chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale

Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

 
 

Naujienų centro

Patirtinio mokymo(si) strategija: mokymas(is) iš patirties ir per patirtį

21/08/2015
Kalba: LT
  • Kas yra patirtinis mokymas(is): patirtinio mokymo(si) samprata ir esmė?

 

Patirtinis mokymas(is) – tai mokymo(si) strategija, kai esminis mokymo(si) išteklius yra patirtis. Tai mokymas(is) veikiant, kai besimokantieji kuria savo žinojimą, įgauna įgūdžių, ugdosi gebėjimus  ir vertybes iš tiesioginės savo, o kartais ir kitų patirties.(5, p.1)

 

Patirtinis mokymas(is) yra integrali aktyvaus mokymo(si) dalis, nes jis  vyksta tik tada, kai besimokantieji yra „įtraukiami į  tam tikrą veiklą, ją kritiškai reflektuoja ir analizuoja, o gautų rezultatų pagrindu  įgyja naudingų įžvalgų, kurias panaudoja savo suvokimui ir elgesiui“ keisti. (5, p.1)

 

Patirtinio mokymo(si)  „pagrindu yra asmens refleksijos ir emocijos, o ne kitų „primesta“ tikrovė, todėl patirtinis mokymas(is) nėra mokymas(is) apie objektyvius, iš anksto įtvirtintus dalykus. Tai mokymas(is), kuris sukuria tikrovę iš bendros, pasidalytos patirties.“ (3, p.1) 

 

Patirtinis mokymas(is) puikiai atliepia visas esmines šiuolaikinio mokymo(si) organizavimo nuostatas ir labai siejasi su kitomis šiandien aktualiomis mokymo(si) strategijomis, tokiomis kaip mokymas(is) bendradarbiaujant, reflektyvus, konstruktyvus, įrodymais grįstas, autentiškas, probleminis ir net savivaldus mokymas(is). Be to, patirtinis mokymas(is) visada priklausė neformaliojo švietimo sričiai (2, p.1), o todėl buvo ir bus organiška suaugusiųjų švietimo dalimi.

 

 

  • Kodėl patirtinis mokymas(is)?

 

Remiantis įvairiais šaltiniais (2, 3, 1), patirtinis mokymas(is) yra NAUDINGAS įvairiais aspektais visiems be išimties mokymo(si) proceso dalyviams.

 

Pirmiausiai ir svarbiausiai yra tai, kad patirtinis mokymas(is) yra naudingas pačiam besimokančiajam, nes patirtinio mokymo(si) strategija:

