Ar esate brukęs gatvę? Ar matėte, kaip veikia vandens malūnas? Ar žinote, kokie buvo XX amžiaus 4 dešimtmečio privalomieji apskričių viršininkų įstatymai? O kokia to meto architektūra?

Atsakyti į šiuos klausimus ir išbandyti kai kuriuos įgūdžius, kuriuos reikėjo turėti anuomet, galite apsilankę naujoje Lietuvos etnografijos muziejaus [anksčiau Lietuvos liaudies buities muziejus] savarankiško mokymosi erdvėje „B. Šmugelio įdomybių sankrova. Pamatysi, ko nematęs“.

Kas tas Šmugelis? Ką reiškia „sankrova?“

„B. Šmugelio įdomybių sankrova. Pamatysi, ko nematęs“ yra viena iš naujų muziejaus erdvių. Ji įrengta muziejaus miestelio Žeimelio name. 
Aplankyti šią erdvę gali visi norintys, bet pagrindinis interaktyvios erdvės tikslas – didinti muziejaus atvirumą intelekto negalią, raidos sutrikimų ir pan. turintiems asmenims. Čia interaktyviomis, šioms grupėms prieinamomis ir patraukliomis, jų gebėjimams tinkamomis ir juos lavinančiomis priemonėmis, lankytojai supažindinami su XX a. 4-ojo dešimtmečio Lietuvos miestelio gyvenimo kasdienybe, architektūra, amatais, naujovėmis ir pramogomis.

Smalsumą kelia jau pats erdvės pavadinimas: kas buvo B.Šmugelis? Ką reiškia „sankrova“? Pasidomėjus paaiškėja, kad pavadinimas „B. Šmugelio įdomybių sankrova“ pasirinktas kaip geriausiai stilistiškai atspindintis XX a. 3–4-uoju dešimtmečiais labiausiai paplitusius Lietuvos miestelių iškabų tipus. Tuo laikotarpiu iškabų formatas buvo reglamentuotas ir turėjo būti sudarytas iš įstaigos savininko pavardės bei nurodyto įstaigos rūšies ar prekės ženklo. Siekiant neklaidinti lankytojo ir įspėti apie ekspozicijos kitoniškumą, per daug neišskiriant jos iš bendro miestelio sektoriaus konteksto, pavadinimas buvo sudarytas iš fiktyvaus asmenvardžio ir žodžio sankrova, tarpukariu vartoto prekybiniam sandėliui įvardyti.

Svarbus interaktyvios erdvės aspektas – čia viską galima liesti, pamatyti, išbandyti savo rankomis. Atlikdami užduotis, lankytojai mokosi būti pastabūs ir sutelkti dėmesį, lavina motorinius įgūdžius. Kai kurias užduotis smagu atlikti kartu – sudaroma galimybė socialiniam bendravimui, saviraiškai ir savivertės didinimui. Šis aspektas itin svarbus žmonėms, turintiems intelekto negalią, nes jie pasaulį suvokia per pojūčius (lytėjimo, regos, klausos). Todėl labiausiai ši erdvė ir laukia lankytojų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, Dauno sindromą, specifinės raidos ir kompleksinių sutrikimų turinčių žmonių. Tačiau malonumą joje patirs ir kitų sutrikimų turintys bei neurologinių sunkumų neturintys lankytojai.

Ką galima veikti? 

• Susipažinti, iš kokios Lietuvos vietos kilę muziejaus miestelio pastatai. Tereikia pastatų modelius padėti reikiamoje Lietuvos žemėlapio vietoje ir pasigirsta sėkmingai atliktos užduoties garsas ir užsižiebia šviesos kubelis.
• Sužinoti, kokie pinigai cirkuliavo tarpukario Lietuvoje žaidžiant žaidimus „Sudėliok pinigus“, „Už kiek ką galima nusipirkti“. Pamatyti, kokiomis svarstyklėmis buvo sveriami produktai ir išbandyti svėrimo procedūrą. Tinkamai pasvėrus produktus, prie svarstyklių įsižiebia ikonėlė ir pasigirsta trumpas džiaugsmingas garsas.
• Su XX amžiaus 4 dešimtmečio privalomaisiais apskričių viršininkų įstatymais ir kitais to meto gyvenimo reglamentais galima susipažinti žaidžiant žaidimą „Sudėliok savo miestelio reglamentus“. Lankytojas, pasirinkęs vieną iš kelių skirtingų miestelio reglamentų pagal savivaldybių ar apskričių viršininkų privalomuosius įstatymus, specialioje lentelėje sudėlioja penkias labiausiai jam patikusias (aktualias) pagrindines miestelio taisykles.
• Pasiėmus brukoriaus įrankių kopijas galima išgrįsti miestelio gatvę, o sėkmingai išgrindus ją galima pervažiuoti su žaisliniu lokomobiliu.
• Tie, kuriems neįdomus brukoriaus amatas, gali tapti statybininkais, iš atskirų detalių pastatyti muziejaus miestelio pastatus ir sustatyti juos prie išbruktos gatvės.
• Prie vandens malūno stendo su elektros generatoriumi ir sukamu ratu galima savo fizine jėga generuoti energiją ir uždegti lemputes vandens malūno languose.

