Blog
Blog

Žaliosios miesto erdvės – švietimui ir įtraukčiai

Reikia kalbėti ne apie žaliųjų erdvių kiekį mieste, bet apie tai, kaip padaryti jas bendras, prieinamas ir atviras žmonių įgalinimui.

Klimato kaita yra pagrindinė Europos ir viso pasaulio darbotvarkės dalis. Kadangi miesto zonos sparčiai plečiasi, žaliosios erdvės tampa labai reikšmingos. Tačiau reikia kalbėti ne apie žaliųjų erdvių kiekį mieste, bet apie tai, kaip padaryti jas bendras, prieinamas ir atviras žmonių įgalinimui.

 

Bendros žaliosios miesto erdvės: istorija, apibrėžimai ir privalumai

Pirmoji diskusija apie bendras žaliąsias erdves miestuose siekia devynioliktą amžių. Bendrų žaliųjų miesto erdvių sąvoka turi ne vieną apibrėžimą. Pasaulio sveikatos organizacija pateikė aiškiausią: „visa miesto žemė, apaugusi bet kokios rūšies augmenija. Tai apima augmeniją, esančią privačiose ir viešose teritorijose, neatsižvelgiant į jų dydį ir funkciją, taip pat gali apimti mažus vandens telkinius, tokius kaip tvenkiniai, ežerai ar upeliai („mėlynos erdvės“)“. 

Dabartinėje literatūroje vis labiau nagrinėjama tema apie bendras žaliąsias erdves, daugiausia dėmesio skiriant keliems elementams: ištekliams, žmonėms, teritorijos dizainui ir valdymui (Olstrom, 1990; 2007a; 2007b). Todėl, klasifikuojant ir apibrėžiant bendras žaliąsias erdves buvo atsižvelgta į tokius elementus kaip prieinamumas, dalyvavimas, kelių tikslinių miesto grupių įtraukimas, teisingas išteklių pasidalijimas, ekologinis tvarumas ir bendruomeniškumas (UN Habitat, 2015; WHO, 2017; Yilmaz ir Mumcu, 2016; Poelman, 2018; CABE, 2020).

Bendrų žaliųjų erdvių klasifikavimas paprastai grindžiamas dviem pagrindinėmis funkcijų apibrėžtimis: „naudojimo vertė“ ir „nenaudojimo vertė“. (Leeuwen, Nijkamp & de Noronha Vaz. 2009). Naudojimo vertė yra susijusi su ekonominėmis erdvės funkcijomis, tokiomis kaip atkūrimas ir daržovių auginimas, miesto ūkininkavimas, žemės paskirstymas ir kt. Nenaudojimo vertė reiškia nematerialias erdvės funkcijas, tokias kaip estetika, psichologinė gerovė ir socialinė sąveika (žr. ten pat).

Vieną iš naudingiausių bendrų žaliųjų erdvių klasifikacijų pateikia Baycan ir kiti (2004):

1)       ekologinės vertybės: savaiminė gamtos vertė, genetinės įvairovės vertė, gyvybės palaikymo vertė;

2)       ekonominės vertybės: rinkos vertė;

3)       socialinės vertybės: rekreacinė vertė, estetinė vertė, kultūros simbolizavimo vertė, istorinė vertė, charakterio kūrimo vertė, terapija ir socialinė sąveika;

4)       planavimo vertybės: struktūrinė vertė, sinergetinė ir konkurencinė vertė;

5)      daugiamatės vertybės (apie politiką ir mokslinę analizę).

Pagrindiniai bendrų žaliųjų erdvių privalumai (JRC 2016; Yilmaz ir Mumcu 2016, Leeuwen, Nijkamp & de Noronha Vaz. 2009, Derr, 2017):

1)             psichinė ir fizinė nauda sveikatai: žmonės gali atsipalaiduoti ir užsiimti lauko veikla;

2)             ekonominė nauda: tai reiškia bet kokius ekonominius rezultatus (pvz., bendrą sodininkystę, mažesnes išlaidas miesto vietoms atvėsinti ir pan.);

3)             socialinė nauda: renginiai, socialinė veikla, būreliai ir kt. priverčia pasijusti geriau;

4)             švietimo nauda: mokymasis lauke ir kita mokomoji veikla įgalina žmones;

5)             biologinė įvairovė / nauda aplinkai: žaliosios miesto erdvės sumažina oro taršą, pagerina miesto infrastruktūrą.

 

Bendruomeninis švietimas

Naujuose bendrų žaliųjų erdvių apibrėžimuose yra išryškinamas bendruomenių vaidmuo ir žmonių sąveika. Todėl kalbėdami apie žaliąsias erdves dažnai naudojame sąvoką bendruomeninis švietimas. Bendruomeninis švietimas yra platus terminas, nurodantis daugybę požiūrių, apimančių mokymąsi visą gyvenimą, mokymąsi vietoje, patirtinį mokymąsi ir aplinkosauginį (arba tvarų) švietimą (Owens ir Wang, 1996; Melaville, Berg & Blank, 2006; UNESCO, 2017). Bendruomeninis švietimas taip pat žinomas kaip bendruomenės mokymas ir lavinimas arba bendruomeninis mokymasis. (Scotland Government, 2004). 

Apskritai, bendruomeninis švietimas grindžiamas ne tik individualiais įgūdžiais, bet ir kolektyviniu įgalinimo procesu (National Research Council, 2002), kuris apima žinias, įgūdžius ir pasitikėjimą, būtiną norint aktyviai dalyvauti asmeniniame, darbiniame ir šeimyniniame gyvenime ir vietos bendruomenėse (žr. ten pat).

Keletas bendruomeninio švietimo kūrimo elementų:

·       jis yra apibūdinamas pagal vietą ir pagal „vietinį“ personažą;

·       tai yra refleksinė praktika, nes bendruomenė turi galimybę sužinoti apie įvairius duomenis, sąlygas ir dabartines tendencijas, kurios gali kelti grėsmę konkretaus ištekliaus dabartinei būklei arba kitaip ją paveikti;

·       švietėjo, kuris įgyvendina mišrią mokymo(si) praktiką, lemiančią įgalinimą ir bendruomenės efektyvumą, figūra;

·       realistiški sprendimai, pagrįsti bendruomenės poreikiais ir ištekliais.

 

Bendrų žaliųjų erdvių kūrimas suaugusiųjų mokymo tikslais

Žaliosios erdvės transformacijos esmė yra švietimas, kuris yra apibrėžiamas kaip ilgalaikių veiklų ir procesų rinkinys, kur daugiausia dėmesio skiriama žmonių gebėjimų įgijimui, atpažinimui, apsikeitimui ir pritaikymui (UIL, 2016). Mokymo centras gali būti ir formalios, ir neformalios struktūros, nes suaugusiųjų centrai nebūtinai yra įsteigta švietimo įstaiga, bet vieta, kur žmonės ir švietėjai susitinka apsikeisti specifinėmis žiniomis. Bendros žaliosios miesto erdvės transformacijos proceso etapai: 

1.             Bendros žaliosios miesto erdvės analizė: daugiausia dėmesio skiriama tam tikros bendros žaliosios erdvės funkcijoms, privalumams ir biofiziniams elementams.

2.             Bendruomenės socialinių, ekonominių ir švietimo poreikių analizė: pagrindinis dėmesys skiriamas vietos bendruomenės (besimokančiųjų, vietos gyventojų ir kt.) išreikštų poreikių nustatymui. Švietėjas, norėdamas surinkti duomenis, turi įgyti žinių apie dalyvavimo procesus ir įvairius lauko tyrimų elementus.

3.             Bendruomenės tinklaveika ir įsitraukimas: motyvacijos metodai, derybų principai, pagrindiniai bendravimo būdai idėjai skatinti.

4.             Bendros žaliosios erdvės transformacijos planavimas ir tikslai: nustatę poreikius ir suradę partnerius, švietėjai turi apibrėžti tikslus ir skirtingus žingsnius bendrų žaliųjų erdvių transformacijai. Kiekviename etape reikia nustatyti erdvės valdymo išlaidas ir išteklius.

5.             Kolektyvinė atsakomybė ir žaliosios miesto erdvės valdymas: šiame etape pagrindinis dėmesys skiriamas tarpininkavimui tarp suinteresuotųjų šalių dėl bendros žaliosios miesto erdvės valdymo (taisyklės, atsakomybė, pareigos ir teisės), ir derybų metodams, kurie padėtų priimti sprendimus bendruomenėje ir atitinkamai paskirstyti išteklius. Privalu žinoti, kaip reikia rasti sprendimus ir kokius valdymo modelius pasirinkti pagal žaliosios erdvės vartotojus.

6.             Pedagoginės kompetencijos: suaugusiųjų švietėjų vadovavimas vietos bendruomenėje (grupės kūrimas, grįžtamojo ryšio procesas, dalyvavimas, darbas grupėje), ES vertybių ir bendruomeninio švietimo skatinimas.

7.             Įtraukimas ir prieinamumas: prieinama mokymosi aplinka, multisensoriniai mokymo metodai, bendros žaliosios erdvės prieinamumo analizė (kaip švietėjai privalome žinoti, kaip pagerinti konkrečios bendros žaliosios erdvės prieinamumą, pvz., naudojant skaitmeninius rinkinius, mažai įrenginių ir pan.).

 

Žaliųjų miesto erdvių prieinamumas

Kad erdvė būtų prieinama, pirmiausia reikia žinoti, su kokiais sunkumais gali susidurti neįgalieji. Norėdami tai padaryti, negalios tipus skirstysime pagal šiuos kriterijus:Kalbėdami apie bendrų žaliųjų erdvių prieinamumą, žmonės dažniausiai galvoja apie architektūrinių barjerų pašalinimą (kas yra teisinga), tačiau nereikia pamiršti, kad prieinamumas taip pat apima informacijos ir komunikacijos sritį.

a)             Asmenys su fizine negalia: šio tipo negalią lemia problema, susijusi su motorinių ar fizinių gebėjimų sumažėjimu ar netekimu. Ši fizinė žala gali būti laikina arba nuolatinė.

b)             Asmenys su jutimo negalia: tai kyla apribojimų, susijusių su vieno iš jutimų trūkumais. Tarp šio tipo negalių išskiriame regos ir klausos negalią.

c)             Asmenys su proto negalia: turime omenyje tokio tipo negalią, kai asmuo turi  intelekto funkcionavimo ribojimą ir tai trukdo socialiniam dalyvavimui ar asmens autonomijos vystymuisi.

d)             Asmenys, turintys psichinių ligų / negalią: asmens elgesio pokyčiai, atsirandantys dėl tam tikro tipo psichikos sutrikimų ar ligų.

 

Sprendimai, kaip pagerinti bendrų žaliųjų erdvių prieinamumą

  • Vienalytis grindinys, be nelygumų. Patartina naudoti medžiagą, užtikrinančią sukibimą ir apsaugančią nuo dirvožemio slydimo (tiek sauso, tiek šlapio).§    Pakankamai platūs keliai, skirti judėti dviem kryptimis su vežimėliais ir kt.
  • Takų viduryje nestatykite tokių elementų kaip suolai, fontanai, skulptūros ir kt. Jie visada turi būti pastatyti šonuose ir, jei įmanoma, paliekant tam tikrą atstumą nuo pagrindinio tako.
  • Jei yra laiptai, įrenkite alternatyvų kelią rampa ir suteikite prieigą prie tos pačios erdvės.
  • Informaciją apie aplinką pateikite aiškiai: vaizdiniu, akustiniu, tekstiniu ir lytėjimo (brailio raštu) signalais.
  • Palengvinkite erdvių atpažinimą pagal vizualinius efektus, garsus, kvapus ir kt.
  • Patalpos (pvz., higienos), informacijos punktai ar kitos, turi būti prieinamos pagal galiojančius teisės aktus.

Priemonės, skirtos pateikti informaciją visiems suprantama forma:

  • Vizualinė, tekstinė, klausos ir lytėjimo pagalba.
  • Skaitmeninė laikmena (svetainė), kurioje naudojami tekstai, vaizdai, vaizdo įrašai ir garso įrašai.
  • Įtraukite subtitrus, gestų kalbą ir vaizduojamąjį garsą.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus aspektas – bendrų žaliųjų erdvių įtraukimas ir prieinamumas taip pat apima tai, kaip mes užmezgame bendravimą su bet kokio tipo negalią turinčiais asmenimis. Akivaizdu, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas, todėl elgesys su juo turi būti individualus.

Bet kokiu atveju mažiausiai ką galime padaryti, tai būti pozityviais, įtraukiančiais ir elgtis pagarbiai. Norėdami to pasiekti, galime vadovautis šiais patarimais, kurie yra naudingi bendraujant su neįgaliaisiais, neatsižvelgiant į jų tipologiją:

  • Žmonės yra žmonės, suaugę – suaugę ir kiekvienas iš jų turi savo vardą. Kreipkimės į juos vardais.
  • Venkime neįgaliųjų stigmatizavimo ar pastatymo į aukos vaidmenį.
  • Norėdami kreiptis į asmenį, neišryškindami jo / jos / jų negalios priežasties, neturėtume su juo elgtis kitaip, nes tai sustiprina neigiamą situaciją. Turėtume nustoti kalbėti apie „juos“ kaip apie kitokius žmones ir įtraukti juos į „mes“.
  • Turime mokėti suprasti negalią turinčius asmenis, tačiau tai nereiškia, kad turėtume galvoti už juos. Mes nežinome, ką ji / jis / jie gali ar ko negali padaryti. Geriau jų paklausti.
  • Visi norime padėti, kai matome asmenį su negalia. Prieš tai darydami įsitikinkime, kad jis nori mūsų pagalbos.

_____________________________

Co-edu.

_________________________________________________

Plačiau – projekto svetainėje https://coeducationingreen.eu/en ir leidinyje “Bendrų žaliųjų miesto erdvių kūrimo metodologija”

Erasmus+  programos projektas „Co-education in Green“ (Nr.  2020-1-LT01-KA204-077953).

Projekto koordinatorius – VšĮ EDUKACINIAI PROJEKTAI

Projekto partneriai:

·       TBC (Ispanija)

·       Open Europe (Ispanija)

·       Universidade de Aveiro (Portugalija)

·       Polygonal (Italija)

·       C.M. SKOULIDI & SIA E.E. (Graikija)

·       C.F.C.D.C. CENTRE FOR COMPETENCE DEVELOPMENT CYPRUS (Kipras)

______________________________________________________________________________

Įrašo autorė Gintarė Černikienė nuo 2015 m. dirba NVO VšĮ EDUKACINIAI PROJEKTAI, kuri veikia neformaliojo suaugusiųjų švietimo srityje – inicijuoja ir koordinuoja nacionalinius ir tarptautinius projektus, kurie prisideda prie socialinės ir darbinės suaugusiųjų integracijos, rengia socialinių darbuotojų, suaugusiųjų švietėjų kompetencijos tobulinimo programas, atlieka tyrimus, kuria, adaptuoja įrankius, mokymosi išteklius, metodikas vietos kontekstui.

Login (1)

Want to write a blog post ?

Don't hesitate to do so! Click the link below and start posting a new article!

Naujausios diskusijos