  • Mokymąsi daro prasmingu ir įdomiu pačiam besimokančiajam, pirmiausiai jau todėl, kad taip mokantis naudojamasi besimokančiųjų patirtimi. O sava patirtis kiekvienam iš mūsų yra labai reikšminga ir svarbi, todėl nepasinaudoti tuo mokymo(si) procese būtų tiesiog nedovanotina. Tuo labiau, kad šiandienos informacinėje visuomenėje, kai yra didelis informacijos pasiekiamumas IKT priemonėmis, pakankamai didelis virtualus ir fizinis mobilumas ir kt., bet kokio amžiaus besimokantieji, o ypač suaugusieji, turi daugiau ar mažiau žinių ir patirties kone kiekvienu klausimu. Pakliuvę į tokią padėtį, kurioje jų patyrimas nepanaudojamas arba naudojamas minimaliai, jie jaučiasi nepakankamai vertinami ar net atstumti, todėl gali ugdytis neigiamą požiūrį į mokymąsi apskritai.
  • Kita vertus, jų turima patirtis, t.y. žinios, gebėjimai, įgūdžiai ir t.t., nebūtinai yra  kokybiški, tinkami naudoti šiandienos sąlygomis, atitinkantys naujausius tos srities pasiekimus ir pan., todėl turimos patirties refleksija, jos analizė yra labai naudingos ir mokymosi kokybės prasme, nes įgalina savo turimą patirtį peržiūrėti, atnaujinti, sisteminti, plėtoti, o esant reikalui, net ir keisti.
  • Patirtinis mokymas(is) atliepia esminius didaktinius principus, tokius kaip:
    • ėjimas nuo žinomų dalykų prie nežinomų, nuo artimo prie tolimo, nes, remiantis patirtimi, nežinomi dalykai susiejami su žinomais, jau esančiais mūsų patirtyje ir tokiu būdu kuriamas naujas individualus žinojimas;
  • prieinamumo, nes konstruojant žinojimą jau turimų žinių ir patirties pagrindu, lengviau suvokti naują informaciją, ugdytis naujus gebėjimus;
  • sistemiškumo, nes visa (įvairiose aplinkose ir situacijoje, įvairiu laiku) įgyta patirtis apjungiama, susiejama tarpusavyje, todėl geriau įsimenama ir dažniau naudojama;
    • teorijos ir praktikos ryšio užtikrinimas, nes patirtis įgyjama praktikoje, bet ją paaiškinti, suvokti mums padeda teorija, o naujos žinios ir suvokimas vėliau vėl patikrinami praktikoje;
    • mokymo(si) vizualizavimo, juk patirtį mes kaupiame ne tik klausydami ar skaitydami. Dažniausiai ji kaupiama veikiant, t.y. dalyvaujant visoms mūsų juslėms (ir uoslei, ir skoniui, ir lytėjimui), o ne tik regai ir klausai ir t.t.
  • Patirtinis mokymas(is), skatindamas reflektuoti ir analizuoti savo patirtį bei iš jos mokytis, kartu skatina geriau pažinti save kaip asmenį, kaip besimokantįjį, kaip tam tikros srities ar profesijos atstovą. Taip pat jis suteikia daug naudingos informacijos apie besimokantįjį ir jo mokytojams bei kitiems besimokantiesiems. Kitaip sakant, patirtinis mokymas(is) sudaro puikias galimybes pažinti ne tik aplinkinį pasaulį, tačiau ir patį save. Tokiu būdu mokymas gali būti pritaikomas individualioms besimokančiojo galimybėms ir poreikiams.
  • Patirtinis mokymas(is) skatindamas mokymo(si) procese remtis visų mokymo(si) proceso dalyvių patirtimis, praplečia pačias mokymosi galimybes, nes tokiu būdu mokomasi ne iš vieno ar dviejų mokymosi šaltinių (pvz. mokytojo ir/ar vadovėlio). Mokymosi šaltiniu tampa kiekvienas besimokantysis, nes kiekvieno jų patirtis yra individuali, o todėl unikali, autentiška. Tokiu būdu konstruojamas visai naujas žinojimas, kuriamos naujos žinios čia ir dabar. Pats mokymo(si) procesas tampa labai dinamišku, ir nedalyvauti jame – reiškia daug ką prarasti.
  • Kadangi kiekvieno besimokančiojo patirtis yra individuali, tai mokyme(si) remdamasis savo patirtimi ir per jos prizmę priimdamas naujas žinias, kiekvienas mokymo(si) proceso dalyvis kuria savo individualų žinojimą, kurias jam yra aktualus ir prasmingas. Taip išsprendžiamas besimokančiųjų motyvavimo klausimas. 
  • Kita vertus, tai skatina ir aktyviai dalyvauti mokymo(si) procese, t.y. analizuoti savo patirtį, ja dalintis, lyginti su kitų patirtimis ir pan., nes, kaip jau minėjome, aktyviai nedalyvaujantis mokymo(si) procese daug praranda arba gauna tik minimalią naudą. 
  • Patirtinis mokymas(is) ugdo mokymo(si) mokytis kompetenciją. Padėdamas pažinti save kaip besimokantįjį, mokydamas ir skatindamas reflektuoti ir analizuoti savo mokymosi procesą, patirtinis mokymas(is) ne tik moko įžvelgti jo stipriąsias ir silpnąsias puses, bet, remiantis įrodymais, numatyti ir jo tobulinimo galimybes. Kitaip sakant, patirtinis mokymas(is) ugdo savivaldžiai besimokančiam asmeniui reikalingus gebėjimus.
  • Taip pat patirtinis mokymas(is) ugdo sėkmingam mokymuisi ir mokymuisi visą gyvenimą aktualias nuostatas tokias, kaip mokymosi vertingumo asmeniui ir visuomenei suvokimas, poreikis mokytis ir tobulėti visą gyvenimą, pasitikėjimas savimi, tikėjimas savo mokymosi, pastangų sėkme ir t.t.
  • Patirtinis mokymasis, traktuodamas žmogų kaip visumą ir akcentuodamas jo potencinių galimybių neišsemiamumą, apima visas tris mokymo(si) dimensijas: kognityviąją (t.y. pažintinę), efektyviąją (emocinę) ir socialinę (elgesio), ir todėl yra mokymo(si) sėkmės sąlyga.

