chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale

Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

 
 

Tinklaraštis

Suaugusiųjų mokymosi motyvacija atsiranda vaikystėje. O jei ten ir lieka..?

13/09/2019
by Alina Martinkut...
Kalba: LT

Suaugusiųjų gimnazijoje, kurioje dirbu, abiturientų auklėtojai įprastai per pirmą mokslo metų pamoką klausia savo auklėtinių, kokius jie sau išsikelia tikslus metams. Neretai išgirdus auklėtojo klausimą tarp mokinių nuvilnija sąmyšio šurmulys, nes mokiniai nesupranta, ko yra klausiami. Kas per tikslas? Siekis? Planas? Apie ką tai? Ir kodėl mokytojams ar jiems, patiems mokiniams, tai turėtų būti svarbu..? Patikslinus klausimą, didelė dalis mokinių su palengvėjimu atsidūsta, nes dabar jie tikrai žino atsakymą – jų tikslas yra užbaigti 12-ą klasę. Pagaliau užbaigti.

Dirbantieji formalaus ugdymo srityje su suaugusiais mokiniais neduos man sumeluoti, kad tokios situacijos labai dažnos. Suaugę mokiniai dažnai grįžta į mokyklas vedini ne nepasotinamo žinių alkio, ne noro mokytis, o dėl to, kad „taip reikia“. Taip reikia artimiesiems, darbdaviams, valstybei. Galiausiai, jie ir patys įtiki, jog be formalaus išsilavinimo anoks tu darbuotojas, ir anokia čia tavo žmogiškoji vertė. Mokslas gali tapti tik prievole išsilavinimo dokumentui gauti, o ne džiaugsmą teikiančiu atradimų bei tobulėjimo, asmeninio augimo procesu.

Bloga žinia mums, suaugusiųjų mokytojams, yra ta, kad su tokia mokinių motyvacija yra labai sunku dirbti – mokytojui kuriant ugdymo(si) sąlygas tokiems mokiniams tenka ne palydėtojo, ne patarėjo vaidmuo, o inspektoriaus, instruktoriaus, kokybės kontrolės vadovo rolės. Toks „vaidmenų pasiskirstymas“ yra gerokai nutolęs nuo šiuolaikinio ugdymo principų. Mokinys užduoda toną – vadovaujantis standartais užbaigti tai, ką privalu užbaigti, – o mokytojas seka (ne)išsakytiems lūkesčiams  iš paskos: susakyti išsilavinimo standartus, supažindinti su ugdymo įstaigos tvarkomis, kontroliuoti ir raginti jų laikytis. Mokiniai ir mokytojai tampa sau patiems priskirtų funkcijų įkaitais: mokinių funkcija – mokytis ir lankytis pamokose, mokytojų funkcija – juos mokyti bei kontroliuoti mokym(ąsi).

