Aptarti suaugusiųjų švietimo aktualijų, problemų ir laimėjimų Lietuvoje, pasidalinti gerąja patirtimi bei pristatyti Vokietijos ir JAV mokymosi metodų suaugusiųjų švietimo specialistai rugsėjį buvo susirinkę į konferenciją „Savivaldus mokymasis suaugusiųjų švietimui“. Toks mokymasis pastaruoju metu ypač populiarėja, nes turint interneto prieigą galima mokytis fiziškai nebelankant mokyklos ar universiteto.

Arūnas Bėkšta, suaugusiųjų švietimo ekspertas ir Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos (LSŠA) narys bei buvęs prezidentas, akcentuoja, kad savivaldus mokymasis (SM) – tai, kai pats mokinys (suaugęs ar ne) valdo savo veiklą bei pats yra atsakingas už tai, ko, kodėl, kaip, kada ir kur mokysis. SM visada yra savarankiškas, tačiau savarankiškas ne visada yra savivaldus, nes šiuo atveju savarankiško mokymosi tikslus gali nustatyti ir kokybę kontroliuoti ne pats besimokantysis.

Brandžiai asmenybei

Anot dr. Vilijos Lukošūnienės, projekto „Epale“ ekspertės ir LSŠA valdybos pirmininkės, tai itin sunki mokymosi forma, reikalaujanti didelių valios pastangų, užsispyrimo, gebėjimo mokytis niekam nevadovaujant ir neprižiūrint. Tačiau ji akcentuoja ir naudą – galima mokytis bet kur ir kiekvienam patogiu laiku.

Dr. Elena Trepulė, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė ir „Epale“ ekspertė, nuo 2000 m. dėstanti ir tirianti suaugusiųjų švietimo sritį, o pastaruoju metu – ir atvirą nuotolinį mokymąsi, atkreipia dėmesį, kad SM nereikėtų painioti su bet kuriuo mokymusi savarankiškai. „SM yra labiau asmeninis mokymosi projektas, kai iš esmės nusprendžiame kažko mokytis, nesiregistruodami į kursus ar renginį. Nors dalyvavimas mokymuose gali būti SM projekto dalis, tačiau kalbame apie tai, kad pats žmogus nusprendžia, ką jis nori išmokti, kaip tą darys, kokia forma, per kiek laiko, kokiu dažnumu ir kurioje vietoje, – aiškina dr. E. Trepulė. – Suaugusiųjų mokymosi teorijos – andragogikos – pradininkas amerikietis Malcolmas Knowlesas teigė, kad bręsdamas žmogus tampa vis labiau save nukreipiančia asmenybe ir mokosi vis labiau savivaldžiai. Tad SM – tai brandžios asmenybės mokymosi veikla, kuri gali formuluoti tikslus, geba disciplinuotai skirti laiko mokymuisi ir mokytis be didelių paskatų iš išorės. Todėl galima teigti, jog SM būdingas suaugusiems, tačiau turime pripažinti, kad savivaldumo lygmuo priklauso nuo žmogaus brandos – kaip visi suaugusieji yra brandūs, taip ir ne visi pasirengę mokytis savivaldžiai.“

Galimybių perteklius

„Kiti dalykai, susijęs su SM, yra dalyko, kurio mokomės, sudėtingumas ir trukmė, – aiškina A. Bėkšta. – Trukmė ir sudėtingumas – subjektyvaus vertinimo dalykai. Vienam savaitė – labai ilgai, kitam metai neatrodo ilgai. Tas pats dėl sudėtingumo: vienam atrodo labai sudėtinga, kitam –paprasta. Tai priklauso nuo turimų žinių, gebėjimų, įgūdžių ir nuostatų. Tikriausiai nerastume žmogaus, kuris ko nors nesimokytų savivaldžiai. Daugybę dalykų, kurie mums reikalingi spręsti darbo ir kitus gyvenimo reikalus, mes išmokstame savivaldžiai.“

Anot dr. E. Trepulės, šiandien turime mokymosi galimybių perteklių, ypač internete, o interneto prieigą turi dauguma, net ir senjorų. Tad kyla klausimas, kodėl mes vis dar stokojame įvairių aktualių gebėjimų. Juk internete pilna nemokamų kursų, mokymų ir paskaitų, tad kodėl ne visi jais naudojasi? Kodėl dar taip menkai išnaudojame šimtus nemokamų ar labai nebrangių internetinių kursų?

„Nes net susiradus nemokamą ar nebrangų internetinį kursą reikia disciplinos skaityti, žiūrėti medžiagą, atlikinėti užduotis, skirti tam laiko, kai nėra jokio išorinio spaudimo – štai čia prasideda SM, kuriam pasiryžta ne visi. Nors prieinamas jis kiekvienam, – teigia dr. E. Trepulė. – Nemokate anglų kalbos? Kas trukdo kasdien skirti tik 10–15 min. ir ją išmokti? Neturime SM gebėjimų ir įpročių – tereikia kasdien skirti po 10-15 min. ir po pusmečio bus rezultatai. O savęs nenukreipiantis ir nesubrendęs žmogus tiesiog įjungia „autopilotą“ ir žiūri TV pagalbas ar serialus.“

Būtinos sąlygos

Apibendrindamas savivaldaus mokymosi reikšmę A. Bėkšta konstatuoja, kad visi žmonės daug dalykų išmoksta savivaldžiai. Bet tam būtinos kelios sąlygos: pakankamos – motyvacija (poreikis) ir lygio gebėjimas mokytis, o taip pat, asmens požiūriu, – nesudėtingas (galima išmokti pačiam) dalykas ir neilga mokymosi trukmė bei ne pernelyg aukšta (pakankama) išmokto dalyko kokybė.

„Asmuo imsis ko nors mokytis (nesvarbu, savivaldžiai ar ko nors vadovaujamas) tik tada, kai jo gyvenimo krūvis yra mažesnis, negu galia daryti įtaką tam krūviui. Priešingu atveju asmuo imsis kitokių priemonių kilusiai gyvenimo problemai spręsti“, – teigia suaugusiųjų švietimo ekspertas.

O anot dr. E. Trepulės, žvelgiant filosofiškai, Lietuvoje, katalikiškos pasaulėžiūros šalyje, žmonės labiau linkę priimti fatalistinę laikyseną – nuo manęs nieko nepriklauso, manimi turėtų pasirūpinti. Tai paaiškina, kodėl turime mažiau SM kultūros nei protestantiškos etikos šalys, kuriose labiau įprasta imtis iniciatyvos ir spręsti savo problemas patiems, mokantis to, ko nemoki, ko reikia norint gauti geresnį darbą ar gyventi turtingesnį gyvenimą.

„Tarybinis laikotarpis taip pat mums nepadėjo, o atnešė labai daug pasyvumo ir atsakomybės dėl savo gerovės permetimo kitiems, – tvirtina dr. E Trepulė. – Tačiau jau esame laisvi – žmonės mokosi, naudojasi atvirais ištekliais ir prisiima atsakomybę dėl savo mokymosi ir tobulėjimo. Matome vis daugiau suaugusiųjų, kurie mokosi patys, siekia savo užsibrėžtų tikslų ir eina savivaldaus mokymosi bei tobulėjimo keliu.“

Dr. V. Lukošūnienė mano, kad Lietuvoje turi būti daugiau diskusijų apie SM, daugiau kalbėjimo su suaugusiais žmonėmis apie šią mokymosi formą, jų sąmoningumo didinimą mokymuisi. „Labai svarbu būtų šią mokymosi formą „įteisinti“, kad Statistikos departamentas, atlikdamas tyrimą apie dalyvavimą mokymesi visą gyvenimą, galėtų į tyrimo rezultatus įtraukti ir savivaldžiai besimokančiųjų skaičių“, – konstatuoja LSŠA valdybos pirmininkė.

Straipsnis publikuotas 2019 m. spalio mėn. žurnale „Verslo klasė“.