 

/lt/file/failiukas2png-4failiukas2.png

Dėl daugelio jau ankščiau minėtų priežasčių suaugusiųjų švietėjams ir visai visuomenei apskritai patirtinis mokymas(is) yra naudingas dar ir tuo, kad sudaro puikias galimybes pažinti savo besimokančiuosius ne tik formaliai, bet sužinoti ir jų neformaliu būdu įgytą patirtį, kuri dažnai įvairiomis prasmėmis būna netgi naudingesnė ir įdomesnė už formaliai įgytąją.

 

Suaugusiųjų švietėjui naudinga būtų išsiaiškinti ne tik dalykinę besimokančiųjų patirtį, bet taip pat ir jų mokymosi patirtį, jų patirtas mokymosi sėkmes ir nesėkmes bei jų priežastis, besimokančiųjų požiūrį į tai ir pan. Tokia informacija labai padėtų mokymo(si) procesą organizuoti atliepiant konkrečius besimokančiųjų poreikius ir lūkesčius, kas, savo ruožtu, sąlygotų ne tik geresnius mokymosi rezultatus konkrečioje mokymo(si) situacijoje, bet stiprintų suaugusiųjų mokymosi motyvaciją, skatintų dar aktyviau įsitraukti į mokymosi visą gyvenimą veiklas.

 

Pastarasis aspektas ypač naudingas būtų visai visuomenei, nes kuo didesnis suaugusiųjų besimokančiųjų skaičius visuomenėje, tuo sveikesnė yra pati visuomenė.    

 

 

  • Būtinos patirtinio mokymo(si) sąlygos

 

Kada patirtis moko? Kokia patirtis yra geriausias mokymosi vadovas?

 

Įvertinus patirties naudą mokymo(si) procese, natūraliai kyla klausimas, ar visa patirtis yra tokia naudinga mokymo(si) procese. Suprantama, kad naudingiausia mokymosi požiūriu yra teigiama patirtis. Nors atitinkamai sutvarkyta ir kūrybiškai panaudota negatyvi patirtis taip pat gali būti naudingu mokymo(si) šaltiniu.

 

Kita vertus, tikrai ne visa patirtis yra geriausiais mokymosi vadovas. Tam, kad patirtis taptų tokia, reikia, kad mes ja naudotumėmės, t.y. ją reflektuotume, analizuotume ir pan. Priešingu atveju, patirtis gali tapti tiesiog našta, kurią, kaip byloja, liaudies išmintis, sunku nešti, bet negali ir pamesti.

 

Tam, kad patirtis taptų ne našta, o mokymosi vadovu, pagal J. Dewey, ji turi turėti dvi kryptis (2,p.11):

  • Tęstinumąbesimokantysis turi sugebėti prasmingai sujungti naują patirtį su ankstesne, jau turima patirtimi;
  • Sąveiką - besimokantysis turi aktyviai sąveikauti su savo aplinka, tikrindamas iš jos išmoktus dalykus.