Kažkur tokiame nuasmenintame mokytojo ir mokinio santykyje pasimeta tikrasis mokslo ir motyvacijos mokytis žavesys – kūrybiškumas, atradimo džiaugsmas, patirties įprasminimas, galios žinoti ir daryti pajautimas. O pasimeta jis dar, ko gero, tolimoje vaikystėje. Vaikystė yra toks įspūdingas žmogaus raidos periodas, kai sparčiai formuojasi ir įsitvirtina neuronai takai, kurie ilgainiui nulemia mūsų asmenybės bruožus, elgseną, pasirinkimus. Mūsų neuroninius takus formuoja iš esmės aplinka ir patyrimas – kokius pamatus apie aplinkinio pasaulio reiškinius bei pasaulio veikimą mums sudeda ankstyvasis patyrimas, ant tokių pamatų mes ir statome savo asmenybės namus, lūšnas, tvirtoves ar rūmus. Nuostatos apie mokymąsi įmūrijamos į mūsų asmenybės pamatus su pirmaisiais vaiko veiksmais. Ar vaiko pirmuosius nekoordinuotus bandymus tyrinėti lydi tėvų, globėjų šypsena? Ar vaikas drąsinamas bandyti, eksperimentuoti, šniukštinėti? Net kai atrodo rizikinga! Ar yra skatinamas ir giriamas už naujus atradimus? Ar ugdoma vaiko kantrybė, kai jam norisi pasiduoti? O gal jis koneveikiamas už negrabiai (bet labai stengiantis) nupieštą katiną? Arba juo nusiviliama, nes lova „neteisingai“ paklojama? O gal jam neleidžiama rinktis, ką rengtis į darželį, kokią kurpinę pirkti į mokyklą, kaip šukuotis – nes gi jis tik vaikas, kiti už jį žino geriau? Savo padrąsinančiomis arba nuvertinančiomis reakcijomis, suaugę įtvirtina vaiko supratimą apie tai, ką reiškia mokytis. Juk mokymasis yra veikla, plečianti asmens kognityvines, emocines, dvasines ribas. Ji savaime vertinga tuo, kad skatina žmogų panaudoti savo menkai pažįstamą potencialą bei (per)kurti save naujai. Jei nuo mažumės vaikas yra bauginamas tyrinėjimo baubais (nukrisi, susižeisi, išsitepsi), jei jį stengiamasi išlaikyti saugiuose komforto zonos rėmuose, jei už jį nusprendžiama, kas jam bus naudinga ir įdomu, natūralu, kad jis ima gintis nuo veiklos, kurios, anot aplinkos, jis negeba, turi bijoti ar apie kurią negali turėti nuomonės.

Vaikai (vėliau ir suaugę), galima sakyti, pasirenka netyrinėti, nesmalsauti, nes ši strategija kažkuriuo metu užtikrino jų gerą prisitaikymą šeimoje ar mokykloje. Šeimoje vaikas, kurio drąsūs dizaineriški eksperimentai su užuolaidoms bei žirklėmis buvo skaudžiai baudžiami, renkasi mažiau skausmingą kelią būti šiame pasaulyje – neeksperimentuoti, nesmalsauti, o atpažinti suaugusiųjų lūkesčius ir veikti pagal juos. Nes taip saugiau. Mokykloje kūrybingi vaikai arba vaikai, kurie neatitinka ugdymo(si) standartų, yra dažnai nepatogūs, nereikalingi – tokiu būdu jiems įdiegiamas supratimas, kad mokinio vertė yra matuojama tuo, kiek jis atitinka pasiekimų kriterijus.

Aplinka, orientuota į galutinio labai riboto rezultato siekį, ugdo ribotus vaikus, kurie nesidžiaugia mokymosi procesu, nes mokymosi procesas neretai jiems reiškia skausmingą savo poreikių užgniaužimą, derinimąsi prie kitų, savęs nuneigimą. Tai vargina ir pykdo. Ir nors unikalusis Aš dar kurį laiką bando maištauti ir priešintis neteisybei, tačiau dažnai pralaimi nelygioje kovoje prieš „akademinius idealus bei pasiekimų standartus“.

Neretas suaugęs besimokantysis, atėjęs (sugrįžęs) į ugdymo įstaigą atsineša šį sunkų nuoskaudų, nusivylimo, netikėjimo savimi ir mokymosi procesu naštą. Jis vengia klausimų, nes nežino teisingų atsakymų. Jis nekelia sau asmeninių ugdymosi tikslų, nes jį mokymasis vargina bei atima jėgas. Mokslas jo nedžiugina. Ir, nesunku įsivaizduoti, kas atsitinka, kai ateina toks suaugęs mokinys pas mokytoją, kuri užduoda klausimą „Koks tavo mokymosi tikslas?“. Jis pasimeta. Jis supyksta. Jis ginasi. Natūralus ir logiškas atsakymas su tokia patirtimi, su kokia jis atėjo, gali būti ir dažnai yra „O kaip aš turėčiau į Jūsų klausimą atsakyti?“.

Gera žinia ta, kad smegenys išlieka plastiškos visą gyvenimą. Ir naujos aplinkybės bei nauji patyrimai gali formuoti naujus neuroninius tinklus. Ką daryti susidūrus su tokia mokinių gynyba, kuri anksčiau teikė šiokios tokios paguodos ar saugumo, bet dabar, kai mokinys yra suaugęs, yra visai neproduktyvi? Individualu, bet man geriausiai pasiteisinęs receptas – klausti, klausinėti, leisti reflektuoti. Priešinsis, kikens, lįs į telefoną. Užsimaukšlins gobtuvą. Muistysis. Vis viena verta užsispirti ir kantriai prašyti atsakymo. Ne to „teisingo“, o atsakymo apie save. O ką tu žinai apie tai? O ko nežinai? Kuo tau įdomi tema? Kokios kyla mintys, jausmai, asociacijos? Kuo siejasi su tavo gyvenimu? Ar esi susidūręs? O kas būtų įdomu išmokti? Kaip tau patinka mokytis? Kiek gali skirti laiko? Kiek, kodėl, kuo, ką manai, kaip įsivaizduoji, kuo svarbu...? Savos patirties reflektavimas ilgainiui gali padėti mokiniams perimti savo mokymosi proceso vairą į savas rankas bei grąžinti mokiniui atsakomybę. Atsakomybę, kurią kažkada perėmė (greičiausiai, gerų norų vedini) tėvai arba atsakomybę, kurią kažkada kažkas perkėlė ant mokytojų, kitų žmonių, valdžios atstovų pečių.

Atsakomybė visuomet yra sunku ir ne visada malonu. Bet su atsakomybe ateina džiaugsmas. Džiaugsmas, kad galiu, kad sugebu, kad gilinuosi ir suprantu bei galiu kitam paaiškinti. Džiaugsmas, kad galiu planuotis ir kontroliuoti. Iliuzija yra manyti, kad andragogas per metus gali pakeisti suaugusio mokinio nusistatymą „tiesiog pabaigti mokyklą“ į nuostatą „man taip patinka mokytis, kad aš noriu mokytis visą gyvenimą“. Bet ką gali padaryti atskira mokykla ar atskiras mokytojas, tai parodyti alternatyvą, kurios galbūt didelė dalis suaugusiųjų mokinių nėra matę per visą savo sąmoningą mokymosi laikotarpį. Mokytojai gali perteikti supratimą, kad mokymasis gali būti įdomus, naudingas, auginantis bei kad mokymasis yra tau ir apie tave, o ne apie diplomus ar įrašus CV eilutėse.

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn
  • Vilija Lukošūnienė portretas
    Alinos straipsnis sukėlė be galo daug minčių. Apie tai, ką darėme/darome su savo vaikais (o ir anūkais) vaikystėje. Apie tai, ką mokymosi motyvacijos prasme sužlugdyti vaikai (o ir anūkai) darys su savo vaikais? Apie tai, kad suaugusiųjų mokytojas norėtų būti skatintojas, palydėtojas, patarėjas (kokiu jis raginamas būti iš tribūnų ir strateginiuose dokumentuose), bet, deja, „turi nusileisti ant žemės“. Apie jau amžinu tampantį klausimą: ugdome Žmogų gyvenimui, ar  pažymiams, egzaminams, mokyklų reitingams? Straipsnis tiesiogiai susisieja su Kristupo Saboliaus pranešimu „Kūrybingumas ir edukacija“, padarytu „Epale“ konferencijoje apie savivaldų mokymąsi. Jeigu mokymesi nuo pat vaikystės nėra žaismės, nereikalaukime nei iš vaiko, nei iš suaugusio žmogaus būti kūrybingu.
    Alinai ačiū ne tik už gilumines įžvalgas apie mokymosi motyvacijos problematiką, bet ir pasidalijimą jos patirtimi, kaip dirbti su užsidariusiu, nemotyvuotu, nežinančiu „teisingų“ atsakymų suaugusiu žmogumi. Galėtų gi nesukdama galvos būti inspektore, kokybės kontroliere...Kiek tuomet nusivylusių mokymusi žmonių dar įsilietų į mūsų visuomenę? Kiek jų perduotų savo nusivylimą savo vaikams (o gal ir anūkams)? Žiauriai smagu, kad yra jautrių suaugusiųjų mokytojų.