chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

EPALE - Piattaforma elettronica per l'apprendimento degli adulti in Europa

Newsroom

Suaugusiųjų pagalba perduodant jaunajai kartai vertybinius teiginius

15/11/2016
di Aušrinė Česnulienė
Lingua: LT

Žmogus yra dvasinga vertybė, kurianti kitas vertybes. Vertybės formuojasi ne tik pačios asmenybės iniciatyva. Suaugusieji perduoda jaunajai kartai vertybinius teiginius ją ugdydami ir darydami kitokį poveikį. XXI amžiuje auklėti vaikus tapo vis sunkiau. Kokios pagrindinės to sunkumo priežastys?

  • Manoma, kad tai susiję su vis augančiu žmonių mobilumu bei vis didėjančiomis galimybėmis rinktis individualų gyvenimo modelį.
  • Be to, nuolat mažėja visuomenės sutarimas dėl visuotinių vertybių, trūksta ir bendrų tikslų.
  • Labai pasikeitė ir ugdymo  įstaigos. Šeima, XX amžiaus vidurio buvusi vyraujanti visuomenės gyvenimo forma, dabar tėra vienas iš daugelio variantų. Vienišiai, šeimos tik su vienu iš tėvų, nesusituokusių porų šeimos šiandien yra įprastas reiškinys, nors prie šių esminių pokyčių dar reikiamai neprisitaikė mokesčių įstatymai, socialinė politika bei socialinės institucijos.
  • Šiandien šeimose mąžta pajėgos: vienoj stinga laiko, kitoj – žmonių, trečioje – sveikos nuovokos, ketvirtoje – blaivios galvos. Vis daugėja tėvų, kurie ,,širdingus’ poelgius su savo atžalomis vykdo tik mobiliųjų telefonų pagalba. O juk V. Satir nuomone, kuriai daugelis galime pritarti, kad visos šeimos turi nerašytas taisykles, iš kurių vaikai išmoksta, kokie turėtų būti. Kadangi tėvai gali nebūti tinkami pavyzdžiai, tai vaikai įgyja tokių polinkių, kurie nereikalingi arba net žalingi. Todėl ugdyti  atžalas paliekama darželiams, mokykloms, seneliams kurie gauna nelengvą užduotį: taisyti, nukreipti ugdymą geresne linkme, pažadinant ir vystant vaiko gerąsias savybes.
  • Kaip niekad didelis augančiai kartai tenkantis  dirgiklių perteklius. Vaikai ieško pavyzdžių tarp televizijos ir kino filmų herojų ir retai jais tampa tėvai auklėtojai. Informacijos griūtis pirmiausia ir labiausia žadina vaikų emocijas, o šios nepakankamai pažįstamos, netikusiai valdomos užlieja jauną žmogų nerimu, liūdesiu, pykčiu, abejingumu.
  • Didelis gyvenimo tempas, sukeliantis  įtampą, o tai  apsunkina bendravimą.
  • Daugėja vaikų turinčių liguistų sutrikimų, kuriuos ankstyvojoje stadijoje būtų galima reguliuoti, bet į tai niekas nekreipia dėmesio ir vaikai nepatenka laiku  pas specialistus.

Vertybės ir vertybinės savybės nėra kažkokios ypatingos objektyviai egzistuojančios objektų savybės. Vertybės, kaip ir kitos nuostatos, formuojasi ne tik pačios asmenybės iniciatyva. Suaugusieji perduoda vertybinius teiginius ir vaizdinius jaunajai kartai. Vertybė nuo paprasto reikmens skiriasi tuo, kad ji individui turi pastovią, nuolat traukiančią, viliojančią savo žavesiu prasmę. Taisyklės, normos svarbus vertybių formavimo būdas.Vertybės tampa vertybinėmis orientacijomis kai yra tų vertybių siekimas. Yra įrodyta, kad dvasinės ir kultūrinės vertybinės orientacijos formuojasi tik tada, kai materialūs poreikiai pakankamai patenkinami. Tada dvasinių vertybių pagrindu formuojasi visa jų visuma. Tyrimai parodė, kad vaikai išmokę aukštu doroviniu lygiu vertinti kitų asmenų elgesį, patys ima vertinti savo poelgius pagal tas pačias dorovines normas, tapusias jų elgesio orientyrais. Be to, tyrimai patvirtino, kad vaikų doram elgesiui formuotis, esant palankioms ir nepalankioms aplinkybėms turi įtakos suaugusiųjų tikėjimas jais. Reikia žinoti, kad asmenybė niekada negali įsisavinti visų dabarties vertybių, o tuo labiau praeities. Tai priklauso nuo žmogaus gyvenimo patirties, nuo svarbiausių jo gyvenimo įvykių, turi įtakos jo jautrumas, imlumas individualūs bruožai, jo gyvenimo aplinka, santykis su kitais žmonėmis. 

Mūsų visuomenė sparčiai keičiasi. Skubanti visuomenė ne visada sustoja apmąstyti kultūrinių pasikeitimų pasekmes. Manyčiau būtina spręsti, kurios vertybės svarbios mūsų šeimų ir vaikų ateičiai, skatinti jas perprasti ir branginti kasdieniniame gyvenime. Atsakomybe, kad tai būtų įskiepyta mūsų vaikams turime dalintis visi. Tai ką pateiksime savo vaikams šiandien, nesvarbu, sąmoningai ar ne, turės didžiulės įtakos rytdienos visuomenei.

Apie kokias vertybes turėtume kalbėti vaikams?

Tai apie – gailestį ir atjautą, kurių  dėka mes tampame humaniški, suvokiame geriau kitų žmonių jausmus, juos natūraliai atjaučiame, norime padėti. Apie bendradarbiavimo svarbą, buvimo kartu džiaugsmą, bendrų pastangų geresnį rezultatą. Apie drąsą, kuri padeda sutikus pavojų, iškęsti skausmą, nugalėti baimę. Apie ryžtą ir pasiaukojimą, kuris leidžia įvykdyti savo planus, palaikyti savo šeimos narius, draugus. Apie dorą, t.y.,teisingumą kitų atžvilgiu.Apie paslaugumą, kaip reikalingą pagalbą kitiems,išankstinį nusistatymas būti pasirengusiam padėti, pasitaikius progai kuo nors prisidėti. Apie sąžiningumą ir principingumą, t.y. tiesos sakymo svarbą, teisingą elgesį su kitais, moralės nuostatų laikymąsi. Apie humoro jausmo panaudojimą, kuris  priverčia  nusišypsoti, praskaidrina mūsų kasdieninį gyvenimą. Apie taip svarbų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi jausmą, kurie leidžia pajusti savo vidines galias, t.y. ,,išvynioti” tas dovanas, kurias mes kiekvienas turime. Apie ištikimybę, kuri susijusi su įsipareigojimais, atsakomybe. Apie kantrybę, kurios reikia laukiant savų norų išsipildymo, kurios dėka sugebame ramiai elgtis. Apie išdidumą, kuris kyla atlikus sunkų darbą, pasiekus nelengvą tikslą. Apie išradingumą, kaip sugebėjimą rasti įvairių būdų ir galimybių sprendžiant įvairias užduotis, situacijas. Apie pagarbą, kuris susijęs su žavesiu,  vertinimu, mandagiu, maloniu  elgesiu. O juk žmonės, kuriais mes žavimės, gali tapti sektinais pavyzdžiais, pagal kuriuos mes kuriame savo gyvenimą. Apie atsakomybę. Ši vertybė suteikia patikimumą, pasitikėjimą, tokiu žmogumi galima pasikliauti, jis atsako už savo veiksmus. Prieš 15 metų atlikti tyrimai rodo, kad labiausiai vaikai  vertino  jautrumą ir neteikė reikšmės atsakingumui. Šiandien labiausiai vertinamas teisingumas, po to jautrumas, atsakingumas, tačiau neteikiama reikšmės pareigingumui. Apie toleranciją, kaip meną skirtingas kitų  nuomones, patirtį, įsitikinimus, papročius vertinti su pagarba. Išklausyti kitų nuomonę praplečiant savo akiratį.

Kokie galimi dvasinių vertybių ugdymo būdai ?

Tai suaugusiųjų pavyzdys  -  vaikai daugiau mokosi akimis, negu ausimis. Pratinimas atlikti konkrečias užduotis,  pamokymas veiksmų, įtikinėjimas pokalbių su vaikais metu, siekiant išsiaiškinti, ką jie galvoja, tobulinant vaikų kalbos įgūdžius. Mokome nuosekliai ir kantriai, kol dorovinis poelgis taps įpročiu.Žaidimai, inscenizavimas - žaisdamas mokosi gyventi, tartum daro būsimo, ateinančio gyvenimo repeticijas.

Naudingos ekskursijos gamtoje, muzikos klausymas, filmų kartu žiūrėjimas ir aptarimas, knygų skaitymas. Šios meninio ugdymo priemonės – paprasti, nepaprastai veikiantys dvasinių vertybių ugdymo būdai.

Koks būtų konkretus, ugdymą skatinančios veiklos pavyzdys?

Kadangi dabartis reikalauja dviejų dorovės nuostatų – savitvardos ir atjautos, tai pasirinkau  gailesčio ir atjautos , kaip dvasinės vertybės formavimosi pavyzdį, juo labiau, kad ji atsiranda  jau pačiais pirmaisiais gyvenimo metais. Anot daugelio mokslininkų, mes esame biologiškai parengti tokiems jausmams, tik turime atpažinti ir puoselėti šį natūralų polinkį. Tačiau daugėja žmonių abejingų kitų skausmui, išgyvenimams, nelaimėms. Pirmiausia, pats suaugęs turėtų pamąstyti, kodėl svarbu gailėti ir atjausti? Ar kada nors sakėte vaikui, kad jums skauda galvą? Ar prisiminate, kaip vaikas reagavo? Ar prisiminate tikrą atvejį, kai  smurtas buvo jus itin paveikęs? Po to vykdome su vaikais diskusijas tokiais klausimais:  ką reiškia būti geram draugui? Kaip jaučiatės, kai draugas gerai su jumis elgiasi? Ką reiškia gerai elgtis su gyvūnais? Kas, jūsų nuomone atsitinka, kai užminate kirminą ar vabalėlį? Ar blogai pasielgsite, jei patemsite šunį už uodegos? Prisiminkite, kada buvote susižeidę ar susirgę? Kas ir kaip jumis rūpinosi? Ar jūs padėjote kam nors rūpintis kitais? Išsiaiškiname, ką vaikai apie tai galvoja. Naudojame eilėraštukus. Paklauskime vaikų kaip jaučiasi kiškutis? Kodėl jis pavargęs? Tobulinant vaikų kalbos įgūdžius, diskutuojant naudojami  terminai: globa, gerumas, rūpestis, pagalba, išgyvenimai, atjauta, gailestis.

Sudarome kartu su vaikais  gero elgesio su gyvūnais, su kitais vaikais taisyklių sąrašą.Paruošiame korteles su nupieštais linksmais, liūdnais, piktais ir kitokiais veidais. Skaitome situacijas, verčiančias vaikus mąstyti apie jų pačių ir kitų žmonių jausmus. Gerai, kai jos  susietos su tikrais įvykiais. Kai vaikai nuspręs, kokį jausmą jiems sukėlė pasakojimas, tegul iškelia atitinkamą kortelę. Paprašyti paaiškinti, kodėl jiems taip atrodo.Ekskursijos į gamtą, atkreipiant dėmesį į mažus gyvūnėlius ir aptariant, kuo kiekvienas iš jų svarbus pasauliui. Į senelių namus, aptariant, kiek šypsenų nušvietė senolių veidus, kai vaikas pas juos atėjo? Vaidinti, kur veiksmas vyktų ligoninėje, ar veterinarijos klinikoje.

Ir pabaigai noriu pateikti  patarimus, kaip su vaikais diskutuoti apie gailestį ir atjautą?

Verta išsiaiškinti ir suprasti ką mažylis jaučia, į ką nukreipti jo išgyvenimai, kiek jie gilūs ir rimti? Ar pasakos,  filmukai atskleidė ką nors nauja jo jausmų pasaulyje, o jei ne, tai kodėl? Pastebėta, kad kai kurie vaikai nesugeba teisingai įvertinti grožinės literatūros filmo veikėjų poelgius. Kai kada vaikai pateisina neigiamus personažo  poelgius dėl kitų jų  imponuojančių savybių. Ruošdamiesi bendrauti su vaiku, suaugę turi pamiršti visus nemalonumus, visus dienos rūpesčius. Laidas vaikams dera žiūrėti susikaupus, kad netrukdytų pašaliniai garsai, kad vaiko niekas nekalbintų. Ikimokyklinukas trokšta mylimo žmogaus artumo, todėl geriausia sėdėti arti vienas kito arba pasisodinti vaiką ant kelių. Kiek daug teigiamų ir neigiamų pavyzdžių senosios animacijos kūriniuose! Ne visi  mažyliai juos  mėgsta, arba sako: močiute, eik žiūrėk tavo filmuką rodo. Būkite gailestingi drausmindami vaikus. Reikia gerbti jų privatų gyvenimą. Turime patys nurimti prieš darydami tvarką. Būtina aptarti savo jausmus su vaikais. Jei jus kuri naujiena nuliūdina, to neslėpkite. Pasinaudoti televizijos programomis, mokant suprasti ir gerbti kitų jausmus, nes  vaikams skirtose laidose gausu ir neigiamų ir teigiamų pavyzdžių.

Suprantama, kad vienos vertybės ugdymui turime skirti nemažai laiko, įvairių užduočių, veiksmų, projektų. Vaikai geriausiai išmoksta, kai patys ką nors daro, kai tai paliečia jų jausmus. Taip formuojasi žmogaus elgesio modelis. Išnaudokime tą sensityvų periodą, perduodant esmines žmoniškumo savybes. Linkiu sėkmės suprantamu būdu atskleidžiant vaikams dvasines vertybes, skatinant su jomis susijusius teigiamus išgyvenimus.

Marijampolės TAU iniversiteto

Psichologijos fakulteto dekanė,

Marijampolės kolegijos lektorė

Rima Klasavičienė

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn Share on email
  • Ritratto di Rita Vargalytė

    Sutinku, kad ypatingas vaidmuo  vaikų vertybių ugdyme/ perdavime tenka šeimai, t.y. suaugusiesiems. Tačiau tai gali padaryti tik tie asmenys, kurie vadovaujasi vertybėmis, kurie sugeba „rūpintis kitais“.

    Suaugusiųjų  švietime  labai svarbu atkreipti dėmesį į asmens vertybių sutapatinimą  su atsakomybe. Tai  susijęs su atsakomybės jausmo skatinimu, palaikymu, aptarimu, pokyčiais ir vystymu.