 

Juk „mokymasis iš patirties nėra automatinis žinių gavimo procesas. Iš patirties mes gauname tik duomenų žinioms, o ne pačias žinias“, o tuo labiau ne žinojimą. Kitaip sakant, patirtis dažniausiai mums teikia nesutvarkytą informaciją.“ Ar tuos duomenis paversime žiniomis, priklausys nuo  to, ar įvertinsime, ką jie iš tikrųjų reiškia, ir ar žinosime, ką su jais daryti. Reikia atminti, kad „iš patirties gaunami duomenys gali būti įvairiai interpretuojami“ (net ir neteisingai), todėl net ir labai panašią patirtį turintys žmonės ne visada elgiasi taip pat. Kita vertus, dėl tos pačios jau turimos patirties būdami toje pačioje situacijoje ar aplinkoje skirtingi asmenys įgyja nevienodą žinojimą ir patirtį. (3, p.6)

 

Visa tai reiškia, kad būtina patirtinio mokymo(si) sąlyga yra dialogas „su savimi“, t.y. besimokančiųjų refleksijos (1) apie tai:

  • ko jie mokosi,
  • kaip jie mokosi,
  • kokį vaidmenį jų gyvenime vaidina tai, ko jie išmoksta,
  • kaip dėl to jie jaučiasi ir t.t.
  •  

 

  • Patirtinio mokymo(si) ribotumai

 

Suvokus patirtinio mokymo(si) naudingumą, natūraliai kyla klausimai: Ar patirtinis mokymas(is) yra universali mokymo(si) strategija? Ar visi besimokantieji gali mokytis iš patirties ir per patirtį? Ar kiekvienas suaugusiųjų švietėjas gali mokyti iš patirties ir per patirtį? Kokia aplinka reikalinga tokiam mokymui(si)?

 

Nežiūrint daugelio pozityvių patirtinio mokymo(si) bruožų, kaip ir kiekviena kita strategija patirtinis mokymas(is) turi savų ribotumų, kurių žinojimas ir valdymas gali dar labiau padidinti patirtinio mokymo(si) naudingumą bei padėti išvengti tam tikrų nesklandumų jį taikant.

 

Patirtinį mokymą(si) bus sudėtinga taikyti jei:

  • besimokantieji neturi pakankamai patirties konkrečiu mokomuoju klausimu. Kaip jau minėjome, suaugusieji šiandieniniame informacijos amžiuje gauna daug ir įvairios informacijos, tačiau visiškai atmesti idėjos, jog suaugusieji besimokantieji gali neturėti patirties tam tikru konkrečiu klausimu, taip pat negalima. Nevertėtų čia remtis ir formaliai pagrįstomis prielaidomis, kad pvz. tam tikros srities specialistas arba tam tikro amžiaus žmogus būtinai turi turėti tam tikrą patirtį konkrečiu klausimu. Gyvenimas įdomus tuo, kad pateikia mums daug įvairių netikėtumų, tai reiškia, kad ir tam tikros srities specialistas gali neturėti tokios patirties, kai tuo tarpu visai su tuo nesusijęs asmuo gali jos turėti. Juk patirtis kaupiama visur ir visada, ne tik formaliai mokantis. Taip pat jokiu būdu negalime spręsti apie kitų turimą patirtį pagal savąją.  
  • Net jei besimokantieji turi atitinkamos patirties, ši patirtis gali būti nesutvarkyta, nesusisteminta, o kartais ir neteisinga. Juk šiandien informacija, ypač internete, yra gana lengvai prieinama, tačiau ne visada kokybiška ir patikima, beje, greitai kintanti. Suprantama, kad tokia patirtimi taip pat bus sunku ar net neįmanoma tinkamai pasinaudoti, prieš tai jos nesutvarkius, nesusisteminus, nepakoregavus. 
  • Neigiama patirtis taip pat gali būti kliūtimi ja pasinaudoti, bet kompetentingas suaugusiųjų šveitėjas, kaip jau minėjome, gebės mokymo(si) tikslais pasinaudoti net ir tokia besimokančiojo patirtimi. Svarbu tik ją laiku ir tinkamai identifikuoti.
  • Sunku bus pasinaudoti ir šiandienos situacijos neatitinkančia patirtimi, net jei jos asmuo ir turi pakankamai. Tiesiog jo turima patirtis gali būti sunkiai bepritaikoma naujomis sąlygomis. Pvz. asmuo anksčiau gyveno visai kitokioje socialinėje kultūrinėje aplinkoje, ir jo turima patirtis yra pasenusi, netinkama naujomis sąlygomis, tačiau jis negali, o gal ir nenori atsisakyti senosios ir kaupti naujos patirties. Tokiu būdu jo patirtis  bus labiau trukdanti priimti naują informaciją nei padedanti mokytis.
  • Suaugusieji besimokantys yra labai skirtingi ne tik savo patirtimi, bet taip pat ir asmenybės savybėmis, nuostatomis, fiziniais ir/ar psichiniais ypatumais ir kt. bruožais, kurie turi įtakos ne tik pačiai patirčiai, bet ir gebėjimui ja naudotis. Pvz. mėgstančiam analizuoti ir reflektuoti savo veiklą, emocijas ir pan. asmeniui taip mokytis bus daug lengviau nei tam, kuris to nemoka ar nenori.
  • Be to, mokantis grupėse praktiškai visada kiekvieno grupės nario patirtis yra skirtinga. Ir kartais tie skirtumai yra tokie dideli, kad būtina bent iš dalies diferencijuoti mokymą(si). O dar geriau ieškoti būdų, kaip tas skirtingas patirtis apjungti ir panaudoti mokymo(si) tikslais.  
  • Dar vienas pakankamai dažnas patirtinį mokymą(si) ribojantis veiksnys, yra besimokančiojo negebėjimas pasinaudoti turima patirtimi. Tokiu atveju suaugusiųjų švietėjas pirmiausiai turės mokyti jį reflektuoti ir analizuoti savo patirtį ir taip paversti ją puikiu mokymosi šaltiniu ir ištekliumi. Priešingu atveju, ji liks tik balastu ar net mokymą(si) sunkinančiu veiksniu, o ne mokymosi šaltiniu.
  • Kartais besimokantieji nepajėgia mokytis iš patirties, nes jų protas (aktyvioji atmintis) perpildytas dabartinės konkrečios patirties realijų. Jie nesugeba konkrečiose dalykuose įžvelgti bendrybių ir negali pasinaudoti jam žinomomis taisyklėmis. Tokiu atveju kiekvieną užduotį jie priima kaip naują. Esant tokiai situacijai mokytojas turi padėti besimokančiajam sutelkti dėmesį į svarbiausius įgūdžius ir procesus, būdingus atliekamoms užduotims. Vienas iš tarpininkavimo būdų yra vadinamas „tiltų tiesimu“.(4) Šis metodas mokinį veda pagal Kolbo ciklą.

 

Kita grupė patirtinį mokymą(si) ribojančių veiksnių yra susijusi su pačiais suaugusiųjų švietėjais, kurie be jau minėtų priežasčių (patirties neturėjimo ar, priešingai, neigiamos patirties turėjimo, patirties neatitikimo naujiems reikalavimams ir kt.), gali turėti ir specifinių bruožų, apsunkinančių patirtinio mokymo(si) strategijos taikymą mokymo(si) procese:

  • nežinoti ar negebėti, o gal ir nenorėti pažinti besimokančiojo turimą patirtį. Taip gali atsitikti dėl keletos priežasčių:
    • pats suaugusiųjų šveitėjas gali tiesiog pervertinti savo patirtį ir tuo pačiu nuvertinti besimokančiųjų;
    • vertindamas besimokančiojo patirtį, remtis tik tam tikrais formaliais kriterijais ar stereotipais, pvz. klaidingai manyti, kad visi senjorai neturi arba geriausiu atveju turi tik elementarius IKT naudojimo gebėjimus; 
    • negebėti, nežinoti, kaip tą besimokančiųjų patirtį galima identifikuoti ir pan.;
  • neturėti patirtinio mokymo(si) strategijos taikymo mokymo(si) procese patirties arba nesuvokti jos naudingumo;
  • turėti neigiamos patirtinio mokymo(si) strategijos taikymo patirties;
  • tiesiog bijoti netikėtumų ir nežinomų situacijų, todėl jų vengti, net nesukuriant progų besimokantiems prisiminti savo patirtį ar ja remtis;
  • bijoti taikyti patirtinį mokymą(si) gali ir tie suaugusiųjų švietėjai, kurie dėl savo amžiaus ar kitų priežasčių gali manyti, kad tam tikru klausimu jų mokiniai žino ar geba daugiau nei jie patys. Tiesą sakant, mokymosi visą gyvenimą kontekste ir ypač suaugusiųjų švietime tokios situacijos nėra tokios jau retos.

 

Dar vienas patirtinį mokymą(si) ribojantis aspektas gali būti pati mokymo(si) aplinka: tiek fizinė, tiek socialinė, psichologinė:

  • Galimos situacijos, kai mokymas(is) vyksta ar besimokantieji gyvena ar gyveno gana skurdžioje visomis prasmėmis aplinkoje, ko pasėkoje jų turima patirtis konkrečiu klausimu yra minimali arba jie apskritai jos neturi. Tokiu atveju reikės ieškoti tą aplinką papildančių galimybių, kurių viena gali būti ir įvairių IRT priemonių panaudojimas.
  • Artimiausioje besimokančiojo aplinkoje skeptiškai vertinama pati patirtinio mokymo(si) idėja, ignoruojama patirties svarbą mokyme(si). Tokiu atveju patirtinį mokymą(si) vertėtų pradėti taikyti palaipsniui, ne kaip ištisą ir visą mokymą(si) apimančią strategiją, o kaip mokymo(si) būdą (per patirties analizę), kaip vieną iš mokymo(si) išteklių, kaip metodą. Ir tik vėliau, įsitikinus ir įvertinus patirtinio mokymo(si) teikiamą naudą, galima būtų pereiti prie patirtinio mokymo(si) taikymo strategijos.
  • Pernelyg didelis mokymo(si) tempas ir mokymo(si) apimtys bei pernelyg trumpas mokymui(si) skirtas laikas. Refleksijos reikalauja įsigilinti į savo patirtį, ją analizuoti, dalintis ja su kitais ir t.t. Norint visa tai padaryti kokybiškai, reikia pakankamai laiko. O laiko trūkumas šiuo atveju ne tik sąlygos paviršutinišką patirtinio mokymo(si) strategijos taikymą ir menkus mokymosi pasiekimus, bet gali netgi iškreipti visą patirtinio mokymo(si) esmę. 

 

 

  • Patirtinio mokymo(si) aplinkos principai

 

Esminiai patirtinio mokymo(si) aplinkos principai yra bendradarbiaujančio mokymosi ir mokymosi tam, kad išmoktum principai.(3, p.4) 

 

Bendradarbiaujančio mokymosi principas reiškia reflektyvų mokymą(si) grupėje, nes būtina patirtinio mokymo(si) sąlyga yra refleksija. Ne patirtis, o jos refleksija arba analizė yra geriausia mokytoja.

 

Suaugusiųjų švietėjui čia reikia suprasti, kad savo mokymosi refleksijos metu “paliekama savo komforto zona“, todėl ir kiekvienam besimokančiajam, ir visai grupei reikia saugios fizinės ir psichologinės aplinkos. Tuo tikslu būtina sukurti bendradarbiaujančią mokymosi bendruomenę, kas nėra visada labai lengva. Pirmiausiai todėl, kad suaugusieji besimokantieji yra labai skirtingi amžiumi, patirtimi, požiūriais, žiniomis, gebėjimais ir t.t. O taip pat ir todėl, kad jų mokymo(si) grupėje laikas kartais yra palyginus trumpas (dažnai per trumpas, kad tarp grupės narių užsimegztų ne tik formalūs ryšiai). Kita vertus, tokios laikino buvimo kartu situacijos gali paskatinti būti atviresniam analizuojant ir vertinant savo patirtį. O pati grupės sudėties įvairovė taip pat turi teigiamą poveikį, nes tai kartu reiškia ir patirčių įvairovę ir dalijimosi jomis prasmę.

