chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale - Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

Tinklaraštis

Emocinė suaugusių mokinių sveikata ir ugdymas: ar mes atpažįstame sužeistuosius?

11/11/2020
Alina Martinkut...
Kalba: LT

Būna, mes susižeidžiame ar mus sužeidžia. Pajuntame skausmą – stipresnį ar silpnesnį, pakenčiamą ar nepakeliamą, trumpai ar ilgai trunkantį. Būna, kad sužeidimo vieta primena mums apie save visą gyvenimą – netinkamai sugijusi žaizda, giliai paveikti audiniai, pažeisti nervai.  Mes ją vėl pajaučiam įvairiai – per maudimą, dilgčiojimą, tempimą... Taip ji trukdo, blaško dėmesį ir neleidžia susikaupti įprastinėms veikloms.

Yra žaizdų, kurios fiziškai nematomos, bet kurios lygiai taip pat kaip kūno žaizdos, mus blaško, atitraukia mūsų dėmesį nuo kasdienos veiklų, veikia tai, kokius sprendimus priimsime kasdienoje. Ir tokias nematomas – emocines -  žaizdas nešiojamės bene kiekvienas suaugęs. Tačiau ne kiekvienas jas atpažįstame ar pripažįstame jas turį, bei ne kiekvienas jas atpažinęs kreipiamės pagalbos jas aptvarkant. Emocinius sužeidimus, kurie ilgai nesugyja (būna, kad  ir visą gyvenimą) mes atsinešame iš vaikystės, kurioje nebuvom tinkamai apsaugoti nuo fizinių ir emocinių grėsmių, ir kurioje neretai būtent tie, kurie turėjo mus labiausiai saugoti ir ginti – mūsų tėvai – ir buvo tie, kurie mus giliai įskaudino.

/lt/file/ka-i-mokyklas-atsinesa-suauge-mokiniaiKą į mokyklas atsineša suaugę mokiniai?

Į suaugusiųjų mokyklas ateina daug tokių mokinių, kurių žaizdos akimis nematomos. Tokių mokinių negali pamatuoti pagal kažkokią universalią „sužeistumo“ skalę. Kiekvienas jų unikalus ir jo sužeidimai reiškiasi unikaliai – vienas mokinys daug kalba, bet mažai daro; antras visai nekalba, bet irgi mažai daro; trečias daug daro, bet visų ir visko labai bijo; ketvirtas agresyviai reikalauja sau išskirtinių teisių, o savo pareigas pamiršta...

Su tokiais mokiniais mokytojui gali būti nelengva – jie neretai turi itin žemą motyvaciją mokytis, mažai ambicijų, ne itin aukštą savivertę. Arba jie turi daug nepamatuotų ambicijų, perdėtą pasitikėjimą savimi ir itin stiprų, bet trumpalaikį impulsą mokytis. Tokie mokiniai atsineša į klasę savo praeities bagažą – bagažą to, kas suformavo jų netikėjimą savimi, kitais ir pasauliu kaip gera vieta gyventi. Dažnai jų vaikystės ir paauglystės istorijose atrasime fizinį smurtą, nemeilę, atstūmimą, žeminimus ir įžeidimus. Toks vaikas neretai augdamas girdi tai, ko neturėtų girdėti: „tu sugriovei mano laimę“, „nekenčiu tavęs“, „tu nieko gyvenime nepasieksi“, „kam tu toks išvis reikalingas“, „nevykėlis“... Kiekvienas nemeilės žodis žeidžia naujai arba pagilina jau turimas emocines žaizdas bei sukuria savęs vaizdą – tokį, kokį perteikia artimiausia aplinka: nevykusio, nereikalingo, negabaus, negalinčio.

Ir va toks suaugęs, su neišgydytom vaikystės žaizdomis ir sužeista saviverte, ateina į klasę. Su išmoktu bejėgiškumu, nediagnozuotais depresijos ar nerimo sutrikimais, priklausomybėmis nuo video žaidimų ar psichoaktyvių medžiagų, atsakomybės už savo gyvenimą stoka, aukos, kuriam visi yra visi skolingi, pozicija ar agresoriaus, kuris jaučia galintis visus išnaudoti, pozicija... O kas už to dažnai slypi? Labai didelis emocinis pažeidžiamumas ir kartais itin stipri pažeidžiamumo kompensacija. Tokie žmonės, atrodytų, turi labai ploną odą ir menkiausias poveikis jai sukelia labai audringą reakciją. Juk norisi saugotis nuo galimo gilesnio sužeidimo. Ir saugosi - atstumdami kitus.

Ką daryti su tokiais jautriais žmonėmis? Kaip juos įtraukti į ugdymosi procesą, kad jie jaustųsi saugūs, priimti ir pagal galimybes galėtų patikėti galį su savo gyvenimu kažką daryti? Kad patikėtų, jog jie neprivalo paklusti neigiamo praeities patyrimo diktatui viskame, ką jie stengiasi daryti?

Mokyklos rėmuose (kaip ir apskritai Lietuvos švietimo sistemoje) tokiems mokiniams padėti yra nelengva. Galų gale, ir mokyklos pagrindinis uždavinys nėra psichologinės ar psichoterapinės pagalbos teikimas. Tačiau, savaime aišku, ugdymas nėra vien kognityvinė veikla – ugdymo sėkmė itin priklauso nuo to, kaip konkretus mokinys jaučiasi. Tai reiškia, kad turėtume skirti daugiau individualaus dėmesio konkretaus mokinio emocinei savijautai, kad geriau pažintume ir užmegztume artimesnį santykį kaip mokytojai – čia tuo atveju, jei norime padėti mokiniui augti, o ne tik išdėstyti programą.

Tačiau tai yra nemenkas iššūkis.  Tam, kad matytume mokinį ir jo poreikius dėmesio centre neretai tenka apeiti taisykles. Švietimas iš esmės yra orientuotas standartų siekimą. O mokiniams, kurie turi įvairių emocinių sunkumų, taisyklių ir normų nėra paprasta laikytis ir jas atitikti. Juos formavusi patirtis nėra standartiška – tai kaip galima iš jų reikalauti standartinio mąstymo?

Kas palengvina santykį su jais? Palengvina bandymas suprasti, kas slepiasi už jų nenoro mokytis, už jų žemos motyvacijos ar neatsakingo požiūrio. Tai, ką jie bando nuo mūsų nuslėpti, gali būti visa puokštė įvairiausių baimių: baimė apsijuokti, baimė nusivilti ir nuvilti kitus, nesėkmės baimė, baimė eilinį kartą sau patvirtinti, jog esi nieko vertas, baimė, kad būsi atstumtas... Jie dažnai nėra mokomi atpažinti, kas slepiasi už jų pasipriešinimo, agresijos, tinginystės, todėl yra svarbu, kad jų aplinkoje būtų tie, kas supranta ir atspindi jų būseną, t.y. daro tai, ko gal niekas jų artimoje aplinkoje niekada nėra daręs. Bet! Čia reikalingas ypatingas jautrumas. Nėra gerai įvardinti tai, ką matome slepiantis už jų pasyvumo, jei šie mokiniai nėra dar pasirengę to priimti. Kartais užtenka tiesiog atpažinti ir suprasti.

Be to, kad matome, kas juos žeidžia,  labai svarbu pastebėti ir tai, kas juos stiprina. Žmonės nuolat girdintys žeminančius žodžius apie save ilgainiui patiki, kad jie yra nieko verti. Nieko. Bet tai nėra tiesa. Kiekvienas esame vertingi ir kiekvienas turime savybes, bruožus, gebėjimus, kurie padeda mums augti bei realizuoti save. Tik už negatyvumo filtro kartais sunku tas auginančias savo savybes pastebėti. Tam ir reikalingi žmonės išorėje, kurie pastebi, įvardina ir kartais pamoko, kaip panaudoti mūsų pačių turimus, bet nepastebimus raktus į sėkmę.

Sakoma, kad mūsų nuostatos apie save veikia mūsų veiksmus, o mūsų veiksmai turi pasekmes.  Jei norime, kad pasekmės, kurias patiria mūsų mokiniai, būtų pozityvios, mes turėtume pirmiausia atkreipti dėmesį į nuostatas, kurias jie atsineša į mokyklą – į nuostatas apie save, kitus, pasaulį ir santykius. Tik padėdami jiems keisti nuostatas, mes galime padėti jiems judėti link jų pačių individualios sėkmės.

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn Share on email
  • RASA POCEVIČIENĖ portretas
    Labai aktualus ir savalaikis straipsnis. Tuo labiau, kad mūsų visuomenėje kalbėti apie žaizdas nepriimtina - geriau, gražiau būti sėkmingu, viską galinčiu, viską pasiekiančiu, tokiu super herojumi. O ką daryti su "sužeistais, su jautriais, su kitokiais, nestandartiniais žmonėmis? Kaip juos įtraukti į ugdymosi procesą, kad jie atsiskleistų, aptikėtų ir savimi, ir ugdytoju, jaustųsi saugūs, priimti, o svarbiausia, kad suvoktų, jog jis pats gali valdyti savo gyvenimą. 
  • Vilija Lukošūnienė portretas
    Puikus straipsnis apie sužeistas sielas, su kuriomis tenka susidurti suaugusiųjų mokytojams, ypatingai tiems, kurie ilgesnį laiką turi tęstinius užsiėmimus. Viena vertus, jie gali geriau pažinti tokius mokinius, „auginti“ savo supratimą apie juos ir ieškoti būdų, kaip padėti. Kita vertus, jiems tenka ir dvigubas darbo krūvis: perteikti mokomojo dalyko turinį ir būti savotiškais „emociniais vedliais“, dažnai suteikti netgi „greitąją psichoterapinę pagalbą“. Tačiau straipsnį verta paskaityti ir tiems andragogams, kurie emocinių problemų turinčiais mokiniais (klausytojais, mokymų dalyviais) susiduria vesdami trumpalaikius mokymus. Tikėtina, kad Alinos pateiktuose apibūdinimuose rasime mokinių bruožų, kuriuos pastebėjome savo užsiėmimuose? Dėkui autorei, kad pateikia ne tik tokių mokinių elgsenos aprašymą, bet ir dalijasi mintimis, kas palengvina santykį su jais.