• Dar galima patirti, kokios naujovės į Lietuvą atkeliavo XX amžiaus 4 dešimtmetyje, kokios buvo tuometės profesijos...

  

Namai, kuriuose gyvena prisiminimai

„B. Šmugelio įdomybių sankrova“ yra ne vienintelė nauja mokymosi erdvė muziejuje.
Vieno iš Danijos partnerių Ben Gamle By muziejaus patirtis įkvėpė muziejaus kolektyvą įgyvendinti ilgai puoselėtą mintį įkurti ekspoziciją, padedančia palaikyti gyvenimo kokybę demencija ir Alzheimeriu sergantiems žmonėms.

„Prisiminimų namai“ - erdvė atminties terapijai - atsirado miestelyje esančiame Urmininko name. Namo pirmame aukšte 7 - o dešimtmečio dvasia įrengtas nedidelis dviejų kambarių butas: virtuvė, svetainė ir miegamasis. Kambariuose išdėlioti įvairūs atmintį ir emocijas žadinantys eksponatai asmenims, sukurta emocinė aplinka su šio laikotarpio nuotraukomis, muzikos įrenginiais ir baldais. Čia galima išsivirti arbatos, iškepti blynų ir jais pasivaišinti.

Šiame bute (ekspozicijoje) vyks užsiėmimai pagal programą „Prisiminimų namai“, skirti demencija ir Alzheimeriu sergančių, proto negalią, organinių ir simptominių psichikos sutrikimų turinčių žmonių grupėms. Užsiėmimų programos „Prisiminimų namai“ metodologinis pagrindas – reminiscencinė (prisiminimų) terapija. Terapijos pagrindinis principas – praeities įvykių ir išgyvenimų aptarimas. Naudojant ankstesnio gyvento laikotarpio objektus (vaizdo įrašus, muziką, paveikslėlius, baldus ir kt.), kurie gali turėti ypatingą reikšmę, negalią turinčiam asmeniui sukeliami prisiminimai ir emociniai išgyvenimai. Aptariant kilusius prisiminimus ir emocijas skatinama protinė veikla ir gerėja savijauta.

Norintiems atsikvėpti nuo įspūdžių gausos

Gamtos apsuptyje netoli Dirgalio sodybos, šalia kurios yra gyvoji ekspozicija (avytės ir ožkytės) įrengtas atokvėpio kampelis su saugiomis sūpynėmis, stalu, suolais ir lauko muzikos instrumentu - tabalais. Čia lankytojai gali pasėdėti, pailsėti, suvalgyti savo atsineštus lauknešėlius, atsipalaiduoti mušant tabalus ar supantis sūpynėmis. 
Atokvėpio kampelyje vienu metu gali susitikti skirtingų grupių žmonės: turintys intelekto ir (ar) fizinę negalią ir neturintys negalios. Buvimas kartu net ir nebendraujant formuoja kiekvieno žmogaus požiūrį į kitoniškumą, moko geresnio supratimo, pajautimo ir atidos, griauna stereotipinius mitus, ypač apie intelekto negalią turinčiuosius. Tokiems asmenims tampant vis labiau matomiems, įsitraukiant į tam tikras veiklas (šiuo atveju – dalijantis bendra erdve) keičiasi ir visuomenės, ir jų pačių nuostatos, kyla poreikis geriau pažinti ir suprasti vieniems kitus.
Toks ir buvo pagrindinis naujų erdvių kūrėjų tikslas - kuo plačiau atverti muziejų visuomenei, neskirstant jos į turinčius negalią žmones ir jos neturinčius. Tačiau taip pat suprantant, kad neturintys negalios žmogus gali pasinaudoti viskuo, kas pritaikyta ypatingiems, kitokiems žmonėms.

Naujos muziejaus erdvės ir ekspozicijos įrengtos įgyvendinant pilotinį projektą „Paslaugų teikimo metodikos asmenims su negalia sukūrimas ir taikymas muziejuje“ pagal 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos „Muziejai žmogaus gerovei“ pažangos priemonės veiklą „Muziejų prieinamumui asmenims su negalia užtikrinti pilotiniai projektai“. Šį projektą 2023 m. vykdė Lietuvos etnografijos muziejus (buvęs Lietuvos liaudies buities muziejus).

Naujienos autorė dr. Vilija Lukošūnienė,  Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos projektinės veiklos ekspertė, „Epale“ ekspertų komandos narė. 
Nuotraukų autorius Rimgaudas Žaltausko (iš Lietuvos etnografijos muziejaus archyvo).