 

 

  • Ugdymo(si) proceso pokyčiai taikant patirtinį mokymą(si)

 

Kas keičiasi taikant patirtinį mokymą(si) ugdymo(si) procese?

 

Akivaizdu, kad esminis mokymosi per patirtį momentas yra atradimas. Atrasti reiškia įžvelgti ir patirti naujus dalykus, įgyti naujų patirčių, pažinti gyvenimą naujais aspektais. Dėl to gali kilti įvairių emocijų, o kartais net atmetimo reakcijų. Tačiau visada naudinga prisiminti, kad naujos paradigmos, naujos technologijos, naujos prieigos atėjimas tam tikru momentu gali sukelti net ir savotišką chaoso būseną, bet vėliau visa tai duoda daug geresnių rezultatų nei taikant ankstesnes nuostatas ar technologijas.   

 

Patirtinio mokymo(si) procese keičiasi ir mokytojo funkcijos. Be to, kad mokytojas daugiau dėmesio turi skirti patirties analizei, mąstymui, aptarimui, įvairių ypatumų išryškinimui ir kt., tam, kad taptų patirtinio mokymo(si) veiksniu, jis turi tapti mokymosi  fasilitatoriumi, reflektyviai iš patirties ir per patirtį besimokančiojo pavyzdžiu. Kitaip sakant, mokytojas:

  • turi turėti teigiamas nuostatas patirtinio mokymo(si) atžvilgiu,
  • būti pats įvaldęs patirtinio mokymo(si) strategijos ir jos diegimo bei valdymo ugdymo(si) procese kompetencijas,
  • pats tapęs savo veiklą ir patirtį reflektuojančiu ugdymo(si) proceso dalyviu.

 

 

  • Patirtinio mokymo(si) taikymo ugdymo(si) procese ypatumai

 

Mokymuisi iš patirties būdingas cikliškumas: (4)

  1. Tam tikra patirtis, kuri gali būti tikroviška ar įgyta dirbtinai sukurtoje aplinkoje.
  2. Patirties svarstymas, kuris skirtas sistemingai ir objektyviai įvertinti konkrečią besimokančiojo patirtį, net ir tai, kaip jis jautėsi ar jaučiasi. Pradžioje tai gali būti atliekama su mokytoju, bet ilgainiui besimokantysis turi išmokti, įprasti tai daryti pats.
  3. Abstraktus suvokimas, kai iš besimokančiojo reikalaujama susieti savo konkrečią patirtį su teorija. Pagrindiniai klausimai: Kodėl gerai pavyko? Kodėl nepavyko? Kaip buvo galima padaryti geriau? Kodėl reikia daryti šitaip? Kas atsitiktų, jei padaryčiau kitaip?
  4. Aktyvaus bandymo planavimas. Keliamas vienas iš pagrindinių klausimų: Kaip kitą kartą padaryti geriau?  Atsakymą į šį klausimą bus galima patikrinti kita „konkrečia patirtimi“.  Tuo siekiama paskatinti besimokančiuosius aktyviai mąstyti, prisiimti atsakomybę dėl savo tobulėjimo ir t.t. Kartais gali paaiškėti, kad norint ką nors padaryti geriau, reikia įgyti tam tikros patirties, išmokti naujų gebėjimų, įgyti naujų žinių ir pan.

 

Ciklas gali prasidėti bet kuriame taške, bet paskui kiekvienas etapas turi eiti paeiliui.

 

Patirtiniame mokyme(si) akcentuojama (3, p.3):

  • mokymosi procesas ir metodika labiau negu veiklos ar aplinkos;
  • mokymosi proceso fasilitatoriaus darbas labiau negu mokymo vadovų, kurie siūlo patrauklių veiklų ir aiškius mokymų rezultatus;
  • individualus besimokančiųjų mokymosi tempas ir būdas labiau negu iš anksto nustatytų tikslų pasiekimas per kiek įmanoma trumpesnį laiką;
  • lankstūs mokymo(si) moduliai labiau negu griežtos struktūros, iš anksto parengtos mokymo(si) programos.

