chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale

Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

 
 

Tinklaraštis

Su suaugusiųjų švietimo programomis susiję iššūkiai dviejose pabėgėlių stovyklose

05/01/2017
Jurgita MELAIKIENE
Kalba: LT
Document available also in: EN HU DE ES FR IT PL ET

Cristina Danna iš Europos suaugusiųjų švietimo asociacijos (ESŠA) pasidalijo su „Epale“ savo pastebėjimais apie suaugusiųjų švietimo programas dviejose pabėgėlių stovyklose. Cristina 12 mėnesių dirbo Maratano pabėgėlių stovykloje Mozambike (2014 metais). Be to, 2016 metais ji lankėsi Kalė stovykloje Prancūzijoje.

Nors sąlygos Maratane ir Kalė gerokai skiriasi, abi skirtinguose žemynuose esančios šalys susiduria su panašiais sunkumais – ir Mozambike, ir Prancūzijoje šiuo metu prieglobsčio ieško tūkstančiai pabėgėlių. Įvairios tarptautinės organizacijos daugiausia dirba vadinamosiose išvykimo šalyse, o šioms dviem priimančiosioms šalims reikia apsispręsti, kokių veiksmų imtis. Be to, norėčiau išsamiau patyrinėti, kokią vietą pabėgėlių stovyklose užima švietimas ir kaip jis atrodo bendrajame kontekste.

Prieš pradėdama gilintis į sąlygas abiejose stovyklose, visų pirma noriu patikslinti kai kurias vartojamas sąvokas. Migrantai – tai asmenys laisva valia nusprendę išvažiuoti iš gimtosios šalies ieškoti darbo ir geresnių gyvenimo sąlygų. Pabėgėliai yra žmonės, kurie iš savo šalies išvažiuoja dėl karo, įsiveržimo ar stichinių nelaimių (1951 metų Ženevos konvencija (išorinė nuoroda). Atsižvelgdama į šiuos apibrėžimus, pateiksiu šiek tiek informacijos apie abi stovyklas.

 

Kalė stovykla Prancūzijoje

Ši stovykla paprastai vadinama Kalė džiunglėmis. Įdomu, kad žodis „džiunglės“ kilęs iš puštunų kalbos, o čia dzhangal reiškia mišką – taip puštunų kalba kalbantys pabėgėliai pavadino Kalė stovyklą XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje.

Neoficialiais 2016 metų rugsėjo mėnesio duomenimis, per pastaruosius šešis mėnesius pabėgėlių skaičius čia patrigubėjo ir pasiekė 10 000. Neseniai stovykla buvo perkelta į kitą vietą.

 

Šaltinis. „Franceinfo“ , paskelbta 2016-09-02

Įvairios stovykloje dirbančios savanorių asociacijos organizavo vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo mokymosi veiklą. Stovykloje gyvenantys pabėgėliai galėjo lankyti kasdien vykstančias prancūzų arba anglų kalbos pamokas. Dar viena svarbi iniciatyva buvo „Vaikų kavinė“, skirta be suaugusiųjų atvykusiems nepilnamečiams, kurių, skaičiuojama, yra 700. Stovykloje taip pat veikė restoranai, nedidelės parduotuvės, viena katalikų bažnyčia, kelios mečetės, futbolo aikštelė ir biblioteka.

 

Maratano stovykla Mozambike

 

 

Stovykla įkurta už 25 kilometrų nuo Nampulos miesto (šalies šiaurėje). 2014 metų birželį, kai ten dirbau, stovykloje glaudėsi maždaug 8 000 pabėgėlių. 2002 metais stovykla buvo perkelta iš pietinės šalies dalies – tuo metu tai buvo vos kelios palapinės. Dabar tai tikras kaimas su namais, turgumi ir į miestą kursuojančiais autobusais.

Paramą stovyklai teikia Nacionalinis pagalbos pabėgėliams institutas, Pasaulio maisto programa, Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras (JTVPK), Scalabrini misionieriai ir įvairios socialinės tarnybos. Nors daugiausia dėmesio šios organizacijos skiria tiesioginei humanitarinei pagalbai (teikia pastogę, maisto, vandens, sveikatos priežiūros paslaugas), švietimas čia taip pat svarbus.

Stovykloje veikia vaikų darželis ir dvi pradinės mokyklos, tačiau toliau norintys mokytis vaikai turi savarankiškai ieškoti būdų, kaip nusigauti iki miesto.

Suaugusiesiems skirtos programos gali būti formaliosios ir neformaliosios. Mozambiko valdžios institucijos organizuoja nemokamus praktinius maisto gaminimo, dailidės amato, siuvimo ir keramikos kursus. Taip pat siūlomos dvi neformaliosios programos: mokymai įvairiomis su sveikata susijusiomis (maliarija, cholera, ŽIV, asmens higiena) ir žemės ūkio (tai yra mokymai dirbti žemę) temomis bei portugalų kalbos kursai moterims, kurios tapo smurto aukomis. Abi programos įgyvendinamos Mitybos centre, kuriam vadovauja Scalabrini misionieriai.

 

 

 

Suaugusiųjų švietimo programos – kokius iššūkius tenka įveikti?

Įgyvendinant suaugusiųjų švietimo programas neišvengiamai susiduriama su tam tikrais sunkumais. Su programomis dirbantys žmonės teigia, kad darosi vis sunkiau pritraukti suaugusiųjų į kai kuriuos mokymo kursus. Dalis pabėgėlių atsisako lankyti portugalų kalbos pamokas bijodami, kad tai gali pakenkti jų planams persikelti į JAV, Australiją ar Kanadą, o būtent jas daugelis laiko svajonių šalimis. Geras portugalų kalbos mokėjimas arba darbas Mozambike gali tapti įrodymu, kad asmuo jau gerai integravosi į vietos bendruomenę, todėl jo nereikia perkelti.

Tačiau, kiek pamenu, didžiausi sunkumai yra susiję su neformaliojo ugdymo programomis, skirtomis smurtą patyrusioms moterims. Moterys šiuos kursus lanko labai nereguliariai, nes šeimos nariai dažnai tam nepritaria. Be to, programa finansuojama ne valstybės lėšomis ir dažniausiai ją remia savanoriai. Mano nuomone, tai ir yra didžiausia bėda, iš kurios kyla kitų sunkumų.

Kad pabėgėlių stovykloje įgyvendinama suaugusiųjų švietimo programa būtų veiksminga ir tvari, reikia organizuoti plačią sąmoningumą didinančią kampaniją, kuri pasiektų ir potencialių mokinių šeimas. Taip pat būtina teikti vaikų priežiūros paslaugas tuo metu, kai vyksta pamokos. To padaryti tikrai nepavyks neturint stipresnės visuomenės paramos ir finansavimo, kuris būtų skiriamas specialiai suaugusiųjų švietimui. Organizuoti mokymosi veiklą pabėgėlių stovyklose dažnai imasi pilietinė visuomenė, tačiau, be viešojo sektoriaus paramos, ji tegali trumpam pataisyti padėtį, bet yra nepajėgi pasiūlyti ilgalaikį sprendimą.

 

Nors stovyklos neabejotinai skiriasi, įžvelgiu kelis jas siejančius aspektus. Pirma, ten gyvenantys pabėgėliai paprastai nenori pasilikti šiose šalyse ir planuoja išvykti, todėl labai sunku įgyvendinti visapusišką integracijos programą. Antra, žvelgiant iš žmogiškosios perspektyvos, visi mano sutikti pabėgėliai buvo nepaprastai atkaklūs – jie nukeliavo tūkstančius kilometrų, dažnai nežmoniškomis sąlygomis, ir nori susikurti naują gyvenimą, būti aktyvūs. Regėjau, kaip Mozambike pabėgėliai savanoriškai mokė vaikus darželyje, Kalė sutikti pabėgėliai taip pat nekantravo ko nors imtis.

Apsikeitimas vaidmenimis

Lankydamiesi Kalė, nusprendėme apsikeisti vaidmenimis. Paprastai pabėgėliai yra pagalbą ir paramą gaunančioji pusė, o mes pasiūlėme trumpam tai pakeisti. Jie mus pasikvietė į savo namus (palapines) ir pavaišino puodeliu kavos ar arbatos. Apsikeitus vaidmenimis, tapo lengviau bendrauti ir atsiverti.

„Pasidalykite savo patirtimi su kitais, papasakokite, ką čia matėte ir kas mes esame“, – prašė Kalė stovykloje gyvenantis kurdas. Siekiant, kad padėtis pasikeistų, būtina suteikti pabėgėliams galimybę ne tik išsakyti savo nuomonę, bet ir aktyviai dalyvauti kuriant naują gyvenimą. Taip jau sutapo, kad Jaunimo plėtros tarybos ASBL (belgų asociacijos, kurioje šiuo metu savanoriauju) šūkis yra „Vouloir savoir et oser dire“ – „Norėti žinoti ir drįsti pasakyti“.

 

Cristina Danna yra Europos suaugusiųjų švietimo asociacijos advokato padėjėja. „Universidad Mayor de San Simón“ Bolivijoje ji įgijo sociologės specialybę ir šiuo metu pagal Jungtinių Tautų mokymo ir tyrimų instituto (išorinė nuoroda) taikos palaikymo programą siekia konfliktologijos magistro laipsnio. 2014 metais ji metus savanoriavo Maratano pabėgėlių stovykloje Mozambike. C. Danna turi daug tarptautinės patirties ‒ jos įgijo skirtingose šalyse nuo Italijos iki Pietų Amerikos ir Naujosios Zelandijos. Cristina sako esanti pasaulio pilietė.

 

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn