Pereiti į pagrindinį turinį
Blog
Blog

Aktualus požiūris į besimokančiojo įgalinimą, įdarbinimą ir savarankiškumą

Interviu apie asmenų, turinčių intelekto sutrikimą, įgalinimą dalyvauti darbo rinkoje ir įgyti reikiamų socialinių įgūdžių savarankiškam gyvenimui.

Kalbinu dr. Iloną Dobrovolskytę,  Vilniaus  universiteto Šiaulių akademijoje, sėkmingai apgynusią daktaro disertaciją „Jaunuolių, turinčių intelekto sutrikimą, bendrųjų fizinių darbinių gebėjimų ir vykdomosios funkcijos sąveika ″.

Iš Dr. Ilonos Dobrovolskytės asmeninio albumo
  • Mokslų daktaras man – labai išmintingas žmogus – turintis atsakymus į absoliučiai visus klausimus. Ar yra klausimas, į kurį sunku būtų atsakyti? 

Tikrai nesijaučiu labai išmintingu žmogumi. Siekiant mokslo daktaro išmokau kritiškai žvelgti į informaciją, analizuoti, ieškoti ir visada patikslinti savo žinias. Didelis informacijos kiekis, sparti pasaulio kaita kelia naujus uždavinius ir klausimus kiekvieną dieną. Mokslininko kelias man leidžia kelti vis naujus klausimus, kurie lydimi ankstesnių klausimų. Jeigu būtų galima atsakyti į visus klausimus, turbūt mokslininko kelio nebūčiau pasirinkusi, nes nuolatinis ieškojimas ir naujų klausimų bei problemų sutikimas kelyje ir yra mano pagrindinė motyvacija.  

  • Kodėl domitės besimokančiaisiais, turinčiais intelekto negalią?  

Dar magistro studijų metu rengiant mokslinį darbą teko savanoriauti viename tarptautiniame projekte ir atlikti tyrimą su asmenims, turinčiais intelekto sutrikimą ir tirti jų įsidarbinimo problemos bei fizinį pasirengimą darbui. Į mokslinius tyrinėjimus įtraukė šaunus Šiaulių universiteto (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos) dėstytojų - mokslininkų būrys. Pasirinktoje tyrimų kryptyje aš galėjau susieti savo turimas specialiojo pedagogo ir kineziterapeuto žinias. Pirmieji bandymai magistro studijų metu buvo tikrai kur kas kuklesni. Disertacinio tyrimo metu visas savo idėjas galėjau įgyvendinti savarankiškai ir turėdama jau nemažą įdirbi. Taip pat jau ilgus metus Šiaulių universiteto mokslininkai (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos) bendradarbiavo su Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centru, kuriame mokosi didelis skaičius mokinių, turinčių specialiųjų poreikių. Šiame mokymo centre jau kelis metus dirbu specialiąja pedagoge. Taip pat mano aktyvi, kaip mokslininkės ir praktikės, veikla lėmė tai, kad buvau išrinkta Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro Specialiųjų poreikių mokinių profesinio mokymo metodinės komisijos pirmininke.

Todėl galiu teigti, kad mano darbo specifika ir tyrimų kryptis susiklostė nuosekliai profesiniame kelyje. Žinoma, man kelia susirūpinimą kylančios problemos jaunuolių profesiniame mokyme, nes pastebiu, kad jos lieka pamirštos. Didelis dėmesys skiriamas mokinių, turinčių specialiųjų poreikių ugdymui priešmokyklinio, bendrojo ugdymo įstaigose, tačiau mokiniai, kurie baigę mokyklas ir ruošiasi savarankiškam gyvenimui, dažnai lieka pamiršti.  Daugelis asmenų gyvena kartu su savo tėvais ar yra vieniši, patiria socialinę izoliaciją, turi mažai prasmingos socialinės bei rekreacinės veiklos, nepalaiko santykių su to paties amžiaus asmenimis. Jų įsidarbinimo rodikliai prasti, patiriami sunkumai darbinėje veikloje, neužtikrinamos lygios teisės darbinėje veikloje ir pan. Todėl jie dažnai patiria socialinę atskirtį ir yra priklausomi nuo valstybinės socialinės išmokos, turi ribotas galimybes pagerinti savo gyvenimo kokybę. Jų profesinio pasirengimo problemas apsiima spręsti profesinės mokyklas, kuriose dažnai trūksta atitinkamų specialistų, todėl neužtikrinamas tinkamas švietimo pagalbos poreikis. Valstybinio audito ataskaitoje (2020) pateikiama, kad Lietuvoje profesinio mokymo įstaigose trūksta švietimo pagalbos specialistų. 2018–2019 m. m. 78 proc. visų valstybinių profesinio mokymo įstaigų neturėjo specialiųjų pedagogų, 49 proc. – psichologų, 15 proc. – socialinių pedagogų etatų. 2018 metų duomenimis, tik šešios (iš 67) profesinio mokymo įstaigos turėjo karjeros specialistus, nors 2012–2014 m., kol karjeros specialistų etatai buvo finansuojami Europos Sąjungos projektų lėšomis, jų buvo penkis kartus daugiau (31 profesinio mokymo įstaiga turėjo karjeros specialisto etatą) (ten pat).

