chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

Epale

Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma

 
 

Tinklaraštis

Ar savanoriausiu padedant integruotis migrantams?

13/11/2018
by Kristina MALDONIENĖ
Kalba: LT

2018 m. spalio 15–19 d., vykdant tarptautinį projektą „Senjorai savanoriai migrantų integracijai“, Vilniuje vyko bandomieji mokymai senjorams savanoriams. Projekto koordinatorius – Soros International House (SIH). Projekto partneriai: SIH, Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetas (toliau – MČTAU; projektų koordinatorė Regina Dovidavičiūtė), ifa Akademie (Vokietija), Anmiro Oy (Suomija), DIAN (Graikija), GSVO 95 (Prancūzija).

Projektu siekiama padėti migrantams ir pabėgėliams geriau integruotis į priimančiąją visuomenę, pasitelkiant į pagalbą senjorus savanorius, taip skatinant savanorystę tarp vyresnio amžiaus gyventojų bei mažinant jų socialinę atskirtį ir įsitraukiant į tarpkultūrinį mokymąsi. Analogiški senjorų savanorių mokymai pagal bendrai partnerių sudarytas programas vyksta visose šalyse partnerėse. 20 valandų programą sudaro 5 moduliai.

Turiu savanoriavimo patirties: kartu su dar šešiais MČTAU senjorais savanoriavau Italijoje pagal Grundtvig programą. Vilniuje kartais aplankau netoliese gyvenančią, sunkiai vaikštančią 95-erių metų draugės mamą, kuri, išėjus dukrai į darbą, jaučiasi vieniša. Mes išgeriam arbatos su mano iškeptu pyragu, pabendraujam. Senyvi žmonės nori išsipasakoti, būti išklausyti.

Buvau pakviesta dalyvauti savanorių mokymuose ir noriu pasidalinti savo mintimis bei potyriais, savo pasikeitusiu požiūriu į migrantų integracijos problemas.

/bg/file/1arjpg1ar.jpg

 

I-ojo modulio mokymus „Pagrindiniai suaugusiųjų mokytojų kompetencijų elementai“ vedė andragogė Arūnė Taunytė, kuri supažindino su suaugusiųjų mokymosi teorija, besimokančiųjų ypatybėmis, motyvavimu, mokymosi metodais ir formomis, paaiškino, kuo pedagogika skiriasi nuo andragogikos. Anot žinomo Amerikos švietėjo Malcolm Shepherd Knowles', andragogika yra suaugusiųjų mokymosi menas ir mokslas. Suaugusiųjų mokymas susijęs su gyvenimu, patirtis – didžiulis resursas, mokymosi orientacija keičiasi nuo dalykinio mokymosi į problemų sprendimą, asmeniui bręstant motyvacija tampa daugiau vidinė, nei išorinė. Buvo prisiminti sociologo D. A. Kolbo svarbiausi suaugusiųjų mokymosi elementai: konkreti patirtis, stebėjimas, apibendrinimų, sampratų formulavimas, aktyvus taikymas. Susipažinome su aštuoniomis intelekto rūšimis ir turėjome pasirinkti, kokie intelekto tipai dominuoja mumyse. Man labai patiko, kad lektorė mokymus vedė žaidimų forma. Tai leido mums geriau pažinti vienas kitą ir atsiskleisti patiems.

Aiškindama II modulį „Pagrindiniai tarpkultūrinio bendravimo kompetencijos elementai“, lektorė Arūnė Taunytė mus supažindino su tarpkultūrinio bendravimo pagrindais, tarpkultūrinėmis ypatybėmis, tarpkultūrinio bendravimo praktinėmis kompetencijomis. Darbas vyko grupėse: dalyviams buvo išdalinta medžiaga su šalies aprašymu, kurią grupė turėjo pristatyti bei pasidalinti asmenine patirtimi. Buvo įdomu pasiklausyti kolegų įspūdžių, netikėtumų, patirtų keliaujant. Ir man, ir kitiems dalyviams buvo įdomus lektorės pasiūlytas žaidimas: mums nematant kiekvienam buvo užklijuotas lipdukas su piešiniu, be žodžių reikėjo susigrupuoti į grupes su vienodais piešinukais. Sunkiausia buvo tam, kurio piešinukas buvo vienintelis. Nuostabą kėlė servetėlės lankstymas ir plėšymas: nors visi uoliai vykdėme tuos pačius lektorės Arūnės nurodytus veiksmus, visų mūsų servetėlės buvo skirtingos. Tai tik įrodė, kokie mes visi savo mąstymu, veiksmais, elgesiu vienodose situacijose esame skirtingi. Aktyviai įsijungėme į diskusiją apie daugiakultūriškumą ir asimiliaciją, išklausėme lektorės patarimų, kaip ugdyti tarpkultūrinį sąmoningumą: prisipažinti, kad nežinome, neteisti, neskubėti vertinti, surinkus informaciją, pasitikrinti, ar nedarome prielaidų, ugdyti empatiją. Šios žinios pakeitė mano nuostatas, mano požiūrį į migrantus, jų integravimosi problemas.

/bg/file/2arjpg2ar.jpg

 

III modulį „Migrantų integracija. Teorinių modulių apžvalga“ dėstė psichologas Ričardas Diržys. Lektorius išvardijo integracijos formas, pagrindines migracijos priežastis, pateikė konkrečių pavyzdžių. Sužinojome, kas yra asimiliacija, kultūrizacija, kokios yra hibridinės visuomenės, kokios pagrindinės pasaulinės migracijos tendencijos. Psichologas patikino, kad aplinka mus keičia žymiai daugiau, nei mes patys keičiamės savo noru. Kad galėtume gyventi draugiškai, reikia nustatyti tautinį indentitetą ir keistis, priimti pasaulį tokį, koks yra, būti atviriems.

Daug naudingos informacijos sužinojau lektoriui R. Diržiui dėstant IV modulį „Aktyvus pilietiškumas“. Šioje paskaitoje buvo aptartas aktyvus mokymasis aktyviam pilietiškumui, demokratijai, aktyviam pilietiškumui ir dalyvavimui skatinti skirtos kampanijos kūrimo įrankiai bei kiti svarbūs pilietiškumo klausimai.

Dauguma užduočių taip pat buvo pateiktos mokomųjų žaidimų forma – tai leido į sudėtingus klausimus pažvelgti kitu kampu, atsisakyti stereotipinių nuostatų. Ir mes patys labiau susidraugavome, suartėjome, sužinojome daugiau apie vienas kitą. Pavyzdžiui, viename žaidime turėjome vykti traukiniu ir iš 17-kos keleivių turėjome pasirinkti po tris, su kuriais norėtume keliauti, o su kuriais – ne. Savo atsakymus turėjome pagrįsti. Pasirodo, kad mes bijome to, ko nežinome.

Supratau, kad pilietiškumas – ne žinios, jo negalima išmokti, tik praktikuoti ir praktikuojant mokytis. Pilietiškumas – pats gyvenimas, kurio metu žmogus nuolat tobulėja, susiduria su iššūkiais bei privalomais sprendimų priėmimais, susijusiais su pačiu asmeniu, jo šeima, draugais bei jį supančia bendruomene. Niekad nepamiršiu gyvo integracijos pavyzdžio – susitikimo su Achmedu iš Pakistano. Nuo 2011 m. Achmedas su šeima – žmona ir trimis vaikais gyvena Vilniuje, studijuoja lietuvių filologiją, taikomąją kalbotyrą, puikiai kalba lietuviškai, yra musulmonų asociacijos „Achmadija“ vadovas. Svečias nuogąstavo, kad trūksta musulmonų bendravimo su lietuviais, tad kvietė lietuvius draugus, užsieniečius pabendrauti, mokytis kalbos, pasidalinti patirtimi. Svečias papasakojo apie savo tikėjimą, kuo jis skiriasi nuo šiitų ir sunitų tikėjimo, ir pasakė, kad kultūros prasme galime vienytis, bendrauti ne religiniais klausimais. Esame dėkingi psichologui R. Diržiui, surengusiam susitikimą su Achmedu, kuris išsklaidė mūsų stereotipus apie imigrantus.

Nagrinėjant V modulį „Lietuvos specifika ir įgūdžiai, reikalingi šalies senjorams savanoriams“ (lektorės Daiva Malinauskienė ir Gileta Kierienė), užsiėmimas vyko Soros International House patalpose. SIH direktorė Daiva Malinauskienė trumpai pristatė modulį, kurį kiekviena šalis parengė individualiai, atsižvelgdama į savo šalies specifiką. Mokymai pagrįsti bendradarbiavimu, tad labai svarbu, kad mes ateinam mokytis su gyvenimiška ir asmenine patirtimi. Apžvelgiamos elgesio normos, siūlomos idėjos yra rekomendacinio pobūdžio.

Su lektore Gileta Kieriene taip pat dirbome grupėse. Gavome užduotį – išvardinti po penkias idėjas, kurios patraukliai pristato Lietuvą naujai atvykusiam užsieniečiui. Atsakymai buvo labai įvairūs, bet visų maždaug vienodi: Lietuva yra progresuojanti, svetinga, saugi, turinti savo kalbą, istoriją, kultūrą, nuostabią gamtą, gilias tradicijas, daugiakultūrė šalis. Tai rodo, kad mes domimės, didžiuojamės, mylim savo šalį. Žiūrėjome prieš keletą dienų socialiniuose tinkluose pasirodžiusį J. Laukaičio filmuką apie Lietuvą, kur labai kompaktiškai ir chronologiškai nuo istorijos iki lietuviškos virtuvės išvardinti visi svarbiausi Lietuvos privalumai.

Užsiėmime nagrinėjome tarpkultūrinius skirtumus ir kokie faktoriai juos sąlygoja, tarpkultūrinės komunikacijos barjerus, kurie atsiranda dėl žinių apie tam tikrą kultūrą trūkumo, ką žinome apie stereotipus ir kaip jie atsiranda, nagrinėjome stereotipų apie kitataučius bei lietuvius pavyzdžius. Lektorė priminė, kad stereotipai dažniau yra formuojami neigiami, dėl to nereikėtų jais remtis, prieš pradedant bendrauti su kitos tautybės žmonėmis. Supratau, kad nereikia vadovautis išankstinėmis nuostatomis, nebent jos pozityvios, nes galime nusvilti! Svarbu išlaikyti savo indentitetą, bet mokytis tolerancijos kitiems. Gavome patarimų geriau pažinti kitos kultūros specifiką, padėti atvykėliams įveikti kultūrinį šoką, domėtis kitų kultūrų bendravimo ypatumais, būti smalsiems, žingeidiems, rodyti iniciatyvą.

Buvo įdomu apsilankyti Kalvarijų gatvėje esančiame VA Caritas Užsieniečių integracijos centre „Kultūrų namai“. Savanorių koordinatorė Eglė Perrin, dirbanti su užsieniečių integracijos programa, su užsieniečiais, kuriems reikia pagalbos dėl mokymų, supažindino mus su darbo specifika, veikiančiais užsieniečių integracijos centrais: tai Socialinės integracijos skyrius, dienos centras „Kultūrų įkalnė“ Pabradėje, Bendruomenės integracijos centras „Kultūrų namai“ Vilniuje, veikiantis nuo 2016 m. Centrų tikslas – sėkminga užsieniečių integracija savivaldybėse, programoje dalyvaujantys asmenys, švietimas, darbo rinka.

Sužinojau, kad programoje dalyvauja asmenys, perkeliami iš Graikijos, Italijos, Turkijos, asmenys, perkelti iš Ukrainos, turintys lietuviškų šaknų, asmenys, savarankiškai pasiprašantys prieglobsčio Lietuvoj. 2013 m. 17-kai asmenų suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje. Koordinatorė papasakojo apie Centro teikiamas paslaugas: tai pagalba, ieškant gyvenamosios vietos + deklaracija, sveikatos priežiūra, švietimo sistema nepilnamečiams ir suaugusiems, užsienio piliečių įtraukimas į darbo rinką, lietuvių kalbos kursai, individualus konsultavimas pagal poreikį. Dalyvaujant mokymuose vis kirbėdavo mintis, o ar aš galėčiau, ar sugebėčiau, ar norėčiau?

Centro savanorė Regina, savanoriaujanti vienerius metus, pasidalino savo patirtimi: jos veikla – palydėti užsieniečius į polikliniką, darbo biržą, dalyvauti centro renginiuose, kurie vyksta kartą per mėnesį Language Caffe, Women to thotop, užimtumo veiklos, kalbos mokymas, pagalba ieškant būsto, vertimai raštu ir žodžiu, pagalba, randant aukojamus baldus, buitinę techniką, savanoriška veikla konkrečiais atvejais. Savanorė pripažino, kad savanorystė jai davė labai daug: padėjo geriau pažinti kitų šalių žmones, jų kultūrą. Savanoriavimo patirtis ją paskatino pasirinkti socialinio darbo studijas.

Savanorių koordinatorė Eglė Perrin priminė švč. Motinos Teresės žodžius: „Šiandien tapo madinga kalbėti apie vargšus, nors iš tiesų turėtume kalbėtis su vargšais“. Papasakojo, kaip vykdoma atranka: besiruošiančiam savanoriauti reikia užpildyti anketą, pažymėti veiklas, savanorystės patirtį, palikti kontaktus. Su atrinktu savanoriu koordinatorė susisiekia. Pasirašoma savanorystės sutartis trims mėnesiams. Vyksta savanorių susitikimai, kur dalinamasi savanorystės patirtimi, planuojamos išvykos. Koordinatorė paminėjo, kad šiuo metu centre užsiregistravę 35 savanoriai, pusė jų savanoriauja – tai dirbantys, studijuojantys bei vyresnio amžiaus žmonės.

/bg/file/3arjpg3ar.jpg

 

Visi, dalyvavę mokymuose, gavome pažymėjimus apie išklausytą įdomų migrantų integracijos kursą. Mokymai asmeniškai man buvo naudingi, galėjau susipažinti su kiekvieno dalyvio asmenine patirtimi, lankantis užsienyje ir bendraujant su užsieniečiais, kad kiti galėtų pasinaudoti ir nepakliūti į keblią padėtį dėl nežinojimo. Mokymai mus pačius labiau suartino, geriau pažinome vienas kitą, tapome atviresni, draugiškesni, pakantesni kitų nuomonei. Man patiko mokymo metodai, formos, kai laisvai, nedidelėje grupėje gali pareikšti savo nuomonę, pastebėjimus, pojūčius, būti išklausytas, išgirstas, suprastas, labiau pažinti save ir aplink esančius.

Kai kurie dalyviai, jau ateidami mokytis, buvo apsisprendę savanoriauti. Kiti dar svarsto, gal būt – ateity. Prieš einant savanoriauti, reikia gerai apgalvoti, pasidomėti tos šalies kultūra, iš kurios yra pabėgėlis. Savanoriai – visuomenės atstovai, svarbu yra atvirumas, šiluma, artimo meilė, o ne religija.

Dėkoju projekto organizatoriams už galimybę dalyvauti mokymuose, pasisemti išminties, pasidalinti patirtimi, sužinoti nauja, o laikas parodys, ar įgytas žinias panaudosime praktikoje. Svarbiausia, kad mokymai pakeitė mano požiūrį į migracijos problemą, suteikė žinių, kurios padės suprasti kitos kultūros žmogų, patekusį į sudėtingą situaciją, pamokė tolerancijos. Manau, kad esu pasirengusi savanoriauti.

 


Gražina Banevičienė, projekto dalyvė

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn