chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale

Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

 
 

Naujienų centro

Mokėjimo mokytis ir valdyti savo mokymąsi kompetencija kaip būtina suaugusiųjų mokymosi kokybės sąlyga

21/08/2015
Kalba: LT

Anotacija. Mokymosi visą gyvenimą paradigma ne tik išplėtė suaugusiųjų mokymosi galimybes, bet ir išryškino naujų kompetencijų poreikį. Viena esminių šiuo požiūriu yra suaugusiųjų mokėjimo mokytis, o tiksliau mokėjimo valdyti savo mokymąsi kompetencija. Straipsnyje, teoriškai ir praktiškai pagrindžiant mokėjimo valdyti savo mokymąsi kompetencijos svarbą, siekiama išsiaiškinti, kiek suaugusieji yra įvaldę šią kompetenciją, kiek jie dalykine ir vadybine prasme yra pasirengę kokybiškai dalyvauti mokymosi visą gyvenimą sistemoje ir pasinaudoti visomis jos teikiamomis galimybėmis. 

 

Mokymosi visą gyvenimą paradigma iš esmės pakeitė ne tik iki tol nusistovėjusius mokymo(si) proceso dalyvių vaidmenis, bet suponavo ir naujas jų atsakomybes bei naujų kompetencijų poreikį. Viena iš tokių kompetencijų – tai mokėjimo mokytis kompetencija, kuriuos reikalingumas tampa dar akivaizdesnis nenuosekliojo mokymo(si) sistemoje, kuriai ir priklauso neformalus suaugusiųjų švietimas. Skirtingai nei nuosekliojo mokymo(si) sistemoje (kaip žinia, jai priskirtinas privalomas švietimas iki 16 metų ir iš dalies bendrojo išsilavinimo bei pirmosios profesijos įgijimas), kai daugiau ar mažiau aišku, kur ir kada reikia pradėti mokytis, kur eiti, baigus vieną ar kitą mokymo(si) etapą, suaugusiojo amžiuje atsiveria daug didesnės ugdymo(si) galimybės, daug didesnė edukacinių paslaugų įvairovė, kurioje tūlam vartotojui (suaugusiajam) nėra lengva susiorientuoti ir tinkamai pasirinkti. Ypač jei nuosekliojo formaliojo mokymo(si) sistemoje jis mokėsi tik mokytojui vadovaujant ir dar tuomet neįgijo mokymosi visą gyvenimą kontekste taip reikalingų mokėjimo mokytis ir mokėjimo valdyti savo mokymąsi kompetencijų.

Tiesą sakant, kaip tik nuo šių kompetencijų įvaldymo didžia dalimi priklausys suaugusiojo besimokančiojo mokymosi kokybė, nes, net jei jis ir toliau mokysis atitinkamose ugdymo įstaigose vadovaujant tos srities specialistams - mokytojams, bent jau pirminiuose savo mokymosi etapuose jam vis tiek teks atlikti tam tikrus žingsnius savarankiškai, pvz. pasiryžti pradėti mokytis ar pan. Kitaip sakant, kiekvienam suaugusiajam vis tiek teks bent iš dalies, bent jau savo mokymosi pradžioje atlikti tam tikras mokytojo funkcijas. Tai reiškia, kad jis pats turės nuspręsti, ar nori mokytis, ko nori mokytis, pasirinkti šias mokymosi paslaugas teikiančią ugdymo įstaigą ar rinktis kokį nors kitą savo mokymosi poreikių tenkinimo būdą (pvz. mokytis savarankiškai, ieškoti individualaus mokytojo ar pan.), pasirinkti mokymosi laiką ir t.t. O tam, kad gebėtų tai padaryti kokybiškai, jam reikia mokėti mokytis, tiksliau sakant, mokėti valdyti savo mokymąsi, nes niekas kitas šiuo klausimu jam negalės patarti. Pirmiausia, todėl, kad draugai ar artimieji gali ir patys negebėti to padaryti. O tokios srities specialistų praktiškai nėra arba jie dirba specializuotose vietose, kaip pvz. darbo birža ar pan., ir jų paslaugomis gali pasinaudoti tik ribotas skaičius suaugusiųjų. Tačiau net ir šiuo atveju pasiryžti mokytis ir žengti ta linkme pirmą žingsnį vis tiek reikės pačiam suaugusiajam.

Kita šiuo atveju kylanti rizika yra ta, kad nepažindamas savęs, savo, taip pat ir mokymosi, poreikių, nemokėdamas jų išsiaiškinti, asmuo gali pasiduoti daugumos įtakai, t.y. mokytis to, ko mokosi visi kiti arba mokytis ten, kur eina dauguma. Tačiau, tai gali neatitikti to asmens individualių poreikių, galimybių ir pan., todėl asmuo gali nusivilti ne tik mokymosi rezultatais, bet ir pačia mokymo(si) veikla, kas, savo ruožtu, dar labiau apsunkintų tolesnio jo mokymosi galimybes.

Vienintelė galimybė išspręsti šią situaciją teigiamai yra išmokti mokytis, išmokti valdyti savo  mokymąsi. Geriausiai, jei tai padaroma dar bendrojo lavinimo mokykloje, tačiau, kita vertus, ugdytis savo mokymosi mokytis kompetencijas tikrai niekada nėra vėlu, bet tikrai būtina.

Mokėjimo mokytis kompetencijų įvaldymo svarbą puikiai pagrindžia ir viena iš švietimo kokybės sampratų (žr. 1 pav.), kurioje centrine švietimo kokybės ašimi traktuojamas būtent mokymasis.

 

/lt/file/paveikslasstraipsmokejimomokytiskompetencijajpgpaveikslas_straips_mokejimo_mokytis_kompetencija_.jpg

     

1 pav. Švietimo kokybės samprata UNESCO požiūriu (Šaltinis: Pigozzi, 2006 (pagal Švietimo problemos analizė, 2013 lapkritis, Nr. 10 (96))

 

Ir nors mokslininkai (Teresevičienė ir kt., 2012) iki šiol nesutaria dėl vieningo šią veiklą nusakančio termino, vadindami tai savarankišku mokymusi,  savimoka, saviugda ar tiesiog mokymusi, tai yra esminė besimokančiojo, ypač suaugusio besimokančiojo, veikla, o kartu ir  svarbiausia suaugusiųjų švietimo teorijos ir praktikos idėja (Tough, 1978; Knowles, 1975; Candy, 1991 ir kt.). Bet kuriuo atveju savarankiškam mokymuisi, kuris S. Warring (2007) yra apibūdinamas kaip veikla, kurioje besimokantieji geba savarankiškai įgyti žinių, tirti ir kritiškai vertinti; atskiria ir įvertina savo mokymosi trūkumus ir pranašumus; siekia tikslo; prašo mokytojo pagalbos, jei mano, kad jos reikia, ir t.t., būdingas kritinis aplinkos vertinimas ir jos naudojimas mokymosi tikslams pasiekti.

Savarankiško mokymosi procesas turi savo logiką ir žingsnius, kuriuos reikia atlikti, norint pasiekti tam tikrą rezultatą. Tie žingsniai, pasak H. Reinders ir C. Balcikanli (2011), yra tokie:

  1. mokymosi poreikių nustatymas,

  2. tikslų nustatymas,

  3. mokymosi planavimas,

  4. išteklių atranka (paieška),

  5. mokymosi strategijų pasirinkimas,

  6. įgyvendinimas (praktika),

  7. stebėjimas,

  8. vertinimas ir grįžtamasis ryšys.

    Suprantama, kad norint sėkmingai šiuos žingsnius įveikti, ypač savarankiškai, svarbu yra turėti tokius bendruosius, gyvenimiškus  gebėjimus kaip gebėjimą analizuoti savo mokymąsi, vertinti, reflektuoti ir t.t. (Fallows, Steven, 2000; Warring, 2007 ir kt.).  Kitaip sakant, gebėti mokytis ir valdyti savo mokymąsi. 

    Mokymosi visą gyvenimą paradigmoje besimokančiųjų gebėjimas mokytis apibrėžiamas kaip viena svarbiausių metakognityvinių kompetencijų, aktualių šiandieninėje žinių ir kūrybos visuomenėje. Tikėtina, kad mokydamasis mokytis žmogus suvoks kaitą kaip natūralų nuolatinį procesą, bus jai atviras, gebės pasitikėti savo jėgomis, kelti sau prasmingus tobulėjimo tikslus bei kryptingai jų siekti (Knowles, 1983, Sahlberg, 2005, Stanišauskienė, 2005). (Pocevičienė, 2011, 2014).

    Mokymasis mokytis apima ne tik teigiamas nuostatas bei mokymosi motyvaciją, bet ir savęs kaip besimokančiojo pažinimą, ir gebėjimą valdyti savo mokymosi procesą, t.y. jį planuoti, organizuoti, reflektuoti, analizuoti, vertinti bei tuo pagrindu modeliuoti tolesnį savo mokymąsi. Todėl kiekvienas besimokantysis turi suprasti, kaip vyksta jo mokymasis ir kaip galima jį tobulinti. Tačiau tas supratimas bus kokybiškas tik tuo atveju, kai bus paremtas atitinkamomis  žiniomis ir žinojimu. Kitaip sakant, norint patirti mokymosi sėkmę ir malonumą mokantis (o tai yra ne mažiau svarbus suaugusį besimokantįjį mokytis motyvuojantis veiksnys), reikia mokytis mokytis, mokytis valdyti savo mokymąsi, laisvai, bet kartu  atsakingai rinktis mokymosi veiklas ir aktyviai jose veikti.     

    Atsižvelgiant į anksčiau įvardintus savarankiško mokymosi proceso žingsnius (Reinders, Balcikanli, 2011) ir detalizuojant mokėjimo mokytis kompetenciją, galima išskirti atitinkamus gebėjimus, kurių žinojimas įgalintų ne tik į(si)vertinti, kiek asmuo yra įvaldęs šią kompetenciją, bet ir, esant poreikiui, kryptingai ją tobulinti. Galima išskirti tokius esminius mokėjimo mokytis ir mokėjimo valdyti savo mokymąsi kompetencijų gebėjimus: (Pocevičienė, 2011, 2014)

  9. gebėjimas analizuoti savo žinojimą įvairiose srityse ir suvokti, ką jau žinai, moki, gebi ir ko dar reikėtų mokytis;

  10. gebėjimas analizuoti save kaip besimokantįjį, t.y. suprasti, kurios asmeninės savybės ir gebėjimai padeda ir kurios trukdo sėkmingai mokytis; koks yra asmeninis mokymosi stilius ir pan.;

  11. gebėjimas analizuoti savo mokymosi procesą, išsiaiškinti mokymosi trukdžius ir sunkumus bei numatyti jų įveikos būdus ir galimybes,

  12. gebėjimas kelti savo mokymosi tikslus ir uždavinius;

  13. gebėjimas planuoti savo mokymosi laiką;

  14. gebėjimas pasirinkti tinkamą ir kokybišką mokymosi turinį,

  15. gebėjimas valdyti informaciją, t.y. rasti tinkamus ir patikimus informacijos šaltinius, atrinkti reikiamą medžiagą, ją tvarkyti, vertinti jos išsamumą, jungti informaciją, gautą iš įvairių šaltinių, ir konstruoti naują žinojimą ir t.t.;

  16. gebėjimas pasirinkti tinkamas mokymosi strategijas, metodus, priemones, mokymosi išteklius, aplinką ir pan.;

  17. gebėjimas kryptingai veikti siekiant išsikeltų uždavinių, t.y. naują mokymosi medžiagą sieti su jau turima, mokytis iš patirties ir per patirtį, motyvuoti save ir pan.,

  18. gebėjimas reflektuoti, apmąstyti ir (į)vertinti savo mokymosi eigą ir rezultatus numatytų tikslų ar kitų pasirinktų kriterijų aspektu,nustatyti sėkmės ir nesėkmės priežastis;

  19. gebėjimas numatyti savo mokymosi proceso tobulinimo galimybes ir strategijas;

  20. gebėjimas tai realizuoti ir t.t.

    Taigi, mokymosi mokytis kompetenciją galima būtų apibrėžti kaip pasirengimą ir gebėjimą savarankiškai kelti individualius mokymosi tikslus, pagal poreikį ir/ar situaciją juos koreguoti, planuoti ir organizuoti savo mokymosi procesą, spręsti jo metu kylančias įvairaus pobūdžio problemas, reflektuoti savo mokymosi patirtį ir vertinti gautus rezultatus bei patį procesą ir tų refleksijų ir vertinimo pagrindu valdyti tolimesnio savo mokymosi proceso eigą. (Pocevičienė, 2011, 2014).

       Pageidautina, kad visi šie gebėjimai būtų išsiugdyti jau bendrojo lavinimo mokykloje, tačiau praktika rodo, kad daugeliu atvejų taip nėra arba yra nepakankamai.  Tai įrodo ir autorės atliktas empirinis tyrimas (Pocevičienė, 2011, 2014), kuriuo buvo siekta išsiaiškinti, kaip palyginus jauni suaugusieji  (daugumos tiriamųjų amžius buvo nuo 20 iki 40 metų) yra įvaldę mokėjimo mokytis kompetenciją ir tam tikra prasme yra pasirengę savarankiškai dalyvauti mokymosi visą gyvenimą sistemoje. Tuo labiau, kad jų mokymosi patirtis formaliojo švietimo sistemoje jau buvo kaupiama minėtos paradigmos kontekste, o tai reiškia, kad jų kaip besimokančiųjų vaidmuo mokymo(si) procese turėjo būti aktyvus. T.y. jie turėjo būti ne pasyvūs informacijos perėmėjai, o aktyvūs savo žinojimo ir gebėjimų ugdytojai. Be to, tai buvo pedagoginių specialybių ištęstinių studijų studentai, kurių teigiamas požiūris į mokymą(si) ir kompetencijos šioje srityje, tikėtina, yra kiek labiau išreikštos nei kitų specialybių studentų ar tų suaugusiųjų, kurie šiuo metu apskritai tiesiogiai nedalyvauja mokymosi visą gyvenimą sistemoje. Kita vertus, reikia akcentuoti, kad mokėjimas mokytis ir valdyti savo mokymąsi yra aktualus kiekvienam asmeniui, nepriklausomai nuo jo profesinės veiklos, statuso visuomenėje ar amžiaus, todėl šiuos gebėjimus turėtų būti įvaldę visi.

Empiriniam tyrimui buvo apsirinkti du metodai: anketinė apklausa (kiekybinis tyrimas) ir laisvos formos rašinys „Savo mokymosi patirties ir gebėjimo mokytis analizė ir tobulinimo galimybių numatymas“ (kokybinis tyrimas). Pastarasis buvo sudarytas iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje tiriamųjų buvo prašoma išanalizuoti savo mokymosi patirtį ir gebėjimą mokytis. Kad tai padaryti jiems būtų lengviau, o analizė būtų sistemiškesnė ir labiau struktūruota, jiems buvo pasiūlyta savo mokymosi mokytis patirtį įsivertinti pagal atitinkamas mokymosi fazes (nusiteikimas mokytis,  susitelkimas mokymosi pradžioje, mokymosi sąlygų sudarymas, mokymosi būdų bei metodų numatymas ir atranka, mokymosi eigos organizavimas, užduočių atlikimas, rezultatų kontrolė ir savikontrolė, atliktų užduočių, išmokimo reikšmės ir prasmės supratimas, panaudotų priemonių sutvarkymas, naujų mokymosi užduočių numatymas bei planavimas, pastangų sutelkimas) (Jovaiša, 2001). Analizuojant savo mokymosi patirtį tiriamiesiems reikėjo identifikuoti jų pačių taikomas mokymosi strategijas, įvertinti jų tinkamumą ir pan. Antroje kokybinio tyrimo dalyje tiriamųjų buvo paprašyta parengti savo gebėjimo mokytis tobulinimo projektą, t.y. ką savo mokymesi jie keistų, kaip ir kodėl tai darytų, kaip toliau mokytųsi mokytis. Tyrimo rezultatai buvo apdoroti kiekybiškai ir kokybiškai. Susistemintiems rezultatams buvo priskirti svertiniai koeficientai – vertinimai balais, kurie vėliau buvo paskirstyti į atitinkamas grupes. (Pocevičienė, 2011, 2014).

Anketinės apklausos būdu siekiama išsiaiškinti, kaip tiriamieji geba valdyti informaciją (t.y. ją rasti ir dirbti su ja) ir kaip geba valdyti savo mokymosi procesą (t.y. jį reflektuoti, identifikuoti sunkumus ir juos įveikti).

Kiekybinio tyrimo rezultatai anaiptol nebuvo džiuginantys. Jie parodė, kad tiriamųjų turimi tiek informacijos, tiek ir mokymosi proceso valdymo gebėjimai nėra pakankamai išvystyti. Vertindami savo gebėjimą valdyti informaciją, tiriamieji nurodė, kad dažniausiai (94 proc.) jie mokosi iš savo paskaitų metu pasirengtų užrašų (kitaip sakant, to, ką pasakė ar net padiktavo dėstytojas) arba iš įvairių internetinių šaltinių, kiek rečiau naudojasi spausdintomis knygomis (66 proc.), ir dar rečiau skaito straipsnius moksliniuose ir metodiniuose žurnaluose (28 proc.), nors kaip tik čia yra pateikiama patikima ir naujausia informacija tam tikra tematika. Vertinant tokius tiriamųjų atsakymus mokymosi visą gyvenimą kontekste, matyti, kad jie nėra pakankamai gerai pasirengę mokytis savarankiškai, nes paskaitų konspektai dažnai yra dėstytojo atrinktos, sutvarkytos, o kartais net padiktuotos informacijos užrašymas, o ne paties besimokančiojo kritine analize paremtas ir paties susikonstruotas žinojimas atitinkama tema. Tai reiškia, kad tokiam besimokančiajam visada reikės mokytojo, kuris nurodytų ko mokytis, iš kokių šaltinių mokytis ir pan. Tas pats galėtų būti pasakytina ir apie mokymąsi iš knygų, ypač vadovėlių. Tuo labiau, kad, pasak tiriamųjų, dažniausiai pasitenkinama viena knyga, vienu vadovėliu. Kiek palankiau informacijos atrankos ir jos pagrindu konstruojamo žinojimo prasme galima būtų vertinti internetinius šaltinius ir straipsnius, tačiau pastarieji skaitomi retai. O renkantis internetinius šaltinius, ypač svarbu yra gebėti pasirinkti kokybiškus, patikimus šaltinius, nes internete yra daug nepatikrintos, nepatikimos, netgi nekokybiškos informacijos. O kaip teigia patys tiriamieji, jie ne visada geba internete rastą informaciją įvertinti pagal šiuos kriterijus. (Pocevičienė, 2011, 2014).

Kalbant apie darbą su rasta informacija, matyti, kad tik pusė tiriamųjų taiko gilesnes ir sudėtingesnes analitinio skaitymo technologijas, pvz. atrenkamąjį skaitymą. Dar mažiau (30 proc.) skaito keldami klausimus, daro „minties žemėlapius“ ar kitas santraukas (12 proc.).

Dar daugiau rūpesčių kelia tiriamųjų gebėjimas valdyti savo mokymosi procesą. Nors nemaža dalis jų (44 proc.) sakosi, patyrę mokymosi sunkumų, keičiantys savo mokymosi (taip pat ir informacijos paieškos) strategijas, tačiau akademinės pagalbos dažniausiai kreipiasi į savo bendramokslius (74 proc.). Tačiau, vargu, ar bendramoksliai gali suteikti kokybišką paramą šioje srityje, nes praktika rodo, kad dažnai ir jie patys stokoja savo mokymosi valdymo žinių ir gebėjimų, o ką jau kalbėti apie kitų mokymosi valdymą. 

 Galbūt viena iš priežasčių čia yra ta, kad tik nedidelė dalis tiriamųjų reflektuoja savo mokymosi procesą. Tik 10 proc. tiriamųjų sakosi apmąstą savo mokymosi strategijas, ir tik 6 proc. teigia, kad moka tobulinti savo mokymąsi. Tuo tarpu mokymosi proceso refleksija yra vienas svarbiausių mokymosi mokytis sąlygų, nes ji įgalina suvokti ne tik mokymosi sėkmes ir nesėkmes, bet ir nustatyti situacijas, priežastis, sąlygojusias tas sėkmes ir nesėkmes. (Pocevičienė, 2011, 2014).

Ir nors daugiau nei pusė tiriamųjų (56 proc.) teigia, kad patyrę nesėkmę, jie pagalvoja, kad kitą kartą reikėtų mokytis kitaip, dauguma nedetalizuoja, ką reiškia „kitaip“. O tai reiškia, kad ir nekeičia savo mokymosi, nes didžia dalimi ir nežino, o kaip kitaip jie galėtų ir turėtų mokytis.

Tą iliustravo ir kokybinio tyrimo rezultatai. Paaiškėjo, kad analizuoti savo mokymąsi ir numatyti jo tobulinimo galimybes geba tik  35,8 proc. tiriamųjų. Beveik tiek pat (33,3 proc.) geba analizuoti savo mokymąsi pagal pateiktas mokymosi fazes, bet negeba parengti mokymosi mokytis kompetencijos tobulinimo projekto. Tai reiškia, kad jie negeba valdyti savo mokymosi ir, susidūrę su sunkumais ar patyrę mokymosi nesėkmę, greitai gali nusivilti mokymosi veikla apskritai ir netgi apsispręsti toliau niekada nesimokyti. Tokiems besimokantiems dar labai yra reikalingas mokytojas, kuris ir valdytų visą tokio asmens mokymosi procesą arba padėtų pačiam išmokti mokytis ir valdyti savo mokymąsi. Kitaip sakant, toks asmuo negalės mokytis savarankiškai, nes neturi tam reikalingų gebėjimų.

Dar sudėtingesnėje situacijoje yra likusieji tiriamieji (30,9 proc.), kurie ne tik negeba numatyti savo mokymosi tobulinimo galimybių, bet netgi negeba analizuoti savo mokymosi patirties. Tai reiškia, kad mokymosi procese jie yra visiškai priklausomi nuo kitų, jų mokymąsi organizuojančių, asmenų, t.y. mokytojo. Kartu tai gali reikšti ir tai, kad nemokėdami analizuoti savo turimų žinių ir gebėjimų, negebėdami suvokti jų spragų, kelti sau mokymosi tikslų ir numatyti jų įgyvendinimo galimybių, jie gali ir nepasinaudoti jokiomis edukacinėmis paslaugomis, jokiomis mokymosi, savęs tobulinimo galimybėmis, kurias teikia mokymosi visą gyvenimą sistema. Kitaip sakant, jie gali iš viso nedalyvauti jokiose neformalaus suaugusiųjų švietimo programose, jokiuose edukaciniuose renginiuose ar veiklose. Arba dalyvaus juose atsitiktinai ir nesąmoningai, o tai reiškia ir nekokybiškai.   

Dėl šių priežasčių mokėjimas mokytis ir valdyti savo mokymąsi yra būtinos suaugusiųjų kokybiško mokymosi sąlygos. Ir kuo anksčiau asmuo įvaldys šias kompetencijas, tuo kokybiškesnis bus jo mokymasis, tuo didesnį pasitenkinimą jam teiks pati mokymosi veikla, tuo geresnių rezultatų jis pasieks. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad šios kompetencijos atsiras savaime. Kaip ir daugelis kitų kompetencijų šios kompetencijos taip pat turi būti ugdomos. Ir pirmieji pagrindai turėtų būti padėti jau mokantis bendrojo lavinimo mokykloje, o toliau tobulinami ir gilinami, kaupiant vis didesnę mokymosi mokytis ir savo mokymosi valdymo patirtį. Priešingu atveju šių kompetencijų ugdymuisi reikėtų skirti ir pakankamą dėmesį pačioje neformalaus suaugusiųjų švietimo sistemoje.  

 

Išvados. 

  1. Mokymosi visą gyvenimą paradigma ne tik išplėtė mokymosi, ypač suaugusiųjų, galimybes, bet ir suponavo naujų besimokančiųjų kompetencijų poreikį.

  2. Esminės suaugusiųjų mokymosi kokybę ir sėkmę sąlygojančios kompetencijos yra besimokančiųjų gebėjimas mokytis ir valdyti savo mokymosi procesą.

  3. Turimas mokėjimo mokytis ir valdyti savo mokymąsi kompetencijos lygmuo įgalina teigti, kad didelė dalis suaugusiųjų yra nepakankamai pasirengę savarankiškam mokymuisi, koks didžia dalimi ir yra suaugusiųjų mokymasis, ir negali kokybiškai pasinaudoti visomis įmanomomis mokymosi visą gyvenimą sistemoje teikiamomis ugdymo(si) galimybėmis. 

  4. Mokėjimo mokytis kompetencija turėtų būti išugdyta jau bendrojo lavinimo mokykloje, tačiau remiantis empirinio tyrimo rezultatais, galima teigti, kad didelė dalis suaugusiųjų (netgi tų, kurie tęsia mokymąsi formaliojo mokymosi sistemoje) neturi šios kompetencijos arba turi ją tik iš dalies, todėl šių kompetencijų ugdymuisi reikėtų skirti pakankamą dėmesį ir neformalaus suaugusiųjų švietimo sistemoje. 

     

    Literatūros sąrašas

  5. Candy, P. (1991). Self-direction for lifelong learning: A comprehensive guide to theory and practice. San Francisco: Jossey-Bass Publishers. http://www.lindenwood.edu/education/andragogy/andragogy/2011/Candy_1991.pdf, žiūrėta [2015-07-28]

  6. Fallows S., Steven C. (2000). Building Employability Skills into the Higher Education Curriculum: a University-wide Initiative. Prieiga per internetą:http://www.emeraldinsight.com/doi/pdfplus/10.1108/00400910010331620, žiūrėta [2015-07-12]

  7. Jovaiša, L. (2001). Edukologijos pradmenys. Šiauliai: ŠU leidykla

  8. Knowles, M.S. (1983). Self-directed Learning. A Guide for Learners and Teachers. Cambridge Adult education.

  9. Pocevičienė, R. (2011). Mokymosi mokytis kaip esminės metakognityvinės kompetencijos raiška ir ugdymas(is): atvejo analizė. Mokslinės praktinės konferencijos „Mokymas ir mokymasis bendrojo lavinimo mokykloje – 2011” straipsnių rinkinys. 46-52.

  10. Pocevičienė, R. (2014). Mokymosi mokytis kompetencija kaip būtina studentų savarankiško darbo kokybės sąlyga // Studijos šiuolaikinėje visuomenėje. Mokslo darbai. ISSN 2029-431X. Šiauliai, 2014, Nr. 5 (1), p. 52-60.

  11. < >nders H., Balcikanli C. (2011). Learning to foster autonomy: The role of teacher education materials Studies in Self-Access Learning Journal, 2 (1), 15-25. Prieiga per internetą: http://sisaljournal.org/archives/mar11/reinders_balcikanli/, žiūrėta [2015-07-17]

    Sahlberg, P. (2005). Kaip suprantamas mokymasis. Prieiga per internetą: http://www.mtp.smm.lt/dokumentai/InformacijaSvietimui/KonferencijuMedziaga/200505Sahlberg.doc., žiūrėta [2011-06-01].

  12. Stanišauskienė, V. (2005). Nuolatinis mokymasis kaip karjeros sėkmės sąlyga: studentų požiūrių tyrimas. Karjeros konsultavimas tarpkultūrinėje Europos erdvėje. Klaipėda.

  13. Švietimo kokybė. (2013). // Švietimo problemos analizė. ISSN 1822-4156. 2013 lapkritis, Nr. 10 (96). Prieiga per internetą: http://www.nmva.smm.lt/wp-content/uploads/2014/01/%C5%A0vietimo-kokyb%C4%97-2013-11.pdf, žiūrėta [2015-04-22].

  14. Teresevičienė M., Kaminskienė L., Žydžiūnaitė V., Gedvilienė G. (2012). Savimoka ir savarankiškas mokymasis aukštojoje mokykloje: kritinė diskurso analizė. // Acta Paedagogica Vilnensia. 2012, 29, p.47-60

  15. Tough A. (1978). Major Learning Efforts: Recent Research and Future Directions. Prieiga per internetą: http://eric.ed.gov/?id=ED156828, žiūrėta [2015-07-30]

  16. Warring S. (2007). Facilitating independent learning amongst Chinese international Students. Prieiga per internetą:http://repository.digitalnz.org/system/uploads/record/attachment/180/facilitating_independent_learning_amongst_chinese_international_students.pdf, žiūrėta [2015-07-14]

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn
  • RASA POCEVIČIENĖ portretas

    Kaip straipsnio autorė labai džiaugiuosi, kad jis rado skaitytoją. Parengiau jį specialiai EPALE platformai, norėdama su visais pasidalinti savo įžvalgomis, idėjomis ir pastebėjimais, kuriuos tam tikra prasme galima pavadinti ne vienerius metus trukusios mano mokslinės, pedagoginės, metodinės veiklos rezultatais, ir kartu pakviesti pamąstyti, ką šioje - mokymosi mokytis ir valdyti savo mokymąsi - srityje galėtume nuveikti mes, suaugusiųjų švietėjai.

  • Elena Trepule portretas

    Labai aktuali tema. O kas yra šio straipsnio autorius?