  • Labai norėjau perskaityti jūsų disertaciją, bet įprastų paieškos sistemų dėka pavyko rasti tik santrauką. Kaip specialistui, neturinčiam prieigos prie mokslinių darbų duomenų bazės, gauti naujausių tyrimų, teorijų, atradimų duomenis? 

Suprantu jus, daugelis mokslininkų, taip pat ir aš tarp jų patenkame į tokią situaciją, kai saugome savo mokslinius kūrinius ir siekiame išvengti kopijavimo. Disertacija skaitytojams prieinama Lietuvos universitetų bibliotekose, po kurio laiko bus prieinama ir viešai elektroninėje erdvėje. Tačiau galiu garantuoti, kad informacijos sklaida vyksta ir gal šiek tiek praktikams „aiškesne kalba“. Dar 2021 balandžio 27 dieną vyko virtuali metodinė konsultacija „Specialiųjų poreikių asmenų ugdymo profesiniame mokyme aktualijos“  jos įrašą galima peržiūrėti laisvai Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centre (https://www.kpmpc.lt/kpmpc/virtualioje-metodineje-konsultacijoje-pristatytos-specialiuju-poreikiu-asmenu-ugdymo-profesiniame-mokyme-aktualijos/ ). Taip pat šiame tyrimų lauke rengiu mokslinius straipsnius anglų ir lietuvių kalbomis, kurie dažniausiai būna prieinami internetinėje erdvėje.

Iš Dr. Ilonos Dobrovolskytės asmeninio albumo
  • Jūsų parengtos rekomendacijos bus naudingos profesinio mokymo įstaigoms, kurios vykdo  profesinio mokymo programas, skirtas mokiniams, turintiems specialiųjų poreikių. Rekomendacijos orientuotos į profesinio mokymo optimizavimą, siekiant didinti asmenų, turinčių intelekto sutrikimą, įgalinimą dalyvauti darbo rinkoje ir įgyti reikiamų socialinių įgūdžių savarankiškam gyvenimui. Tačiau ne visi asmenys, turintys intelekto sutrikimą, patenka į profesinio mokymo įstaigas. Tai daro įtaką skirtingos priežastys: negalios specifiškumas, motyvacija, socialiniai veiksniai, nepritaikytos programos ir pan. Ar šiomis gairėmis galės pasinaudoti ir neformaliojo ugdymo įstaigos, siekiančios integruoti savo besimokančiuosius į darbo rinką? 

Žinoma, kad šiomis rekomendacijomis gali naudotis visi, kas siekia ar prisideda prie jaunuolių integracijos į darbo rinką. Parengtų rekomendacijų holistinis suvokimas ir įtraukimas, manau, padėtų plėsti jaunuolių, turinčių intelekto sutrikimą įsidarbinimo galimybes. Kaip jau ir minėjau, kelerius metu, beveik dešimtmetį, šioje kryptyje nei mokslinių tyrinėjimų nei rimtų projektinių veiklų Lietuvoje nebuvo įgyvendinta ir šiuo metu mes turime labai skaudžias pasekmes, kai įgyvendinant Švietimo reformą nebuvo atsižvelgta ne į visus mokinius ir jų tolimesnį profesinį kelią. Todėl nutiko taip, kad ne tik asmenų specialieji poreikiai kelia daug iššūkių, bet ir pati sistema sumažino prieinamumo galimybes rinktis ir mokytis profesijos. Šias klaidas būtina ištaisyti ir laikytis visų lygybės principu, gerbti ir palaikyti jaunuolius, siekiančius profesijos. Būtina skatinti jų motyvaciją ir didinti prieinamumo galimybes. Tuo pačiu, manau, reikia didelio įdirbio keičiant visuomenės, darbdavių požiūrį, nes mūsų tauta dar ne visa pasirengusi tinkamai priimti asmenis, turinčius intelekto sutrikimą. Darbdaviai nenori priimti tokių žmonių, nes negali užtikrinti darbo našumo, tačiau jaunam darbuotojui neužtikrinant tinkamų sąlygų,  pagalbos, tarpininkavimo, o ribojant prieinamumo galimybes, nesuteikiant tinkamų praktinių įgūdžių darbo našumas ar kokybė tikrai negerės.  

  • Kviečiate moksleivius įsitraukti į įdomius ir naudingus užsiėmimus  Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos erdvėse ir  Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centre. Organizuojate praktinius užsiėmimus, skirtus profesinio identiteto paieškoms. Kodėl jums svarbi ši veikla?  

Man ši veikla svarbi, kaip pedagogei. Tikrai žinau, kaip yra svarbu pasirinkti profesiją, kuri teikia malonumą, kuri leidžia patirti darbo aistrą, nes tuomet mes sulaukiame puikių rezultatų. Žinoma, kartais susiklosto taip, kad negalime įgyvendinti savo troškimų, tuomet svarbu kitoje veikloje išmokti atrasti tai, kas mus džiugina ar teikia malonumą, kaip galime savo turimus įgūdžius pritaikyti naujoje veikloje, o tai kartais, atneša taip pat nemažą sėkmę ir pasitenkinimą savo gyvenimu. Manau, kad patirdami džiaugsmą savo veikloje, įveikdami sunkumus ir įprasmindami save veikloje mes formuojame savo asmenybę ją auginame ir brandiname.

  • Kokie Jūsų ateities planai. Ar jie siejasi su asmenų, turinčių intelekto sutrikimą, mokymosi kokybės ir galimybių didinimui? 

Taip, tolimesni planai tikrai siejasi su asmenų, turinčių intelekto sutrikimą profesinio mokymosi prieinamumo ir kokybės didinimu, taip pat norisi artėti ir link darbdavių, siekti pažinti jų patiriamus iššūkius, nuostatas, įsitikinimus ir kiek įmanoma labiau suteikti jiems pagalbos, žinių ir ryžto padedant jaunuoliams įsitvirtinti darbo rinkoje. Manau, kad kai turime tinkamas žinias, tik tuomet gali keistis mūsų požiūris, o nesėkmingos darbdavių patirtys su darbuotojais, juos išblaško ir neigiamai veikia jų požiūrį bei įsitikinimus. Šioms idėjoms įgyvendinti turiu labai palankias galimybes dirbdama praktiškai su mokiniais, dalyvaudama jų profesinio rengimo sistemoje, įsitraukdama į Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro organizuojamus susitikimus ir veiklas, išsakant ne tik savo nuomonę, bet ir pateikiant apibendrintas, tyrimais pagrįstas idėjas.

Manau, mūsų skaitytojams bus įdomi jūsų nuomonė: 

  • Ar ugdymo sistema turi pakankamai įrankių besimokantiesiems, turintiems intelekto negalią (nežymia, vidutinę, sunkią) integruotis į darbo rinką? Jei ne, tai ko labiausiai trūksta? 

Mane džiugina tai, su kuo susiduriu dirbdama Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centre. Šioje profesinėje mokykloje labai atsakingai dirba profesijos mokytojai, nuolat tobulina savo žinias. Dirba puiki švietimo pagalbos specialistų komanda. Profesijos mokymosi procese mokiniai, turi galimybę mokytis moderniuose praktinio mokymo vietose, jos nuolat atnaujinamos. Taip pat mokiniai turi galimybę išvykti į užsienio šalis tobulinti praktinius įgūdžius. Tačiau, labiausiai Lietuvos profesinio rengimo įstaigose trūksta profesijų pasiūlos, ji dabar labai ribota. Jos apribojimą lėmė atnaujinti profesiniai standartai. Jaunuoliams, turintiems intelekto sutrikimą, dažnai tenka rinktis iš tų profesijų, kurios neatskleidžia jų gabumų, jie patiria mokymosi sunkumus, o tai mažina motyvaciją ir nepasitenkinimą profesiniu mokymu. Bet jie neturi kito pasirinkimo. Daugeliui profesijos mokytojų, daugėjant mokinių, turinčių specialiųjų poreikių skaičiui profesinėse mokyklose, trūksta žinių, kaip dirbti su šiais mokiniais. Kitas labai svarbus aspektas socialinių įgūdžių ugdymo programa, kuri turėtų aiškią struktūrą profesiniame mokyme, nes mokiniai, kurie turi intelekto sutrikimą, mokydamiesi profesijos kartu mokosi ir socialinių įgūdžių programoje. Kol kas socialinių įgūdžių programa viduriniame mokyme ir profesiniame mokyme yra ta pati. Ji neatliepia pasirengimo profesiniam keliui. Programos turinys, temos turi būti išgrynintos taip, kad turėtų naudos jaunuolio socialiniam ir savarankiškam profesiniam gyvenimui.

Kitas labai svarbus aspektas šiuo klausimu yra tai, kad jaunuoliai, turintys intelekto sutrikimą, įsidarbina į fizinės jėgos reikalaujamą darbą, kuris dažnai atitinką vidutinę jėgos kategoriją, kai labai lengvai ir lengvai kategorijai priskiriama apie 67 proc. visų darbų. Taigi asmenys, dažniausiai turintys sveikatos problemų, žemesnį fizinį pajėgumą dirba kur kas sunkesnius fizinius darbus ir jie neturi kito pasirinkimo, nes profesijos pagal kurias jie mokosi yra reglamentuotos. Tad ir norėtųsi, kad jiems būtų užtikrinamas paramos ir pagalbos poreikis profesinėje mokykloje ne mažinant fizinio ugdymo pamokų skaičių integruojant į profesinį ugdymą, o kaip tik didinant paslaugų prieinamumą, kad pasirengimas profesinei veiklai būtų ne tik įgyvendinant specialiąsias profesines kompetencijas, bet ir stiprinant asmenų sveikatą. Juk jau seniai daugelio mokslininkų įrodyta, kad žmogaus sveikata turi labai svarbią reikšmę jo darbingumui, elgesiui darbe, savikontrolei ir dar daugeliui aspektų.

  • Ar darbdavys yra pakankamai skatinamas ir motyvuojamas  įdarbinti asmenį, turintį intelekto negalią (nežymia, vidutinę, sunkią)? 

Manau, kad darbdavių motyvavimo sistema yra per menka. Dažniausiai darbdavių motyvavimas apibrėžiamas kaip finansinis objektas, tačiau motyvas ir motyvacija negali atsirasti be tinkamo palaikymo, žinių ir pagalbos. Pas mus trūksta asistuojančio personalo, dar kitaip vadinamų tarpininkų, kurie užtikrintų sklandžią jaunuolių integraciją į darbo rinką, padėtų darbdaviui parengti tinkamą darbo vietą ir užtikrinti darbuotojo saugumą ir pan. Tai tikrai negali būti trumpalaikė pagalba, ji turi būti nuosekli, sudaranti galimybes plėsti visos komandos žinias, kad asistavimo funkcijas galėtų būti perleidžiamos kitam komandos nariui ir kuris jau darbinėje aplinkoje (gaudamas atitinkamą atlygį) atlieka tinkamai šias funkcijas. Viską palikti darbdavio, kurio užimtumas didelis, atsakomybei negalime, būtini ne tik finansiniai, bet ir žmogiškieji ištekliai.

  •  Kas Jus labiausiai džiugina Jūsų profesiniame kelyje? 

Mane labiausiai džiugina įgyvendintos idėjos ir įveikti iššūkiai. Pats procesas kartais nėra toks malonus, jautiesi net įspraustas į kampą, tačiau kai įveikiu kylančius iššūkius ir įgyvendinu numatytus planus, jaučiuosi laiminga, kartais net pakylėta. Kiekvienas turbūt esame tai patyrę.

Kitas dalykas džiuginantis profesiniame kelyje - tai galėjimas suteikti pagalbą jaunuoliui(ei) atrasti pasitikėjimą savimi profesiniame kelyje, atrasti savo sritį, mokyti ir suteikti patarimų, kurie praverčia kiekvienam profesiniame kelyje. Ir kai matau, kad buvęs studentas iš universiteto ar mokinys iš profesinės mokyklos keliauja tolimesniu savo profesiniu keliu ir siekia žinių daugiau, gerina savo profesinius gebėjimus, patiria džiaugsmą darbinėje veikloje, dalinasi tuo džiaugsmu, man tai kaip gražiausios gėlės ir motyvas toliau žengti savo profesiniu keliu.

Iš Dr. Ilonos Dobrovolskytės asmeninio albumo

                                                                          Nuotraukoje prof. habil. dr. Vytautas Gudonis

  • Jūsų asmeninio gyvenimo laimės formulė. 

Nežinau ar tokią formulę sugebėčiau užrašyti, manau, ji būtų labai ilga ir paini. Gal net reikėtų kelių formulių, kad atrasčiau tą tikrąją savo formulę. Šiuo metu pagalvojusi galiu įvardinti, kad ją sudaro užbaigti darbai ir įgyvendintos idėjos, asmeninių poreikių tenkinimas, pilnavertiškas poilsis, palaikantis ir motyvuojantis šeimos narių, kolegų ratas.                                                                  

 Dr. Iloną Dobrovolskytę kalbino Lina Trebienė, Panevėžio regiono „Epale“ ekspertė

 

Login (1)

Want to write a blog post ?

Don't hesitate to do so! Click the link below and start posting a new article!

Naujausios diskusijos