Blog
Blog

Paroda kaip gyvenimo įgūdžių ugdytoja

Šiuolaikinėje muziejininkystėje ieškoma autentiškos istorijos, pasakojimo, kuris yra labiau įtaigus ir paveikus nei „nuogi“ istoriniai faktai.

G. Neubacher tėvų foto nuotrauka, 1935 m.

Šiuolaikinėje muziejininkystėje pristatant vieną ar kitą temą  ieškoma autentiškos istorijos, pasakojimo,  kuris yra labiau įtaigus ir paveikus nei „nuogi“ istoriniai faktai. Tokia istorija, pasakojimas  muziejaus lankytojus skatina refleksijai, stiprina  empatiją.

Galimybių ir būdų kalbėti amžina imigracijos ir emigracijos tema yra įvairių. Lietuvos liaudies buities muziejuje lankytojus šią patirtį apmąstyti kviečiame parodoje “Tėvynė Lietuva – prieglobstis ir praradimas. XX a. I pusės vokiečių šeimos istorija”. Ši paroda taip pat papildo muziejaus miestelio ekspoziciją pasakojimu apie tautinę Lietuvos vokiečių bendruomenę XX a. I pusėje.

Pasakojimas paremtas Gerhard Neubacher muziejui perduota medžiaga: 21 šeimos dokumentu, 31 nuotrauka ir jo parašyta knyga „Viena šeima – septynios valstybės. Neubacher – Klug šeimos istorija“ (Gerhard Neubacher Eine Familie – sieben Staaten Geschichte der Familie Neubacher – Klug, Hage 2013).

Knygos autorius gimė 1938 m. Kybartuose, bet per II-ą pasaulinį karą buvo priverstas palikti Tėvynę ir nuo 1945 m. gyvena Vokietijoje.

Parodoje pasakojama šeimos istorija, paremta ta dokumentine medžiaga, kurią šeimos kartoms pavyko išsaugoti iki šių dienų. Ji papildyta ir keletu Lietuvos liaudies buities muziejaus eksponatų. Parodoje minimi vietovių pavadinimai – Zalcburgas (Austrija) – Kybartai (Lietuva) – Matzkau / Gdanskas (Lenkija) – Kaunas (Lietuva) – Alfeld  (Vokietija) – yra chronologiškai svarbūs ir lemtingi Neubacher-Klug šeimos istorijai.

Neubacher-Klug šeimą su Lietuva trims šimtmečiams susiejo tuo metu Europoje sustiprėjusi kontrreformacija, dėl kurios jie buvo priversti palikti gimtąjį Zalcburgo kraštą ir ieškoti prieglobsčio svetur.

Zalcburgo arkivyskupas Firmianas, siekdamas įtvirtinti kontrreformaciją, sulaukė valstiečių ir kitų gyventojų sluoksnių pasipriešinimo, todėl 1731-1732 m. maždaug 20 000 vietos gyventojų jėga privertė palikti Zalcburgo arkivyskupiją. Tuo metu Prūsija buvo protestantiška valstybė. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I-asis išreiškė paramą dėl evangelikų liuteronų tikėjimo persekiojamiems Zalcburgo arkivyskupijos tikėjimo broliams ir seserims. 1732 m. vasario 2 d. jis paskelbė kvietimo patentą, ragindamas ištremtuosius apsigyventi jo valdomoje teritorijoje, į kurią kiek vėliau pateko ir Užnemunė, Suvalkijos dalis. Ilgainiui įsikūrusi Kybartų mieste ir jo apylinkėse Neubacher-Klug šeima, kaip ir kiti vokiečių tautinės bendruomenės nariai, gyveno labai sėsliai iki pat XX a. penktojo dešimtmečio.

1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis Vilkaviškio apskrityje vokiečių tautybės Lietuvos piliečiai sudarė 12,55 procentų vietos gyventojų , o Lietuvoje (be Klaipėdos krašto)   –  1,34 procentų. 1939 m. Kybartų mieste gyveno 7337 asmenys, iš jų apie 30 procentų – vokiečių tautybės gyventojai. Tai buvo Lietuvos piliečiai: savanoriai, karininkai, ūkininkai, amatininkai, tarnautojai, sąžiningu darbu prisidėję prie Lietuvos valstybės kūrimo.

Iš nuotraukų žvelgiantys G. Neubacher tėvai ir giminės mums liudija, kokiomis nuotaikomis, akimirkomis buvo gyventa čia, Lietuvoje, kur jų protėviai kadaise rado prieglobstį. Tai yra šviesioji šio pasakojimo pusė ir ji susijusi su Kybartų miestu. Šimtmečius čia gyvendami jie išsaugojo tautinį ir religinį tapatumą, tuo pat metu jausdami ir gilias sąsajas su Lietuva. Daug pasakantys G. Neubacher tėvo Eduard Neubacher kartoti žodžiai: „Gražu taip, kaip pas mus Lietuvoje“, – tada, kai Lietuva Tėvynė jau buvo prarasta, o šeimos gyvenimas naujai kuriamas Vokietijoje.

XX a. 5-ojo dešimtmečio pasaulį sukrėtę istoriniai įvykiai neaplenkė ramaus ir viltingo Neubacher-Klug šeimos gyvenimo, kai neturėdami asmeninio pasirinkimo, vėl buvo priversti krautis mantą, užverti namų duris Kybartuose nei žinant ar nujaučiant, kad jau niekad jų neteks praverti.

Parodos eksponatas, vaikiškas vežimėlis.

Paroda veiks Lietuvos liaudies buities muziejuje iki 2022.09.30

Gita Šapranauskaitė, Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorė, nuo 1994m. Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos narė, VšĮ Rumšiškių muziejaus dvaro akademijos steigimo iniciatorė ir vadovė 1998- 2019m.

Login (2)

Want to write a blog post ?

Don't hesitate to do so! Click the link below and start posting a new article!

Naujausios diskusijos