chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale

Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

 
 

Tinklaraštis

Ir tada atvyko danai...

11/04/2019
Indrė Adomaitienė
Kalba: LT

Taip norėčiau pradėti pasakojimą apie savo „Erasmus +“ kelionę į Graikiją šių metų kovo pradžioje. Kodėl būtent taip? Truputėlį kantrybės, įdomiausi dalykai visuomet nutinka istorijos pabaigoje.

Graikijoje lankiausi nebe pirmą kartą ir ši, kaip daugelis kitų išvykų, įvyko projektiniais tikslais „Inclusive Education“ (Įtraukusis mokymas) kursų metu. Tiesiog vieną dieną supratau, kad esu aklavietėje. Dėstau anglų kalbą Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centre ir tampa vis sunkiau suderinti besimokančiųjų skirtybes, tiek formaliojo, tiek neformaliojo švietimo užsiėmimų metu. Visą gyvenimą žavėjausi žmonių skirtumais ir stengiausi juos suprasti bei suvienyti, bet galiausiai supratau, kad man paprasčiausiai trūksta žinių: kaip padėti savimi nepasitikinčiam senjorui, baikščiai ir todėl piktai poniai, kaip suburti jaunimą ir garbaus amžiaus besimokančiuosius į vieną ratą? Kokios problemos sukelia minėtus sunkumus?

Tokia buvo mano kelionės į Graikiją pradžia. Ar prisimenate tas žmonių šypsenas, kai jie išgirsta, jog vykstate mokytis į Pietų Europos šalis? Jei kam teko jas išvysti, tai suprasite apie ką kalbu: „O taip! Suprantame! Gero oro! Nepamirškite sugrįžti!” Aš nuoširdžiai stengiausi pateisinti visų skeptikų lūkesčius, uoliai išnaudojau kiekvieną akimirką, kad sugerčiau visą Graikijos orą ir kultūrą, jau pirmą dieną stovėjau prie Pirėjaus perkėlos ir prašiau bilieto plaukti. „Kur?“ – „Kur nors“. Gavau bilietą į Aeginą, salą, kur po Apolono šventyklą vaikščiojau viena (ne sezonas – šalta), sėdėdama ant antikinių griuvėsių stebėjau jūrą ir kramčiau vietinių prekeivių pardavinėjamas pistacijas.

/lt/file/graikojosvaizdaimedium1jpggraikojos_vaizdai_medium1.jpg

 

Visgi Aeginoje nepasilikau. Vėlai vakare pučiant žvarbiam vėjui keltu grįžau į Pirėjų ir jau pirmadienio rytą stovėjau prie organizacijos „IDEC“ durų. Visa įstaiga nukabinėta kaukėmis – šalis jau antrą savaitę švenčia Užgavėnes. Susirinkę dalyviai iš Italijos, Portugalijos, Latvijos ir Lietuvos. Danai užstrigo oro uoste Amsterdame. Taip mums pranešė kursų vadovė graikė Betty Aggeletaki ir pradėjome mokytis. Diskutuoti. Eksperimentuoti. Visiems tai didžiulė, svarbi, aktuali, sunkiai sprendžiama problema – kaip  į bendrą mokymosi katilą įtraukti socialiai pažeidžiamas grupes: neįgaliuosius, asmenis, turinčius mokymosi sunkumų, psichologines traumas patyrusius besimokančiuosius, senjorus... Ir ką mes darome ne taip, kad tai yra taip sudėtinga? Nuvykome į autistų mokyklą ir pamatėme juos laimingus. Kartais jie vyksta į šalimais esančią bendrojo lavinimo mokyklą ir, pavyzdžiui, groja. Arba piešia. Kartais. Kai kurie. Jiems smagios šios išvykos, sako direktorė, bet daugiausia laiko jie praleidžia čia. Ar laimingi? Taip. Mums vėl kilo klausimas: tai ką gi mes darome ne taip? Kokia jų laimės paslaptis?

/lt/file/veiklakursuosemedium1jpgveikla_kursuose_medium1.jpg

 

Ir tada atvyko danai. Kaip tik spėjo prisijungti kelyje į minėtą mokyklą. Atvykę danai atskleidė mums paprastą tiesą: Danijoje jau praėjo masinės integracijos bumas. Viskas keičiasi. Grįžtama į specialiąsias mokyklas. Į bendrąsias klases einama tiek, kiek „kitoks žmogus“ nori, gali, tol, kol gerai jaučiasi ir jis, ir kiti. Danai suprato, kad masinė integracija nėra sprendimas, todėl keičia savo mokymo sistemą. O mes? Mes pradedame daryti tai, ką jie darė prieš 10 metų. Neleidžiame rinktis, nes juk „visuomenė yra bendra ir visiems reikės gyventi kartu“. O kaip Danijoje sprendžiamas šis klausimas? Na, jie teigia, kad visuomenė pas juos nėra vienas didelis indas. Jis turi daug skyrelių, kur kiekvienas galiausiai atras save: įvairaus pobūdžio globos namai, įstaigos, organizacijos pasirūpins, kad atrastum panašiausią į save ir, atradęs – nusišypsotum.  Juk mūsų, mokytojų, užduotis tokia ir yra – padėti atrasti vieniems kitus ir save, padėti pasidžiaugti tuo, ką moku, ką dar galiu išmokti. O jei negaliu – žinau kodėl ir bandau atrasti panašų.

/lt/file/kursaigraikijoje21jpgkursai_graikijoje_21.jpg

 

Skeptikams perduodu linkėjimus – Graikija nuostabi šalis: oras pasakiškas, žmonės draugiški ir šilti, viskas, kaip jūs ir tikėjotės. Rašykite projektus, dalyvaukite, domėkitės, pasvarstykite, gal ir jūs kažko nemokate, ar, kaip danai, galite pasidalinti vertinga patirtimi ir važiuokite – tikrai nenusivilsite!

Kelionė į kursus "Inclusive Education“ vyko įgyvendinant „Erasmus +“ KA1 projektą „Efektyvus 50+ mokinių užsienio kalbų mokymas ir nuotolinio mokymo diegimas Bitės SMC“ (Nr. 2018-1-LT01-KA104-046815).


Tinklaraščio autorė Indrė Adomaitienė yra Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro anglų kalbos mokytoja, aktyvi projektinės veiklos grupių dalyvė.

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn