chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale

Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

 
 

Tinklaraštis

Ateitis - mokytis planuotai ir neplanuotai

10/07/2019
by Elena Trepule
Kalba: LT

Galvoje it šiltas Maljorkos pakrantės brizas pučia visokios gaivios ir naujos mintys, kylančios iš didelės liepos 1-3 d. Palmoje vykusios 11-osios tarptautinės konferencijos apie švietimą ir naujas mokymosi technologijas #EDULEARN19. Virš 700 dalyvių iš 80 šalių pateikė savo naujausias patirtis ir įžvalgas apie švietimą, atveriantį vaikams, jaunimui ir suaugusiems galimybes gyventi geriau mus supančioje technologijų aplinkoje.

Vienas iš kviestinių pranešėjų, žinomas JAV švietėjas William Rankin, kuriantis pažangias mokymosi aplinkas įvairioms tarptautinėms organizacijoms, tarp jų ir ne vienerius metus – Apple kompanijai, priminė, kad pastaruosius penkis amžius mokymosi klasės ir auditorijos buvo formuojamos projektuojant tam tikrą santykį tarp besimokančiųjų ir informacijos, prieinamos spausdinimo technologijos ir spausdinimo kultūros deka (taip, garsusis Johannes Gutenberg spausdinimo mašinos išradimas 1450 m.). Tokiu būdu formavosi žinių perdavimo formatai per paskaitą, pamoką ir su tuo susiję mokymosi tradicijos. Tačiau šiandien jau turime išmanius mobiliuosius įrenginius, visur siekiantį ryšį, socialinius tinklus ir skaitmeninę žinių sklaidą, kas radikaliai keičia mūsų santykius su supančiu pasauliu ir žiniomis. Todėl santykis tarp besimokančiojo ir informacijos bei mokytojo taip pat turi keistis.

Mokytojas, kaip žinių šaltinis, jau nebegali konkuruoti su kompiuteriu, dirbtiniu intelektu, nes žmonėms reikia žmogiškosios interakcijos, komunikavimo, bendradarbiavimo ir idėjų generavimo – to, ko mašinos negali.

Menka paslaptis, kad šiuo metu Europoje trūksta pusės milijono IT specialistų, tačiau kaip pabrėžia didžiausios žmogiškųjų išteklių kompanijos, geriausiai apmokamoms darbo vietoms nepakanka programavimo specialisto. Ko dar reikia? Pasirodo, aukso vertės yra darbuotojai, valdantys ir kuriantys technologijas, bet ir turintys menų, humanitarinį ar kitą kūrybinį išsilavinimą ar gebėjimus bet kurioje formoje – studijavo, lankė dramą, groja instrumentu, piešia, savanoriauja ar yra darę tai anksčiau. Aha… Vadinasi tobulo techninio ar vadybinio išsilavinimo nepakanka? Pasirodo, reikia kūrybingų darbuotojų… Taip, taip – tai, kas mums suteiktų konkurencinį pranašumą prieš robotus ir mašinas. Tad šioje vietoje turime problemų su vien informacijos atkartojimo reikalaujančiomis švietimo sistemomis – pamenate, kad pas mus vis dar ištisi gimnazijos metai skiriami atkartojimui… Ar tai reiškia, kad jaunuoliai ruošiami konkuruoti su kompiuteriais? Nepavyks. Turime mokyti naudoti didžiausią žmogiškąjį konkurencinį pranašumą – neišsemiamą žmogiškojo intelekto potencialą, kūrybinį pradą.

Manoma, kad 2030 m., t.y., po dešimtmečio, 45% būsiančių darbo vietų dabar yra nežinomos arba neegzistuojančios. Ką tai reiškia suaugusiajam, esančiam darbo rinkoje? Aišku viena, kad jei ne pakeisti specialybę, tai tobulinti ir įgyti naujų žinių ir gebėjimų tikrai reikės. Ir ne kartą. Be to – greičiausiai neformaliai ar savarankiškai. Todėl kaip suaugusiųjų švietėjai turime skleisti tokią žinią žmonėms, kad pastarieji nusiteiktų ir turėtų teigiamą nuostatą mokytis, o mes turime stengtis mokymosi patirtis daryti kuo malonesnes, neformalias ir susijusias su teigiamais potyriais, jokiu būdu ne su kančia ar atstūmimo reakcija.

Pagalvokime, juk tipiniam keturiasdešimtmečiui ar 40+ žmogui darbo rinkoje reikės būti mažiausiai 20 metų! Net ir penkiasdešimtmečiai dar turės dirbti gerus 15 metų, o jei nenorės tenkintis ribota pensija, tai ir dar ilgiau. Tad kokio masto pokyčių darbo rinkoje galime tikėtis per ateinančius 15-25 metus, jei per ateinančius 10 metų rasis 45% naujų darbų?! Man rodos, tai reiškia, kad per ateinančius 20 metų praktiškai visi dirbsime kitokius darbus arba bent jau esamo darbo pobūdis ar forma labai stipriai arba net kardinaliai pasikeis. Ką šios labai tikėtinos prognozės reiškia suaugusiems? Vienareikšmiškai tai, kad turime būti pasirengę mokytis, priimti pokyčius ir neapibrėžtumą. Mokytis neplanuotai natūraliai savaiminiu būdu ir mokytis planuotai - neformaliu būdu, bet nuolat mokytis.

Žvelgdama į melsvą Viduržemio jūrą pro Palmos Konvencijų rūmų langą pamaniau, kad taip ir turime mokytis – natūraliai, perdaug nenutoldami nuo savo aplinkos, gamtos, neužgoždami savo didžiausio konkurencinio privalumo – žmogiškojo dieviškojo kūrybiškumo, mokytis savaime ir neformaliai, patys sau ir kartu su kitais, bandydami, eksperimentuodami, ieškodami geriausio mums ir mūsų besimokantiesiems tinkamo varianto ir nuolat tobulėdami.

 Dr. Elena Trepulė, VDU Švietimo akademijos (anksčiau - Edukologijos instituto) docentė, nuo 2000 m. dirba, dėsto ir tiria suaugusiųjų švietimo sritį, o pastaruoju metu - ir atvirą nuotolinį mokymąsi. 2002 m. E. Trepulė įgijo Andragogikos magistro laipsnį, 2007 m. apgynė daktaro disertaciją suaugusiųjų švietimo srityje (VDU). Elena dalyvauja nacionaliniuose ir tarptautiniuose suaugusiųjų švietimo projektuose bei yra tarptautinė suaugusiųjų švietimo ekspertė nuo 2004 m.

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn