Vis dar vasara. Vis dar atostogos. Vis dar plaukia debesys. Su jais ir mano mintys, kad reikia pakilti nuo išskleidžiamo gulto ir praturtinti save naujais įspūdžiais. O gal net atsakyti sau į klausimą - ar tikrai jau viską mačiau Lietuvoje? O kaimelio, kuriame atostogauju, apylinkėse?

Esu beveik tikra, kad rasčiau nemažai bendraminčių, manančių, jog geriau pažįstame tolimas šalis ir svetimus miestus nei artimiausias vietoves.

Taigi imu kalbinti namiškius pusdienio išvykai į netolimą vietovę smalsumą žadinančių pavadinimu - Vainežeris. Kodėl Vainežeris? Tiesiog jau antri metai skaitant apie Veisiejų regioninį parką akis užkliūva už šios vietovės pavadinimo.  Na, jeigu jau kas krinta į akį, reikia pasidomėti giliau...O ir namiškiai apiberia klausimais: kas tai yra? Kuo ypatinga vieta? kur tai yra? Koks atstumas? Kokiu keliu važiuoti?

Šį kartą pirmiausia imuosi rašytinių šaltinių, nes po ranka turiu leidinį „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po Lietuvos saugomas teritorijas“. Sužinau ir kitiems paskaitau, kad Vainežeris - vietovė prie to paties pavadinimo ežero, kurios pagrindiniai objektai - Vainežerio parkas ir buvusio dvaro fragmentai, Emilijos Pliaterytės skulptūra ir Vainežerio senovės gynybinis įtvirtinimas „Okopkos“. Tuojau pat išgirstu anūkės klausimą: „O kas ta Emilija Pliaterytė?“

Paaiškinti, kas yra E. Pliaterytė dar šiaip taip sugebu, bet ką ji veikė Vainežeryje? Kiek man žinoma, ji palaidota Kapčiamiestyje, ten jai ir paminklas pastatytas.

Tenka į istoriją gilintis dar labiau. Pasirodo, kad būtent Vainežerio dvare (tuomet vadintame Justinavo dvaru) 1831 m.gruodžio 23 d. mirė kapitonė, pėstininkų pulko I kuopos vadė, sukilimo dalyvė E.Pliaterytė. O į šį dvarą ji buvo perkelta iš Vainežerio apylinkėse buvusios eigulio sodybos, į kurią pateko po sužeidimo, kai  po nepasisekusio sukilimo su būreliu bendražygių bandė pasiekti Lenkiją.

Istorijos ir geografijos skaitiniai apie Vainežerį dar labiau paskatina leistis į trumpą pažintinę kelionę.

Ir štai mes vietoje. Vainežerio ežeras, jokių vaizduotėje susikurtų dvaro rūmų, tik  pasivaikščioti kviečianti medžių alėja... Kas sakė, kur buvo parašyta, kad stovės rūmai?  - aiškėja, kad namų darbai padaryti ne iki galo. Dairomės atidžiau, skaitome informacinius skydus. Pasirodo, dvaro rūmai čia stovėjo nuo XVIII a. iki 1948 metų, vėliau sunyko. Išliko ir lankymui atkurti dvaro rūmų pamatų fragmentai, sutvarkytos buvusio parko, kuris pasižymi medžių ir augalijos įvairove, alėjos. Atkurto rūmų fragmento fone randame klūpančios, į ežero pusę žiūrinčios E. Pliaterytės skulptūrą. Kažkas papuošė ją lietuviškos Trispalvės kaspinu...

