chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale - Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

Tinklaraštis

Kodėl protingi žmonės tiki kvailystėmis? (2 dalis)

11/06/2020
Alina Martinkut...
Kalba: LT

Ar žinote, kad pasaulį ištinkantis blogis turi savo veidą ir vardą? Tiksliau kelis konkrečius vardus. Anot vienos iš sąmokslo teorijų, blogio vardai yra Theresa May, Angela Merkel ir Dalia Grybauskaitė. Jos, anot teorijos, yra A. Hitlerio dukterys. Be to, jos yra Barako Obamos tetos. Sąmokslo teoretikai, kaip išsiaiškinome pirmoje straipsnio dalyje, mėgsta paprastus ir greitus atsakymus į sudėtingus pasaulio klausimus. O jei tas atsakymas dar ir nurodo konkrečių asmenų pavardes, tada gaunama papildoma nauda - galima visas kaltes už visas pasaulio neteisybes bei nesėkmes (ir, kas be ko, asmenines) permesti ant tų konkrečių asmenų pečių.

Grįžkime prie to, kaip mes visi atsirenkame informaciją. Visi sutinkame,  kad mes esame paskandinti informacijos gausoje. Net ir pasiryžę kritiškai vertinti kiekvieną informacijos vienetą, mes to negalėtume padaryti fiziškai, nes mes tam turėtume paaukoti visą savo turimą laiką (ir dar daugiau). Tai kas belieka? Belieka pasitikėti, kad suveiks mūsų turimi informacijos filtravimo mechanizmai. Kur jie? Smegenyse. Kas tai yra? Tai yra individualūs per laiką susiformavę informacijos atrankos algoritmai. Šie algoritmai, labai paprastai kalbant, automatiškai „atmeta“ informaciją, kuri mums atrodo netinkama ar neteisinga, ir plačiai atveria mūsų suvokimo vartus tą informaciją, kuri mums atrodo žinoma ir suprantama.

Galime įsivaizduoti tuos filtrus kaip tamsoje įjungtą prožektorių. Prožektorius tamsoje apšviečia tik labai ribotą plotą. Nuo mūsų suformuoto supratimo apie aplinką priklauso, kur nukreipsime prožektoriaus šviesą, ties kuo stabtelsime, ką ignoruosime, kaip interpretuosime tai, ką apšviečiam. Panašiai veikia ir informacijos filtravimo mechanizmai mūsų smegenyse: nuo mažumės mes formuojame supratimą apie tai, kas mus įdomu, teisinga, sava, bjauru, ir, per gyvenimą, mes supinam sau patogų sietą atrankai. Pavyzdžiui, žmogus, kuris auga apsuptas gamtos, gyvūnų ir mokomas mylėti gyvąją gamtą, tikėtina, labiau domėsis aplinkos apsauga, jautriai reaguos į žinutes apie žalą gamtą. Toks žmogus nukreips savo „prožektorių“ (dėmesį) į šias temas ir ties jomis dažnai stabtels. O, pavyzdžiui, žmogus, augęs pramoniniame rajone, nuo vaikystės mėgęs techniką, atostogavęs tik kieme su kitais kiemo vaikais, tikėtina, bus labiau linkęs ignoruoti su aplinkosauga susijusią informaciją, nes ji jam atrodys gana svetima. Jo prožektorius tokią informaciją ignoruos ir ji tiesiog nepereis jo informacijos vertinimo filtro.

Kuo mūsų mąstymo filtrai yra susiję su kvailystėmis, kuriomis tiki protingi žmonės? Kvailystės, pramanai, konspiracijos taip pat yra informacijos vienetai, kurie konkuruoja dėl mūsų dėmesio ir bando prasiveržti pro mūsų informacijos filtrą. Geriausiai pasiseka prasiveržti tai informacijai, kuri mums jau yra pažįstama – nebūtinai turiniu, ji gali būti pažįstama emociniu krūviu ar užkoduota žinia, kurią neša.

Pavyzdžiui, tikėtina, kad vienišas, nesuprastas ar kitų atstumtas žmogus bus labiau linkęs jungtis į konspiracijos teorijų grupes, nes ten jis gali gauti palaikymą, priėmimą ir įvertinimą, kurio jam taip trūksta realiame gyvenime. Vėlgi – tai dažnai nevyksta sąmoningai, mes tiesiog per tai realizuojame savo nepripažintus ir nepatenkintus emocinius poreikius. Arba, pavyzdžiui, daug agresijos prikaupęs žmogus gali jaustis galįs tokiose sąmokslo prieš žmonijos grupėse legaliai „išventiliuoti“ savo susikaupusias nuoskaudas ir nusivylimą, nes jo agresijos už jo socialinio burbulo sienų, ne tik kad netoleruoja, bet ir gali už ją nubausti pagal teisės aktus. Šiam agresyviam žmogui net nešaus į galvą, kad jo nuoskaudos taikinys yra ne ta įsivaizduojama kova prieš nematomą Didįjį Priešą, o, greičiausiai, kažkas labai artimoje aplinkoje, kas jį atstūmė, neteisingai su elgėsi, nereagavo į jo poreikius ir neparodė pavyzdžio, kaip dorotis su savo pykčiu, nesiveržiant į iliuzinius karus (kaip ir kodėl mes visi esame linkę perkelti savo nesąmoningas emocijas ar ketinimus į kitus žmones yra atskira labai plati ir įdomi tema).

Be to, tam, kad propagandos ar dezinformacijos žinutė būtų itin paveiki, ji dažniausiai atskrieja ant konkrečiai grupei žmonių ar kultūrai jautrių kultūrinių mitų – gėrio kova prieš blogį, paprasto žmogaus kova prieš beširdę valdžią, pavergtųjų karai prieš pavergtuosius... Tokios kolektyvinį patyrimą kabinančios žinutės gali žmogų mobilizuoti, skatinti jaustis vertingu bendruomenės nariu bei neretai išlaisvina vidinį karį – ypatingai, kai žmogus yra pastiprinamas bendraminčių bendruomenės. Tie žmonės, kurie išvažiuoja protestuoti prie Seimo dėl 5G ryšio diegimo ar neva grobiamų vaikų, jie nebūtinai turi tikslą pasiekti  deklaruojamą tikslą - neretai jie jaučia įprasminantys save ir atranda savo vertę kovoje prieš jų suvokiamą neteisybę ir visaapimantį blogį. Gal iš dalies dėl to „kovotai prieš neteisybę“ gali nuolat keisti kovos laukus, taip ir nelaimėję nieko – kovos procesas jiems nesąmoningai gali atrodyti prasmingesnis už realią pergalę.

O kad mes kuo tvirčiau užstrigtume dezinformacijos spąstuose, be galimybės išsilaisvinti, mums dezinformuojančia žinute pasakoma, kad nėra ir negali būti alternatyvių paaiškinimų tam, kas vyksta (pvz, kodėl diegiamas 5G ryšys ar skiepijami žmonės). Egzistuoja vienintelė tiesa - galingesniųjų sąmokslas, o bet kokie galimi alternatyvūs paaiškinimai atmetami kaip sufalsifikuoti ar nupirkti. Tie, kurie drįsta suabejoti kryžiaus žygių prieš „galinguosius“ pagrįstumu, neretai yra užsipuolami kaip eretikai ir išdavikai. O kadangi, kaip anksčiau užsiminiau, sąmokslo grupėse žmonės dažnai ieško priėmimo ir savo vertės patvirtinimo, neretam nesinori būti atskirtam nuo bendraminčių už tai, kas suprantama kaip išdavystė. Iš dalies dėl to net suabejojęs informacijos tikslumu, kritinius klausimus žmogus gali pasilikti sau.

O dabar įsivaizduokime štai ką: kažkur šalia šitos galingos dezinformacijos mašinos kukliai išsiskirstę po laboratorijas kantriai metų metus darbuojasi mokslininkai su savo hipotezėm, prieštaringais duomenimis, sudėtingais kompleksiniais paaiškinimais ir... be aiškių atsakymų.

Prasidėjus covid-19 pandemijai savo artimame rate taip pat neišvengiau pokalbių apie tai, kuria informacija tikėti ir kuo pasitikėti.  Išties nelengva atsirinkti, kai informacija tokia įvairi ir prieštaringa. Vieną dieną mokslininkų bendruomenė sako „nenešiok kaukių“, kitą dieną – „nešiok“. Vieną dieną mokslininkai teigia, kad negalima pakartotinai užsikrėsti korona virusu, kita dieną - kad galima. Atsakymas, kuo tikėti, man atėjo gana intuityviai – reikia tikėti ir pasitikėti mokslininkais. Bet, sakysite jūs, o kaip tikėti jais, kai jie taip dažnai nuomones keičia? Tai, sakau, ir mes būkime kaip mokslininkai – keiskime nuomones.  Keiskime nuomones, jei pakanka įrodymų ir duomenų jas keisti.

Šita mintis, neabejoju, ne vieną gali papiktinti. Galų gale, mes esame įpratę manyti, kad nuomones keisti yra blogai. Turėti tvirtą nuomonę yra gerai. Keisti savo poziciją yra silpnumo požymis. Ar tikrai? Grįžkime prie straipsnio temos. Kad dar labiau supainiočiau ir taip sudėtingą atsakymą, kodėl protingi žmonės tiki kvailais dalykais, pridėsiu dar vieną galimą paaiškinimą – mes nesame mokomi mąstyti taip, kaip mąsto mokslininkai. Mokslininkai link mokslinės tiesos artėja rinkdami įrodymus. Įrodymai juos veda link išvadų ir apibendrinančių teorijų. Gi sąmokslo teoretikai dažnai leidžiasi į lengvesnį kelią – jie sukuria ar „pritempia“ teoriją ir po to iš mokslinės duomenų bazės išsirenka (angl. - cherry pick) tuos duomenis, kurie yra patogūs jų teorijai pagrįsti ,bei atmeta daug didesnį kiekį duomenų, kurie jų sudėliotai teorijai prieštarauja. O jei  teorijoje lieka duomenų spragos, jas užpildo interpretacijomis, prielaidomis ir visuomenėje sklandančiais mitais.

„Būk kaip mokslininkas!“ reiškia būk skeptiškas gaunamos informacijos atžvilgiu. Nuo mažumės. Vaikas turi ugdytis smalsumą ir skepsį. Vaikas turi augti aplinkoje, kuri yra draugiška jo klausimų ir tyrinėjimų atžvilgiu. Mūsų gi švietimo sistema yra “teisingų atsakymų“ sistema, kuri neprašo vaikų abejoti vadovėliuose pateiktos medžiagos teisingumu,  dažniau prašo pateikti vienintelį įmanomą teisingą atsakymą ar konkretų sprendimo būdą. Ji vis dar per dažnai orientuota į autoritetų – vadovėlių autorių, mokytojų – žinių monopolio įtvirtinimą, o ne į vaikų gebėjimo atsirinkti patikimą informaciją iš informacijos gausos ugdymą.

Užauginę vaikus „teisingų atsakymų“ šiltnamyje, mes juos atgrasome nuo noro tyrinėti, klausinėti, gilintis. Mokyklos išleidžia piliečius, kurių žinojimas yra mylios pločio, bet tik sprindžio gelmės. Jie bijo, nenori, nemoka suprasti pasaulio sudėtingumo, ir bijo gyventi be aiškių atsakymų. Jie gali įsikibti į kvailą idėją ir racionalizuoti iki pažaliavimo, kodėl jinai yra teisinga, užuot pasvėrę faktus ir atsisakę nepagrįstos idėjos su mintimi „ką gi, suklydau, teks ieškoti toliau“. Kvailystė, ne, beprotybė būtų tikėtis, kad be informacinio raštingumo įgūdžių auginti žmonės, staiga mokės atpažinti propagandos veikimo būdus ir turės atsparumą dezinformacijai. Nederlingoj dirvoj net geriausia sėkla stiprių ąžuolų nedaigina. Taip ir žmonės negimsta atsparūs kvailystei. Juos reikia tokiais išauginti.

 

 

Straipsnis yra parengtas, vadovaujantis tarptautinio Erasmus+ projekto TeDiCom, kuriame dalyvauja Vilniaus „Židinio“ suaugusiųjų gimnazija, patirtimi („Teaching Digital Competences in Adult Education (TeDiCom)“; Erasmus+ Strategic Partnership project KA2; Nr. 2019-1-DE02-KA204-006083).

 

Teksto autorė - Alina Martinkutė-Vorobej, psichologė, lektorė, Lietuvos psichologų sąjungos Edukacinės psichologijos komiteto narė, renginių švietėjams organizatorė, dirbanti Vilniaus „Židinio“ suaugusiųjų gimnazijoje. Suaugusiųjų švietime dalyvauja jau 15 metų - pradėjo nuo darbo su rizikos grupės šeimomis bei nuo savanorių rengimo darbui su rizikos grupės vaikais ir jaunuoliais, vėliau savo andragogines kompetencijas pritaikė dirbdama suaugusiųjų gimnazijoje. Alina inicijuoja bei dalyvauja vietinėse bei tarptautinėse švietimo iniciatyvose, skirtose švietime dirbančių kolegų kvalifikacijos kėlimui (rengia programas, organizuoja renginius, veda seminarus). Profesinė domėjimosi sritis - lytiškumas, lyčių stereotipai, nuostatų psichologija, žmogaus teisės ir lygios galimybės ugdyme.

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn Share on email