chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale - Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

Tinklaraštis

IŠ PRAEITIES Į ATEITĮ: seniausios Vilniaus suaugusiųjų mokyklos duris pravėrus

30/09/2020
Vilma Auglytė
Kalba: LT

Istorijos kryžkelėse – gimnazijos gyvenimas II-ojo pasaulinio karo metais

1940 m. spalio 1 dieną Liaudies komisarų nutarimu įsteigta  Vilniaus pilnoji vidurinė mokykla suaugusiems. Vis dėlto situacija greitai keičiasi: pasitraukus sovietams ir Lietuvą okupavus vokiečiams, pavadinimas jau kitas – Vilniaus suaugusiųjų gimnazija. Įdomu tai, kad mokykla karo metu visą laiką veikė, dėstoma daug mokomųjų dalykų. Be šiandien įprastų pamokų – lietuvių kalbos, matematikos, geografijos ir kt. – buvo dėstoma lotynų kalba, vyko gimnastikos pamokos. Mokykloje daug meno dalykų: paišyba, muzika, dainavimas, rasta įvairių kursų žurnalų: buhalterijos, psichologijos, prekybos korespondencijos. Panašūs dalykai dėstomi iki 1944 metų.

Įdomu skaityti neįvykusių pamokų pateisinimo įrašus: akivaizdu, kad svarbios religinės šventės – pamokos nevyko dėl tokių priežasčių: ne kartą minimos rekolekcijos, Šv. Marijos nekalto prasidėjimo šventė, Pelenų diena, Šeštinės, kartais įrašoma tiesiog bažnytinė šventė. Dienynuose galime rasti ir nepriteklių bei sunkumų atspindžių. Ne kartą mokymasis nutrūksta „dėl šviesos“. Nepaisant okupacijos, švenčiamos ir svarbios nepriklausomos Lietuvos šventės – „16-tos vasario“, kituose dienynuose įrašytas „J. Basanavičiaus minėjimas“. Reikšmingas ir dar vienas 1943-1944 mokslo metų įrašas: pažymėta, kad pamokų nebuvo dėl gimnazijos kraustymosi į naujas patalpas – į Šv. Pilypo g. 3.

Gimnazijos gyvenimas smarkiai pasikeičia 1944 metais. Pasikeitusią politinę situaciją rodo 1944-1945 mokslo metų dienynų įrašai: atsiranda naujas mokomasis dalykas – TSRS ir LTSR konstitucija; minimos jau kitos, nei įprasta, šventės: spalio revoliucijos, Lenino gimimo metinių minėjimas, I. Černiachovskio laidojimas, Raudonosios armijos minėjimas, viso pasaulio darbo žmonių šventė, Klaipėdos atidavimo minėjimas. Sudėtingus metus žymi ir kiti įrašai: skelbiama, kad „dėl įvykusio stotyje sprogimo ir dėl to langų išbyrėjimo pamokų nebuvo“.    

Kasdienybės kronikos

Audringą gimnazijos gyvenimo pradžią pamažu keičia ramesnė kasdienybė. Gyvenimas nusistovi, vieni mokslo metai keičia kitus. Mokykla, žinoma, keičiasi: keičiasi jos pavadinimas, vadovai, kraustomasi į naujas patalpas. Įdomu, kad, nepaisant to, jog mokykla gyvuoja sovietinėje Lietuvoje, ji iki pat 1950 m. išlieka gimnazija. Greičiausiai todėl vėliau jai bus suteiktas tik 8-asis numeris. Kaip jau buvo minėta, 1940 m. įkurta mokykla yra pilnoji – vienintelė tokia Vilniuje ir viena iš dviejų visoje Lietuvoje (antroji pilnoji mokykla suaugusiesiems šviesti įkurta Kaune). Panašu, kad sovietų valdžia tiesiog neapsižiūrėjo... Po karo įkuriama naujų suaugusiųjų mokyklų – 1-oji, 2-oji ir t.t. Ir tik 1950 m. atkreipiamas dėmesys į tai, kad Vilniuje likusi viena gimnazija! Taip mokykla ir tampa tik 8-ąja – pervardijama gana vėlai – 1952 m. Naujasis pavadinimas – Vilniaus darbo jaunimo vidurinė mokykla Nr. 8. Skaičius 8 mokyklą lydės ilgai: 1964 m. ji tampa Vilniaus miesto vakarine (pamainine) vidurine mokykla Nr. 8, nuo 1990 m. Vilniaus miesto 8-ąja vakarine mokykla, visai netrukus – 1992 m. – vėl keičiamas pavadinimas: mokykla tampa Vilniaus 8-ąja suaugusiųjų vidurine. Svarbus pokytis įvyksta 1999 metais: spalio 13 dieną, likus metams iki 60-ojo jubiliejaus, mokyklai suteikiamas „Varpo“ vardas.

Įdomi istorija susijusi su mokyklos vardo paieškomis. Renkant pavadinimą, buvo mąstoma apie „Vakaro“ (beveik visų klasių pamokos vykdavo vakarais) ar „Šopeno“ (mokykla įsikūrusi V. Šopeno gatvėje) vardus. Beje, „Šopeno“ vardas kai kuriems dalyvavusiems pasirodė netinkamas mokyklai pavadinti! Buvo priminta, kad gatvė, kurioje yra mokykla, pavadinta ne garsaus kompozitoriaus Frederiko Šopeno, o pirklio Vilhelmo Šopeno garbei. Vilhelmas Šopenas – Vilniaus pirmosios gildijos pirklys, miesto dūmos ir miesto tvarkymo komisijos narys 1860 metais įkūrė stambią alaus daryklą „Šopen“. Šis turtingas pirklys 1891 m. miestui padovanojo žemės sklypą, būtiną gatvei per jo valdas nutiesti – ši gatvė ir šiandien vadinama V. Šopeno vardu. Pasirodė netinkama mokyklą pavadinti aludario vardu, netgi ir atsižvelgiant į jo nuopelnus Vilniaus miestui. Taigi galiausiai buvo pasiūlytas „Varpo“ pavadinimas. Varpas – garsaus, toli sklindančio skambesio simbolis. Šis pavadinimas pasirodė pats tinkamiausiais. Taip mokykla vadinama ir dabar.

Misija neįmanoma

Gimnazijoje iš lūpų į lūpas sklinda jau tautosaka tapęs pasakojimas apie vieną nuotykį, nutikusį 7-ajame dešimtmetyje. Jis – apie mokyklos persikraustymą į naujas patalpas. Kadaise mokykla buvo įsikūrusi Pasažo gatvėje, tačiau, prireikus patalpų filharmonijai atidaryti, ji buvo perkelta į A. Vienuolio vidurinę mokyklą.

Vis dėlto dviem mokykloms sutilpti viename pastate buvo itin nepatogu. Tuo metu V. Šopeno gatvėje įsikūrusi rusiška geležinkeliečių mokykla buvo iškraustyta į S. Konarskio gatvę, o laisvose patalpose planuota įsteigti mokslinių tyrimų institutą. Tačiau likimas pasisuko kitaip. A. Vienuolio vidurinės mokyklos patalpose įkurdintų abiejų mokyklų direktoriai, pasitarę su kolegomis, nutarė kreiptis į Vykdomojo komiteto pirmininką (šiandien tai savivaldybės atitikmuo) ir prašyti, kad V. Šopeno gatvės patalpos būtų atiduotos suaugusiųjų mokyklai. Pirmoji pirmininko reakcija buvo neigiama, tačiau matydamas abiejų direktorių užsispyrimą jis, galbūt taip tikėdamasis atšaldyti jų ryžtą, pasiūlė kompromisą – persikraustyti į naujas patalpas per vieną naktį! Tai, kas pirmininkui atrodė neįmanoma, neatrodė neįmanoma mokyklos bendruomenei: greitai susirinkę mokytojai ir mokiniai pradėjo kraustymąsi. Dirbo visi, taigi per naktį į patalpas V. Šopeno gatvėje buvo pernešta viskas – knygos, suolai, kėdės. Rytą pirmininkas negalėjo patikėti tuo, kas įvyko, tačiau duotą žodį ištesėjo. Iki pat šių dienų gimnazijos gyvenimas verda būtent šiose, V. Šopeno g. 8, patalpose – sename, gražios architektūros, savo istoriją turinčiame pastate.

Dabartinė gimnazijos direktorė Jolanta Čeponaitė, paprašyta papasakoti apie didžiausią įspūdį palikusį mokyklos gyvenimo įvykį, prisimena vieną mokinį. Iš kitos gimnazijos atsinešęs itin prastus įvertinimus (fizikos žinios įvertintos vienetu), mokinys pasirodė besąs labai kruopštus, akivaizdžiai linkęs į tiksliuosius dalykus. Puikiai išlaikęs valstybinius brandos egzaminus (matematikos ir informacinių technologijų egzaminų rezultatai didesni nei 90 balų), jis – didžiausią pažangą mokyklos istorijoje padaręs mokinys, šiandien pats tapęs mokytoju – dėstantis Vilniaus universitete. J. Čeponaitė tiki, kad mokykla padėjo „atrasti“ mokinio gabumus. Šilti ir kolegiški santykiai tarp mokytojų ir besimokančiųjų, draugiška, rami atmosfera, tvyranti suaugusiųjų gimnazijoje, individualus dėmesys kiekvienam leidžia pastebėti  „deimančiukus“, sudaryti tinkamas sąlygas jiems atsiskleisti. Tai, kas atrodė neįmanoma, buvo pasiekta, o lūkesčiai netgi viršyti.

J. Čeponaitė juokiasi prisiminusi ir dažną jai užduodamą klausimą, ar suaugusiųjų mokyklos brandos atestatas yra tokios pačios vertės kaip ir įprastos bendrojo lavinimo mokyklos, bei paneigia mitą, kad gerai išlaikyti egzaminus suaugusiųjų mokyklos mokiniui yra neįmanoma. Direktorė vardija pačių geriausių, su pagyrimu mokyklą baigusių, šimtukais įvertintų mokinių pavardes – jų ne vienetai, o dešimtys. Kiekvienais metais gimnaziją baigia bent vienas mokinys, kurio žinios įvertinamos šimtuku (nepamirštama ir tris šimtukus gavusi mokinė), todėl J. Čeponaitė ramina visus būsimuosius besimokančiuosius: „Suaugusiųjų mokyklos brandos atestatas toks pats kaip ir kitų ugdymo įstaigų. Suaugusiųjų mokyklos absolventai sėkmingai stoja į aukštąsias mokyklas ir toliau siekia savo svajonių.“  

Kas jis – suaugusiųjų mokyklos mokinys?

Nepaisant pokyčių, vykstančių bėgant metams, visuomenės požiūris į suaugusiųjų mokyklas išlieka gana dviprasmiškas. Nors ir pripažindamas, kad būna įvairių priežasčių, dėl kurių mokinys palieka vidurinę mokyklą jos taip ir nebaigęs, dažnas vis dar mano, kad suaugusiųjų mokykla – tai vieta prastai besimokantiems, negabiems ar tingiems žmonėms, neturintiems nei motyvacijos, nei noro siekti ko nors daugiau nei vidurinės mokyklos brandos atestatas. Šis požiūris ateina iš senų, dar sovietmetį menančių laikų. Sovietiniam žmogui buvo privalu mokytis, įgyti išsilavinimą. Visi buvo raginami lankyti mokyklą, nepaisant savo socialinės padėties, užimtumo, noro ir motyvacijos mokytis. Suaugusiųjų mokykloje buvo galima sutikti labai skirtingų žmonių, taip pat ir nenorinčių mokytis, bet priverstų tai daryti. Suprantama, kad motyvacijos neturintys besimokantieji nepadėjo kurti geresnio mokyklos įvaizdžio. Vis dėlto gyvenime nutinka visko ir kartais net ir geriausiam mokiniui, susidūrusiam su gyvenimo sunkumais, tenka palikti savo vaikystės mokyklą. Gimnazijos bendruomenė didžiuojasi savo auklėtiniais – žinomais mokslininkais, menininkais, verslininkais, visuomenės veikėjais: istorijos mokytojo eksperto Viktoro Marengolco įrengtame ir buvusio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo eksperto, profesoriaus Vido Kavaliausko atnaujintame mokyklos muziejuje galima rasti informacijos apie kadaise čia besimokiusius garsius Lietuvos žmones: rašytoją Leonardą Gutauską, vargonininką Leopoldą Digrį, dirigentus Stasį Domarką, Aloyzą Končių, chemijos mokslų daktarą Juozą Butkevičių, kompozitorius profesorius Vaclovą Paketūrį, Rimvydą Žygaitį, žurnalistą Algimantą Čekuolį, kunigą pranciškoną Julių Sasnauską ir daugelį kitų savo darbais žinomų žmonių. Apie juos kadaise svečiuodamasis gimnazijoje lyrinės prozos meistras Juozas Aputis svečių knygoje rašė: „Paviešėjau didžiūnus į pasaulį išleidusioj mokykloj“.

Viena šių didžiūnų – Milda Nekrašienė. 2007 metais baigusi Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų gimnaziją ir aukščiausiais balais išlaikiusi brandos egzaminus, šiandien ji – Santaros klinikų gydytoja anesteziologė reanimatologė, kas dieną gelbstinti žmonių gyvybes. M. Nekrašienė – viena iš gimnazijoje vykstančio projekto „Sėkminga karjera – ar tai įmanoma?“ dalyvių. Susitikimo su mokyklos bendruomene metu, gydytoja dalijosi savo prisiminimais, pasakojo apie tai, kas ją, gabią merginą, atvedė į suaugusiųjų gimnaziją. Jos pasakojimas gana įprastas, tokį kelią nueina dažnas gimnazijos mokinys: nutrauktas mokslas vidurinėje mokykloje ir darbas užsienyje, na o vėliau noras įgyti vidurinį išsilavinimą ir veda į suaugusiųjų mokyklą, sudarančią sąlygas derinti mokymąsi ir darbą. Metus, praleistus Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų gimnazijoje, M. Nekrašienė atsimena labai šiltai – supratingi mokytojai, atsižvelgiantys į suaugusiųjų gyvenimo ir darbo ypatumus, visada pasiruošę pagelbėti, atsakyti į kylančius klausimus, lankstus atsiskaitymų grafikas, itin šilti mokančiųjų ir besimokančiųjų tarpusavio santykiai. Paklausta, ar buvo juntamas didelis skirtumas, lyginant buvusios mokyklos ir suaugusiųjų gimnazijos mokymo ypatumus, M. Nekrašienė kalbėjo apie sąlyginai didelę laisvę – lanksčias, dirbančiam žmogui pritaikytas mokymosi sąlygas, bet kartu ir atsakomybę: anot gimnazijos viešnios, suaugęs besimokantysis mažiau kontroliuojamas, turi daugiau galimybių rinktis, kaip ir kada atsiskaityti už įgytas žinias, tačiau šia laisve svarbu išmokti naudotis – išmokti mokytis pačiam, planuoti savo laiką. Mildos Nekrašienės manymu, suaugusiųjų mokykla – puiki galimybė kiekvienam, kas dėl kokių nors priežasčių mokyklos nebaigė laiku. Anot jos, tokia mokykla ne tik suteikia galimybę įgyti vidurinį išsilavinimą, bet ir moko mokytis, skatina besimokantįjį suvokti, kad už savo pasiekimus esi atsakingas tik pats.

M. Nekrašienei pritaria ir jos buvusi lietuvių kalbos mokytoja Vilma Auglytė. V. Auglytė prisimena, kad dešimtasis dešimtmetis buvo sudėtingas: atkūrus nepriklausomybę, daugelis susidūrė su sunkumais, finansiniu nepritekliumi. Būtent dėl sudėtingos finansinės situacijos šeimoje, ji, septyniolikmetė, nusprendė pradėti dirbti. Vis dėlto mesti mokslų nesinorėjo, taigi vakarinė klasė suaugusiųjų mokykloje pasirodė tinkama išeitis. Šiandien ji – Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė, mokytoja gimnazijoje, kurią pati kadaise baigė (tuo metu Vilniaus 8-ąją suaugusiųjų vidurinę mokyklą). Kaip ir daugeliui kitų gimnazijos absolventų tai, kad baigė suaugusiųjų mokyklą, nė kiek nesukliudė jai mokytis toliau – studijuoti universitete. „Kas nori mokytis – mokosi“, – sako V. Auglytė, su šiluma prisimenanti kadaise ją maloniai pasitikusią ir padrąsinusią direktorę, klasės auklėtoją, skatinusį mokytis toliau, kai, pavargus nuo nesibaigiančios dienos (pamokos vykdavo po darbo ir tęsdavosi iki 22 val.) nelikdavo jėgų, nusvirdavo rankos.   

Visai kitokią istoriją pasakoja dabartinis gimnazijos mokinys Simonas Kacevas. 34 metų vyras – sėkmingas savo srities atstovas. Kadaise tapęs žonglieriumi, fakyru, šiandien S. Kacevas Stringart technika kuria meno kūrinius, rūpinasi renginių dekoracijomis. Jo paslaugas užsisako didelės renginių organizavimo kompanijos, dirbiniai kuria švenčių, tokių kaip „Šiaulių dienos“ ar Kupiškio festivalio „Sirenos“, atmosferą. Save vadinantis padūkėliu, S. Kacevas prisimena, kad norėjo būti laisvas, neturėjo tolesnės ateities vizijos, todėl ir metė mokyklą. Tačiau po klajonių užsienyje, darbo Šveicarijoje ir Londone, pagaliau apsisprendęs dėl ateities, pasirinkęs tolesnę kryptį, menininkas vėl grįžo į mokyklos suolą.      

Dirbantis dienomis, besimokantis vėlyvais vakarais, auginantis mažus vaikus – toks yra dažnas suaugusiųjų gimnazijos auklėtinis. Vis dėlto savimi pasitikinčiam, apsisprendusiam, ko nori, savų tikslų kryptingai siekiančiam žmogui suaugusiųjų mokykla tampa ne paskutine galimybe, o tik pirmu laipteliu savo svajonių link.

Vakarinė? Lanksti ir įvairiakryptė!

Daugelis, niekada nedirbusių ir nesimokiusių suaugusiųjų gimnazijoje, dažnai šią mokyklą pavadina vakarine mokykla. Vis dėlto tai ne visai tikslu. Suaugusiųjų gimnazija siūlo įvairias mokymosi formas, vakarinė – tik viena iš jų. Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų gimnazijoje galima mokytis dienomis, vakarais bei neakivaizdžiai. Dieninių klasių pamokos vyksta nuo 9 iki 16 val., tačiau tik tris kartus per savaitę. Šią mokymosi formą dažnai renkasi slenkančiu grafiku ar ne visu etatu dirbantys mokiniai, kurių laisvadieniai nebūtinai tik šeštadienis, sekmadienis. Vis dėlto dieninių klasių nėra daug, dirbančiam žmogui patogesnė vakarinė mokymosi forma. Vakarinių klasių pamokos prasideda nuo 16 val. ir tęsiasi iki 21 val., pamokos išdėstytos per keturias dienas – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio. Dar kita galimybė baigti mokslus – rinktis neakivaizdinę klasę. Tai labiau į savarankišką mokymąsi orientuota mokymosi forma. Neakivaizdinių klasių mokiniai mokosi tik vieną kartą per savaitę – penktadienį, tiksliau, jie susirenka ne į pamokas, o į grupines konsultacijas, kurių metu turi apžvelgti tai, ką per savaitę išmoksta patys, savarankiškai. Neakivaizdininkų diena ilgiausia – pamokos trunka nuo 8 iki 18 val.

Gimnazija suteikia galimybę mokytis ir tiems, kuriems nepasisekė: nesugebėjo baigti mokymo programos ir gauti teigiamų metinių įvertinimų, neišlaikė vieno ar daugiau brandos egzamino. Mokiniai, baigę mokyklą, tačiau negavę brandos atestato, gali sugrįžti ir užbaigti pradėtus darbus. Tokiu atveju formuojama atskira mokyklą baigusiųjų klasė, kurioje neakivaizdžiai (penktadieniais) mokomasi tik tų dalykų, kuriuos reikia išsitaisyti ar kurių egzamino nepavyko išlaikyti.

Mokytis gali ir vidurinį išsilavinimą įgiję bei atestatą jau turintys žmonės. Tačiau jiems, remiantis 2012 m. LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymu, už mokslą jau tenka susimokėti.  

„Ištiesinti savo gyvenimą“

Nuo spalio 1-osios sena Vilniaus gimnazija įžengs į devintą dešimtį... Bus visko: naujų vėjų, džiaugsmų ir nusivylimų, bet mokykla ir toliau vykdys savo misiją – įkvėps pasitikėjimo, padės surasti savo kelią. „Jūs padėjote daugeliui žmonių ištiesinti savo gyvenimą. Man irgi. Ačiū už tai. Visada jūsų“ – po šiuo įrašu gimnazijos muziejaus svečių knygoje – garsaus žurnalisto Algimanto Čekuolio parašas.

Tinklaraščio autorė – Vilma Auglytė, Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė, 2018 metų „Epale“ adragogė.

 

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn Share on email