Dairomės toliau - kurgi tie gynybiniai įrenginiai? Bandome orientuotis parko lankymo schemoje. Džiaugiuosi, kad šalia esama jaunesnių, greitesnės orientacijos, pastebinčių rodyklę be aiškaus užrašo ir manančių, kad tai kelias link „Okopkos“. Patraukiame ta kryptimi: takelis per pievą, kur ganosi karvės (Kurgi mes einame? Ar nemindžiojame privačios ūkininko teritorijos?); kita neryški rodyklė į mišką; kuo toliau miškan, tuo labiau nejauku: medžiai girgžda, po kojomis vis labiau šlapia žemė - akivaizdu, kad vieta pelkėta; juokaujame apie legendinį Ivaną Susaniną...Pagaliau pasirodo civilizuotas takelis, matyt, per labiausiai pelkėtą miško vietą ir mes lengviau atsikvepiame - miške yra tam tikrų civilizacijos ženklų. Dar vėliau pamatome įspūdingą tiltelį (visą tiltą) per mažą ūpeliūkštį (darosi ramiau, panašu, kad prieisime bent jau kažkokį aiškesnį objektą nei miškas). Ir pagaliau už keliolikos metrų atsiveria miško laukymė, kurioje aiškiai matosi pylimas ir laipteliai į jį. Suprantame - tai jau „Okopkos“, pagal aprašymą vienas mįslingiausių Lietuvos archeologinių paminklų.  Manoma, kad tai galėtų būti 17 a. gynybinis įrenginys, kuris ir 1812 m. tarnavo prancūzų kareiviams kaip apkasai...

„Okopkos“, pasirodo, yra jau ne prie Vainežerio, o prie Ančios ežero, tiksliau - Ančios ežero pusiasalyje. Nuo pylimo matosi daug vandens - ežeras, o už jo - Veisiejai. Mano erdvinis intelektas bando įsiveikti su neginčijamu faktu: ėjome palei vieną ežerą, o atsidūrėme prie kito... Grįžus namo erdves smegenyse teko atstatyti pasitelkus žemėlapius...

Kelionė buvo trumpa (apie 2 val.), bet įspūdžių - lyg būčiau keliavusi visą savaitę. Ir minčių, kiek daug išmokau per trumpą laiką:

• Susipažinau (teoriškai ir praktiškai) su nežinoma vietove. Dabar Vainežeris jau ne įdomus pavadinimas, bet ežerų ir žalumos vaizdinys.
• Sujungiau malonumą (keliauti) su pažintine nauda (gilinimusi į medžiagą apie kelionės objektą).
• Mokiausi pakantumo nežinomybei ir kantrybės jai įveikti (gynybinių įrenginių paieška).
• Stiprinau pasitikėjimą kitais ir gebėjimą priimti kito nuomonę.
• Mokiausi palaikyti savo ir kitų optimizmą, neprasti humoro jausmo.
• Supratau, kad vaizduotėje susikurti vaizdiniai gali nesutapti su tikrove, kad reikia mokytis priimti šią realybę; galbūt, įžvelgti pasirengimo klaidą: nebuvau atidi skaitydama medžiagą.  
• Studijuodama vietovės žemėlapius prieš ir po kelionės tobulinau savo erdvinio mąstymo įgūdžius, gebėjimą susikaupti.
• Supratau, kad reikia stiprinti pastabumo įgūdžius, nes išvykstant iš objekto pamačiau daugiau ir aiškesnių nuorodų nei atvykus.
• Sustiprinau reflektavimo gebėjimą, nes dar ilgai po kelionės mąsčiau apie pamatytus vaizdus, patirtus įspūdžius, dalijausi jais su kitais.

Tačiau liko dar ir neatsakytų klausimų, pvz., dėl Vainežerio ežero pavadinimo. Informaciniuose skyduose, vietiniuose šaltiniuose tas nedidelis ežeras vadinamas Vainežeriu, o google informaciniuose šaltiniuose - Samanio ežeru...Taigi temų tolesniam mokymuisi apie Vainežerį dar yra...

Tikiu, kad ir jūs turite mokymosi keliaujant patirties? Pasidalinkime!

Straipsnio autorė - dr. Vilija Lukošūnienė, andragogė, Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos valdybos pirmininkė ir projektinės veiklos ekspertė bei „Epale“ programos eksperčių komandos narė.

Straipsnelyje naudota informacija iš leidinio „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po Lietuvos saugomas teritorijas“ (2020). Kaunas: Terra Publica.