čia yra būti drąsiems ir nebijoti reikštis.

Kiekvienos suformuluotos temos įgyvendinimo struktūrą sudaro dvi dalys:

a) išryškinama, kas esamoje situacijoje patinka, o kas ne;

b) pateikiama kūrybinė užduotis – pasiūlymas sukurti savo produktą, kuris patiktų ne tik pačiam kūrėjui, bet ir kitiems.

Jei besimokantiesiems pradžioje sunkiau sekasi kurti savo produktą, galima pateikti tam tikrų užuominų, nukreipiančių klausimų ir pan.

 

Pavyzdžiui:

1.Turite 5 minutes tam, kad sukurtumėte patogesnį, patrauklesnį rašiklį.

a)Pamąstykite, kokie trys dalykai jums patinka ir kokie trys nepatinka turimame rašiklyje.

b)O dabar pamėginkite sukurti tokį rašiklį, kuris jums patiktų. Kodėl gi ne? Jūsų pasiūlymai nė kiek neblogesni už tų, kurie jį sukūrė!

 Jei patiems besimokantiems sekasi sunkiai pradėti, pasufleruokite pasiūlydami pamąstyti apie tai:

  1. Kokios formos turėtų būti norimas rašiklis?
  2. Kokio dydžio jis turėtų būti?
  3. Kodėl jis turėtų patikti ne tik tau, bet ir kitiems?

 

10. Asociacijų metodas

Įvairios sąvokos mūsų atmintyje yra susietos nevienodo stiprumo ryšiais. Dažnesni ir tarpusavyje panašūs atvejai yra susieti stipresniais tarpusavio ryšiais (pvz., Kalėdos ir žiema), tuo tarpu tarp kai kurių sąvokų ryšius apskritai būtų sunku rasti. Tačiau kūrybiškumui ugdytis kaip tik labiau tinka tolimų asociacijų kūrimas, dar kitaip vadinamas tolimų asociacijų testu (RAT), kurį psichologai naudoja patikrinti, ar žmogaus polinkis kurti netikėtas asociacijas yra susijęs su kitomis kūrybiškumo formomis. Šiame teste duotiems trims sugrupuotiems žodžiams reikia sugalvoti dar vieną, kuris daugumai žmonių asocijuotųsi su visais trimis jiems pateiktais žodžiais.

Pvz. Paimkime pavyzdį su žodžiais „žiurkė / mėlyna / varškė“. Daugumai dalyvių neprireikia daug laiko sugalvoti, kad ketvirtas žodis gali būti „sūris“. Tačiau daugumai daug sunkiau ir reikia daugiau laiko sugalvoti žodį žodžių grupei „nardyti / šviesa / raketa“. (Kūrybiškoji daktaro Hauso pusė ..., 2013).

   

Galima ir kitas asociacijų metodo variantas.      

Pvz. sugalvojama kokio nors dalyko 10 pagrindinių žodžių. Kitus 10 padiktuoja besimokantieji. Tada susitariama, kokį skaičių iš pirmo lentelės stulpelio sujungsime su skaičiumi iš antrojo stulpelio. Tarkime, 2 ir 4 arba 5 ir 9. Apjungtas asociacijas galime paprašyti užrašyti arba pakomentuoti žodžiu. Galima dirbti grupėje, poroje ar individualiai.

Pasakojant, prašoma akcentuoti, kuo gautas naujas rezultatas yra pranašesnis už buvusius (pvz. kokiu bus veikėjas, panašus į medų, arba koks bus, kokiomis naujomis savybėmis pasižymės zujantis vanduo ir pan.).

 

Temos sąvokos

Besimokančiųjų padiktuoti žodžiai

1. dialogas

1.  plaktukas

2. veikėjas

2. ąžuolas

3. autorius

3. greitis

4. reveransas

4. medus

5. zuiti

5. zylė

6. pirmtakas

6. žalias

7. kolona

7. 49

8. oriai

8. popierius

9. miniatiūrinis

9. vanduo

10. palaima

10. žolė

 

11. Atsitiktinės įvesties metodas          

Šis metodas yra naudojamas generuojant naujas idėjas. Imamas koks nors atsitiktinis žodis, kuris tarnauja kaip stimulas. Tokiu stimulu gali būti ir pati nagrinėjamos temos idėja. Pvz., žodis BALIONAS  naudojamas naujoms idėjoms apie automobilius (pvz., sukurti skraidantį per duobes automobilį).

Žodžius galima pasirinkti atsitiktiniu būdu, netgi žaismingai pvz. atverčiant bet kokį knygos puslapį, iš anksto sugalvojus į kelintą eilutę žiūrėsime ir kelintą žodį (pvz., daiktavardį ar būdvardį, o gal veiksmažodį) skaitysite; išsiskaičiuojant, kuris grupės narys pasakys tą žodį ir t.t.

Pvz., besimokantieji gauna užduotį sukurti naują virtuvės prietaisą. Pirmiausiai jie pasakoja, kokius prietaisus turi, žino ir pan. Tada paimamas atsitiktinis žodis (pvz. „spinta“), ir jie turi praturtinti aptariamą virtuvės prietaisą, papildydami jo savybes spintai būdingais požymiais. Tačiau ir čia reikėtų nepamiršti pagalvoti apie tokio naujo prietaiso naudingumą, pritaikomumą ir pan.

Atsitiktinai įvesti galima ne vien tik žodžius, tam galima naudoti nuotraukas, atvejus ir kt. (Kazlauskienė ir kt., 2014)

 

12. Sektorinės analogijos metodas

Šis metodas yra skirtas vieno sektoriaus idėjas pritaikyti kitame. Tokiu būdu padaromi labai naudingi išradimai. (Kazlauskienė ir kt., 2014)

Pvz. medicinoje pritaikytas kito sektoriaus (iš naftos pramonės, siurbiant naftą) sprendimas riebalų nusiurbimui.

Arba pvz. NASA turėjo sukonstruoti palydovą, pritvirtintą prie kosminės stoties daugiau kaip 90 km ilgio plonyčiu kabeliu. Tačiau jie puikiai suprato, kad kabelį išvyniojus, jis pradės siūbuoti vis didėjančiu spinduliu kaip švytuoklė. Vienas iš projekte dalyvavusių mokslininkų padarė analogiją su JOJO ir nustatė, kad mažas elektrinis varikliukas ant satelito padėtų suvynioti kabelį atgal į kosminę stotį.

Arba pvz. mezgimo principas buvo pritaikytas raketų inžinerijoje. Raketos smaigalio kūgį sudarantys pluoštai, turėję atlaikyti milžinišką slėgį, buvo sustiprinti juos sumezgant kartu.

Vienos situacijos ypatybės buvo panašios į kitos situacijos ypatybes, ir tas ryšys paskatino sukurti svarbią idėją.

 

13. Kūrybiškos analogijos

Analogijos arba palyginimai taip pat gali stimuliuoti kūrybiškas idėjas. Du lyginami dalykai išoriškai arba iš pirmo žvilgsnio gali neturėti nieko bendro, tačiau analogijos būdu atskleidžiamas jų tarpusavio ryšys. Dažnai analogijoje bus įtrauktas žodžių junginys „ yra kaip....“.  (Kazlauskienė ir kt., 2014)

Pvz. Mokytojas kaip orkestro dirigentas.

Arba pvz. Mokymasis kaip arbatos gėrimas.

 

Kaip matome, kūrybiškumą labai stimuliuoja išėjimas iš įprastų aplinkų, darymas to, ko anksčiau nedarėme ir pan. Padėti išlaisvėti minčiai ir skatinti kūrybiškumą galime net ir kasdieninėje savo veikloje, pvz.:

  • Eiti į darbą vis kitu keliu;
  • Pasirinkti skirtingus prietaisus, įrankius tai pačiai veiklai atlikti;
  • Susitikti su vis kitais žmonėmis;
  • Paskaityti kitokią knygą (pvz. mėgstate romanus, o imkite ir perskaitykite nors vieną poezijos rinkinį arba vietoj įprato detektyvo paskaitykite meilės romaną);
  • Apsilankyti renginyje, į kokį įprastai neiname ir pan.

 

Bet kuriuo atveju venkite tokių kūrybiškumą ribojančių frazių kaip (Kazlauskienė ir kt., 2014):

  • Tai neįmanoma, taip nebūna. Ši nuostata yra būdinga suaugusiems ir su amžiumi, deja,  didėja.
  • Tai niekada nepavyks. Įdomu, kad taip neretai teigia asmenys, kurie net ir nebandė ką nors panašaus daryti, tačiau jau iš anksto yra įsitikinę, kad nepavyks. Šiuo atveju labai svarbu yra leisti sau suklysti, nebijoti suklysti, juk iš kiekvienos klaidos galime pasimokyti. Tokia nuostata būtina kūrybiniame procese, nes jis reikalauja daug kartų bandyti, ieškoti tinkamo sprendimo. O tai reiškia, kad daugelis idėjų yra atmetamos, kaip netinkamos. Tačiau tik toks kelias atveda į sėkmę.
  • Anksčiau taip niekada nedarėme. Tai, kad kažko nedarėme, negali būti priežastimi to nedaryti ir dabar. Priešingai, tai, kad nedarėme, turėtų būti puikiu stimulu, akstinu kažką pabandyti, padaryti, net jeigu ir nepasiseks.
  • Tai jau išbandėme. Šiuo atveju patirtis tarsi blokuoja veikimą, bet juk bandyta buvo, tikėtina, kitomis sąlygomis, kitoje aplinkoje ar situacijoje, todėl tai, kas neveikė, nedavė norimų rezultatų vieną kartą, kitą kartą, kitomis aplinkybėmis gali būti puikiausias sprendimas.
  • Ir kam keisti, juk  gerai taip, kaip yra. Ši nuostata labiau būdinga vyresnio amžiaus žmonėms, kurie linkę likti savo „komforto zonoje“, kurioje jaučiasi saugiai ir pasitikinčiai savimi, o nauji dalykai jiems gali asocijuotis su neaiškumu, netikėtumais, netgi turimo statuso praradimu ir pan., todėl ir vengtini. Tačiau natūralu, kad kiekviena naujovė pradžioje įneša truputį sumaišties, netikrumo, netgi chaoso, bet vėliau labai palengvina mūsų veikimą. 
  • Nereikia iš naujo išradinėti rato. Ši nuostata labai panaši į prieš tai buvusią, tačiau visada verta prisiminti, kad net jei ratas jau išrastas, tai dar nereiškia, kad atrastas geriausias jo pritaikymo būdas. Visada yra galimybė tobulėti, padaryti geriau ir kokybiškiau. Tik visais minėtais atvejais būtinas asmens atvirumas naujoms idėjoms.

 

Literatūra:

 

Ištekliaus autorius (-iai): 
Rasa Pocevičienė
Paskelbimo data:
Antradienis, 30 Rugpjūtis, 2016
Dokumento kalba
Ištekliaus tipas: 
Galimybės ir ištekliai
Šalis:
Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn