Algimantas Dugnas Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centre dėsto ispanų kalbą. Kodėl mes sakome, kad tai viena iš jo gimtųjų kalbų? Priežastis – Algimanto šeimos istorija. Šis aktyvus andragogas, savanoris, lietuvybės ir pilietiškumo puoselėtojas, filatelistas niekada nematęs Lietuvos, pamilęs ją su perduotais lietuviškais genais grįžo gyventi į tėvų kraštą 2004 metais, kai kiti iš Lietuvos bėgo...   

Prisiminkime Jūsų šeimos istoriją. Kada Jūsų tėvai išvyko iš Lietuvos ir kodėl paskutinė stotelė Venesuela?

Mano tėvai Lietuvą paliko baigiantis Antrajam pasauliniam karui 1945 metais. Kaip ir dauguma, pirmiausia bėgo į Vokietiją, o iš ten planavo trauktis į Kanadą. Tačiau ši valstybė nebeįsileido bėgančių žmonių, todėl, pasitaikius galimybei, tėvai pasirinko Pietų Ameriką ir apsistojo Venesueloje. Svarbiausia jiems tuo metu buvo pasitraukti iš Berlyno. Aš gimiau jau ne Lietuvoje, o pakeliui – dar Vokietijos teritorijoje, netoli Miuncheno, Eichštate. Tai tas pats miestelis, kuriame Prezidentas Valdas Adamkus baigė gimnaziją, įsteigtą ten įsikūrusių lietuvių mokytojų ir profesorių.  

Jūsų žmona taip pat lietuvė. Ar tai lemtingas atsitiktinumas, ar tik lietuvaičių rate ir dairėtės?

Aš ir mano žmona kartu užaugom, kartu pražydom, kartu pražilom...Mūsų tėvai kartu bėgo nuo karo ir kartu pradėjo kurti gyvenimą išeivijoje. Mes visą gyvenimą buvome šalia vienas kito: šokom tautinius šokius, rašėm straipsnius į lietuvių bendruomenės laikraštį. Vieną dieną tiesiog nusprendėme – laikas „ženytis“. Jau keturiasdešimt aštuonerius metus esame susituokę... O pažįstami tiek, kiek tik save atsimenu.

Pastaraisiais metais į Lietuvą grįžta emigrantų šeimos su mokyklinio amžiaus vaikais, kurie jau sunkiai kalba ir rašo lietuviškai.  Jūs didžiąją savo gyvenimo dalį praleidote išeivijoje, ten gimė ir augo Jūsų trys dukterys. Visi puikiai kalbate lietuviškai. Kaip puoselėti lietuvybę ir meilę savo kraštui perduoti vaikams?

Iki 2000 metų aš niekada nebuvau Lietuvoje. Meilę Lietuvai ir kalbai perdavė tėvai. Visa lietuvių bendruomenė Venesueloje kalbėjo lietuviškai. Mūsų šeima negalėjo gyventi Lietuvoje, tačiau širdyje liko lietuviai. Susikūrus lietuviškai bendruomenei, tarp pabėgusių žmonių buvę mokytojai iš karto įkūrė savo mokyklėlę ir dėstė lietuvių kalbą vaikams. Švęsdavom tautines šventes, domėjomės Lietuvos istorija. Sovietmečiu mes išeivijoje juk galėjome švęsti visas Lietuvai svarbias datas, kurių negalėjo net minėti gyvenantieji Lietuvoje. Nors ir su ilgesiu, ir nostalgija širdyse, išeivijos lietuviai valstybines šventes šventė džiaugsmingai ir iškilmingai. Manau, net Lietuvoje žmonės po nepriklausomybės atgavimo dar ilgai mokėsi, kad valstybei svarbias datas, tokias kaip Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, reikia ne minėti, o švęsti.

Kas paskatino grįžti į Lietuvą? Kodėl taip nusprendėte?

Tuo metu, kai atvykome gyventi į Lietuvą, manęs dažnai klausdavo – kodėl atvažiavai, kai dauguma bėga? Ir tada, ir dabar atsakau, kad man pirmoje vietoje – mano šaknys.  2000 metais atvažiavau į lietuvių išeivijos bendruomenių pirmininkų suvažiavimą Vilniuje. Atskridau į Lietuvą kartu su dviem dukterimis. Kuomet pasibaigus vizitui lipome atgal į lėktuvą, viena jų manęs tiesiog paklausė  – kada kraustomės? Aš visada labai norėjau ir turėjau viltį, kad kažkada grįšiu, tačiau dukrų gyvenimas kūrėsi Venesueloje. Todėl būtent iš jų išgirsti įvardintą savo svajonę garsiai buvo didelė staigmena ir nenuginčijamas motyvas. Žinoma, pasitarėme šeimoje. Jauniausioji dukra dėl darbo liko Venesueloje, vyresnėlė su šeima gyvena Puerto Rike, o mes su žmona ir viduriniąja dukterimi 2004 metais grįžome gyventi į Lietuvą.

Jūs esate ne tik dėstytojas, andragogas, bet ir aktyvus savanoris. Kuo savanoriška veikla svarbi žmonėms ir Jums pačiam?

Savanoriauti išmokau dirbdamas mano jau ne kartą minėtoje išeivijos lietuvių bendruomenėje. Ten išmokome lankyti bendruomenei priklausančias šeimas, organizuoti šventes ir lietuvių kalbos pamokas. Būtent savanoriška veikla labai padėjo išlaikyti tautiškumą ir pilietiškumą. Savanorystės idėją toliau puoselėju ir Vilniuje. Šiuo metu savanoriauju „Carite“ ir Švento Jono Bosko parapijoje, kur dirbu su paaugliais ir suaugusiaisiais. Vedu tiek religines, tiek pilietiškumo paskaitas. Būtent kunigas Jonas Boskas savo veikloje skleidė idėjas, kaip svarbu paruošti ir gerus krikščionis, ir gerus piliečius, kad žmonės būtų naudingi ir bažnyčiai, ir tautai, ir tėvynei. Kaip moneta turi du veidus, taip ir tikras krikščionis privalo būti geru piliečiu, laikytis pilietiškumo principų.  

Aš pats esu tikintis žmogus, todėl savanoriauju dar ir dėl krikščioniškų paskatų – turime dirbti dėl kitų. Man svarbu, kai esu naudingas kitiems. Pats jaučiu malonumą, kai esu reikalingas, kai man dėkoja, kai galiu padėti žmonėms apsispręsti, nurodyti kryptį.

Nuo jaunų dienų domitės istorija, kurią pažinti padėjo net pašto ženklai. Noriai eksponuojate savo pašto ženklus organizuodamas įvairias parodas. Ar galėtume šią veiklą pavadinti pilietiškumo puoselėjimu?

Pašto ženklus pradėjau rinkti, kai dar mokiausi Italijoje. Tai buvo vienas iš pasirenkamųjų mokymosi dalykų.  Mano kolekcijoje daugiausia pašto ženklų, vaizduojančių įvairių šalių tradicijas ir kultūrą, tautinius rūbus, meną. Antroje vietoje – pašto ženklai iliustruojantys istorinius įvykius. Trečioje vietoje pagal temą – sportas. Visus kitus pašto ženklus panaudodavau mainams, kad gaučiau tuos, kurių reikia.

Pašto ženklai man labai padėjo pažinti įvairių šalių kultūras. Taip pat nuolat rinkau ir ieškojau pašto ženklų, atspindinčių Lietuvos istoriją. Pavyko nemažai jų surinkti, todėl švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-metį kartu su kolegomis Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centre organizavome edukacinę parodą „Laisvės kelias pašto ženkluose“. Visi turėjome progos prisiminti pamirštas ar neišmoktas istorijos pamokas ir atkurti mūsų valstybei svarbius įvykius pašto ženkluose.

Kaip suaugusiesiems puoselėti pilietiškumą?

Aš asmeniškai, kartais pasigendu pilietiškumo jausmo tarp žmonių. Per daug yra nusivylusių gyvenimu. Ypatingai svarbu šviesti jaunus suaugusiuosius, koks svarbus mokslas, darbas dėl savęs, ir tuo pačiu dėl savo tėvynės. Turime suprasti, kad ne visada yra svarbu tik pasiekti savo tikslą, labai svarbus pats procesas.

Išeivijoje mes buvome susikūrę romantišką Lietuvos vaizdinį. Atvažiavus čia teko suprasti, kad dėl savo krašto dar reikia daug nuveikti. Aš visą gyvenimą manau, kad kiekvienas turime apsispręsti: arba esame lietuviai, arba nesame lietuviai. Jei lietuviai – tai ginkim savo. Turime išmokti didžiuotis savo kraštu, kultūra ir kalba. Svarbiausia, mylėti savo šalį turime išmokti.

Straipsnio autorė - Inga Jagelavičiūtė, Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktorė, suaugusiųjų švietime dirba nuo 2002 metų. Įgijusi istorijos bei anglų filologijos bakalauro ir edukologijos magistro laipsnius. Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacijos (LSMCVA) valdybos narė, Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos (LSŠA) prezidentė. „Epale“ ekspertė Vilniaus apskrityje.