 

 

  • Patirtinio mokymo(si) kokybės kriterijai

 

Svarbiausios kokybės vertinimo sritys (3, p.3-7):

  • Mokymo(si) procesas. Reikia prisiminti, kad:
    • patirtinis mokymas(is) yra cikliškas ir visuminis procesas, apimantis betarpišką patirtį, refleksiją, abstrakčią konceptualizaciją ir veiksmą.
    • Būtina nuolatinė refleksija ir analizė.
    • Tik prasminga ir reflektuojama patirtis sąlygoja mokymąsi, dalijimąsi ja su kitais besimokančiaisiais;
    • Orientavimamsis į kiekvieno besimokančiojo mokymosi poreikius ir atsižvelgimas į visos mokymosi bendruomenės mokymosi dinamiką.
    • Rėmimasis „bendradarbiaujančio mokymosi“ ir „mokymosi tam, kad išmoktum“, principais.

 

  • Mokytojo kaip fasilitatoriaus vaidmuo. Šis vaidmuo apima pagarbą skirtumams; atvirumą, teikiant ir priimant grįžtamąjį ryšį; atvirumą pokyčiams; kūrybiškumo skatinimą; rūpinimąsi ir meilę žmonėms; konstruktyvumą ir smalsumą; humorą; pagarbą aplinkai; autentiškumą ir t.t.

 

  • Besimokančiojo mokymosi tempas ir būdai. Šiuo požiūriu svarbu yra tai, kad plėtojami besimokančiojo gebėjimai pasinaudoti patirtimi, kad besimokantysis pereina intensyvų aktyvaus socialinio konstravimo periodą ir, kad kiekvienam besimokančiajam yra reikalinga skirtinga mokymosi trukmė bei aplinka.

 

  • Mokymo(si) modulių (turinio ir proceso) lankstumas. Dėl šios priežasties patirtinio mokymo(si) moduliai iš anksto gali būti nustatyti tik pačia bendriausia prasme, t.y. svarbu nustatyti esminį tikslą, naudojamą metodiką ir veiklas šiam tikslui pasiekti. Nors ir tai mokymo(si) eigoje gali kisti. Tuo tarpu trukmė yra ypač kintantis dydis, todėl gali būti apskaičiuota tik iš dalies. Be to, kiekvienas mokymo(si) modulis turi būti pritaikytas ir suderintas su visos grupės ir atskirų asmenų mokymosi būdu ir tempu.

 

Literatūra

  1. Bubnys R. (2012). Reflektyvaus mokymo(si) metodų diegimo aukštojoje mokykloje metodika: refleksija kaip besimokančiųjų asmeninės ir profesinės raidos didaktinis metodas. Šiauliai, Šiaulių v valstybinė kolegija. ISBN 978-609-415-051-7
  2. Patirtinio mokymosi filosofija ir teorija. Įvadas. (2008). Via Experientia: Tarptautinė patirtinio mokymosi akademija. Prieiga per internetą: http://www.viaexperientia.net/uploads/Patirtinio-mokymosi-filosofija-ir-teorija.pdf , žiūrėta [2015-08-05].
  3. Patirtinio mokymosi kokybės principai. (2008). Via Experientia: Tarptautinė patirtinio mokymosi akademija. Prieiga per internetą: http://www.pazagieniumokykla.lt/wp-content/uploads/2013/09/Patirtinio-mokymo-kokyb%C4%97s-principai.pdf , žiūrėta [2015-08-05].
  4. Petty G. (2006). Šiuolaikinis mokymas. Praktinis vadovas. Vilnius: Tyto alba

Tarptautinė patirtinio mokymosi akademija. (2008). Prieiga per internetą: http://www.viaexperientia.net/uploads/Kurso-programa.pdf , žiūrėta [2015-08-10].

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn