Skip to main content
Blog
Blog

Mūsų lyderiai. Interviu su Loreta Montrimaite: „Norėčiau, kad suaugusieji nebijotų mokytis, dalyvauti ir tobulėti“

Pokalbį pradedame ankstyvą rytą, nuotoliniu būdu, bet darbo vietoje, Kauno rajono švietimo centre. Esate metodininkė ir neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatorė. Kokie darbai Jus pasitinka pradėjus rytą?

Kasdienybė darbe dažniausiai būna intensyvi nuo pat ryto. Pastebėjau, kad nuotolinis darbas dažnai reikalauja daugiau planavimo, atidumo, nes reikia numatyti kas, kur, kada ir kodėl gali nepavykti, kokius skaitmeninius įrankius ir aplinkas naudoti, kad mokymai bei pasitarimai nuotoliniu būdu vyktų sklandžiai.

Jau atrodo visi pripratome prie nuotolinio darbo, mokymosi, bet vis dar įdomu paklausti, kaip Jums sekasi organizuoti veiklą virtualioje erdvėje?

Prasidėjus antrajam karantinui nuotolinis darbas ir mokymų organizavimas Kauno rajono švietimo centre nebebuvo staigmena. Jau pavasarį viską išbandėme. Nuotolinis mokymasis, kaip visi matome, turi savų pliusų ir minusų. Žinoma, nereikia niekur važiuoti, sutaupome laiko arba pasiekiame žmones, kurie negali atvykti. Tačiau pastebiu ir nemažai minusų. Pirmiausia, reikia ilgą laiką žiūrėti į kompiuterio ekraną įsijungus kamerą. Tai vargina. Besimokančiajam tai iššūkis, o jei kamera išjungta, lektorius mąsto – kaip žinoti, ar dalyvauja žmogus. Ar galima reikalauti, kad žmogus įsijungtų kamerą? Gal jis jos neturi, gal negali ar nenori rodyti savo aplinkos? Tuomet gal turėtume pamokyti jį kaip naudoti įvairias ekrano užsklandas? Kyla kitas iššūkis suaugusiųjų mokymesi – ne visi lektoriai pasiruošę dirbti nuotoliniu būdu. Vis dar mokosi iš savo klaidų, bandydami, nesijaučia tvirtai. Dažnai prisijungia daug dalyvių, reikia mokėti valdyti didesnį srautą. Auditorijoje valdyti dvidešimties žmonių grupę mes jau išmokome, tačiau kaip išlaikyti tokio ar didesnio, kartais net ir virš 100 žmonių dydžio grupės dėmesį prie ekrano, kad jie „neužmigtų“ ir būtų aktyvūs klausytojai? Taigi, dar vis yra ko pasimokyti.

Loreta, kaip prasidėjo Jūsų andragoginis kelias?

Galiu drąsiai pasakyti, kad andragogika mano gyvenime – atsitiktinumas. Baigiau vokiečių filologijos bakalauro studijas. Tada norėjau mokytis toliau ir studijuoti magistrantūroje. Svarsčiau, ką pasirinkti. Studentų bendrabučio kaimynė pasiūlė stoti į andragogiką. Tuo metu mes pačios net nelabai supratome, kokios tai būtų studijos. Žinojome tik tiek, kad „kažkas susiję su suaugusiaisiais“. Pabandėm. Man pavyko įstoti ir nuo tada niekada nebenutraukiau savo veiklos suaugusiųjų švietime.

Man pasisekė, studijuodama Vytauto Didžiojo universitete sutikau garsiausius andragogikos pradininkus Lietuvoje – šviesios atminties docentę Giedrą Mariją Linkaitytę, profesorę Margaritą Teresevičienę, profesorę Ireną Žemaitaitytę. Dar studijuojant, G. M. Linkaitytė pasikvietė mane dirbti VDU Švietimo studijų centre, o man baigus studijas kartu vesdavome mokymus. Tuo metu vyravo nuomonė, kad jaunesnis žmogus neturi pakankamai patirties mokyti už save vyresnius – „ką jis supranta?“. Tačiau Giedra manė, kad su suaugusiaisiais turi dirbti nebūtinai vyresnis žmogus. Dėl tokio jos požiūrio, mes mokydami apkeliavome pusė Lietuvos, įgyvendinome daug projektų. Aš džiaugiuosi, kad turėjau galimybę mokytis iš tikros andragogės. Mokėme švietimo įstaigų vadovus, švietimo centrų darbuotojus, kaip dirbti su suaugusiaisiais. Jaučiau malonumą stovėti prieš auditoriją ir dirbti su skirtingo amžiaus žmonėmis. Patirtys skirtingos, bet visos įdomios. Po universiteto reorganizacijos perėjau dirbti į Kauno rajono švietimo centrą, vadovaujamą Laimutės Ruzgienės. Dabar esu nutolusi nuo darbo auditorijoje, kurio stipriai pasiilgstu. Todėl kai pasitaikė galimybė kartu su Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija (LSŠA) vykdyti mokymus profesinių mokyklų mokytojams – man buvo didelė laimė. Vesdama mokymus pavargstu fiziškai, bet jausmas, kad gali kažką duoti kitam, grąžina visas jėgas su kaupu.

Loreta Montrimaitė

Kas motyvuoja darbe?

Kaip neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatorę mane motyvuoja, kai aš kažkokią įstaigą ar žmogų įtikinu, kad jie dirba suaugusiųjų švietime. Kai 2016 metais pradėjau šį darbą, pasikviečiau visus, kas atitiko Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatyme pateiktą paslaugos teikėjų apibrėžimą. Atėjo tik trys žmonės, nes kiti nesuprato, kad yra susiję su suaugusiųjų švietimu. Pamažu, po įvairių susitikimų, neformalaus bendravimo, pradėjau džiaugtis, kad įvairios institucijos, pradedant bibliotekomis ir baigiant visuomenės sveikatos biuru, atpažįsta save kaip mokymosi paslaugų suaugusiems teikėją. Veiklos pradžioje atrodė, kad atsimušu į sieną, kad niekas nevyksta, bet paskui pamačiau daug veiklų: trumpi seminarai, kūrybinės dirbtuvės, plenerai, kur suaugusieji mokosi ir nesvarbu, ar tobulina profesines kompetencijas, ar mokosi savo malonumui. Tai teikia džiaugsmą.

Puiku, kai pavyksta susitarti su vietos valdžia. Nuosekliai dirbdami bandėme įtikinti Kauno rajono savivaldybę skelbti konkursą neformaliojo suaugusiųjų švietimo programoms, kurios atlieptų atskirų seniūnijų, bendruomenių žmonių poreikius, finansuoti. Ilgai įrodinėjome, kam to reikia. Žinoma, būdavo skiriamos lėšos sveikatinimo programoms, Trečiojo amžiaus universitetui, kompiuterinio raštingumo mokymams. Ilgainiui mums pavyko įtikinti savivaldybės administracijos atstovus, kad gali būti dar tikslingesnis finansavimas pagal vietos žmonių poreikius. Savivaldybė skyrė lėšų, tačiau kilo pirmoji Covid-19 banga pavasarį ir, labai gaila, daug planų sugriuvo. Nors konkursas neįvyko, bet skirtos lėšos buvo panaudotos atskirų seniūnijų bendruomenių mokymui. Taigi, pokyčiai vyksta. Tikiuosi, šiais metais konkursas įvyks.

Loreta Montrimaitė

Kas domina Kauno rajono suaugusiuosius?

Kai tik pradėjau dirbti, dar 2016 metais atlikome pirmąjį poreikių tyrimą, klausdami, ko žmonės norėtų mokytis, kiek galėtų mokėti už mokymąsi, kas jiems trukdo dalyvauti. Rezultatai nenustebino. Mūsų suaugusieji nori sveikatinimo, psichologijos kursų. Jiems svarbi saviraiška, dalyvavimas meninėse veiklose, taip pat profesinės kompetencijos. Ir dabar, apžvelgę praėjusių metų veiklą, matome, kad žmonės mėgsta dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. Nesvarbu, ar tai kalėdinių vainikų pynimas, ar vėlimas iš vilnos. Parodų atidarymai populiarūs, kai juose dalyvauja autoriai. Optimali ir populiariausia mokymosi trukmė – iki 5 valandų. Ilgesnių mokymų žmonės nesirenka, nes dirba, gali mokytis tik po darbo valandų, o laisvalaikį nori skirti šeimai, poilsiui.

Todėl čia vertėtų prisiminti suaugusiųjų neformaliojo švietimo finansavimą valstybės lygmeniu. Manau, tai įpareigotų ir motyvuotų žmones dalyvauti. Suaugusieji apklausose teigia, kad juos motyvuoja mokytis profesionalūs lektoriai, o norint juo samdyti reikalingos lėšos, kurios leistų pasiūlyti kokybišką paslaugą. Tuomet suaugusiųjų įsitraukimas ir dalyvavimas ilgalaikėse programose būtų aktyvesnis. Finansavimo klausimas skaudi tema.

Kaip sekasi pasiekti socialinės atskirties grupes?

Apie tai daug galvojame. Iš tiesų, vieno atsakymo, kaip vieno vaisto nėra. Socialinės atskirties grupėms priklausančius žmones pavyksta pakviesti į šeimoms skirtus renginius, kuriuos organizuoja ne viena rajono įstaiga. Jei renginyje dalyvauja vaikai, į jį ateina vaiko tėvai, seneliai, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Šeiminiai ryšiai įpareigoja dalyvauti ir mokytis kartu.

Pavyzdžiui, Socialinių paslaugų centras organizuoja veiklas kelioms grupėms: vyresnio amžiaus žmonėms ir patiriantiems socialinę atskirtį. Jiems organizuojami susitikimai, ekskursijos, vykdomi mokymai. Gal ne viskas telpa į sąvoką neformalusis švietimas, bet veikla labai naudinga. Jie visi „juda“, tobulėja, išeina iš savo socialinės aplinkos ir vis tiek kažko naujo išmoksta.

Loreta Montrimaitė

Ką pakeistumėte suaugusiųjų mokymesi burtų lazdelės mostu?

Norėčiau, kad suaugusieji nebijotų eiti mokytis, dalyvauti ir tobulėti. Manau, labai daug žmonių, jų tarpe ir socialinės atskirties grupėms priklausantys žmonės, galėtų pasinaudoti įvairiomis mokymosi galimybėmis. Tam turi visas priemones, naudojasi internetu, informacijos daug, bet kažkodėl mokytis nenori. Svajoju, kad  tie kurie mokosi ir toliau mokytųsi bei teiktų pasiūlymus paslaugų teikėjams. Tuomet išvengtume mokymosi temų kartojimosi, negirdėtume nusiskundimų, kad viskas jau žinoma. Kitas dalykas, apie kurį pasvajoju, kad savo srities profesionalai išdrįstų dalintis savo patirtimi bendruomenėse. Pavyzdžiui, gydytojai, inžinieriai, sodininkai. Jie turi sukaupę patirtį, bet neišdrįsta jos pristatyti galvodami, kad yra neverti, juk „pranašu savame krašte nebūsi“.

Būtų idealu, kad kiekvienam suaugusiam gyventojui per metus būtų skiriama tam tikra suma mokymusi. Tada galėtume pamatyti, kiek suaugusiųjų mokosi ir kur tą sumą panaudoja. Sužinotume tiksliai, ko žmonės nori mokytis ir kame mato prasmę. Dalyviams finansavimas reikštų paskatinimą, galimybes, o paslaugų teikėjams ir politikos formuotojams leistų aiškiau matyti tendencijas ir poreikius.

Pabaigai tradicinis klausimas, ar šiuo metu mokotės?

Jau 5 metus mokausi anglų kalbos. Man ši kalba atrodo labai sunki, bet labai reikalinga, juk centre įgyvendiname įvairius tarptautinius projektus. Dabar pati galiu patirti, ką reiškia mokytis nuotoliniu būdu. Prisipažinsiu, manau, tai ypatingai vargina ir lektorius, ir dalyvius. Anglų kalbos mokausi, nes suprantu, kad tiesiog reikia, o savo malonumui – taškuoju. Vieną dieną kolegė „nusitempė“ į tokį taškavimo seminarą. Pataškavau, patiko, bandau namuose. Taškuoju įvairiomis spalvomis, dažniausiai mandalas. Tai darbas, reikalaujantis kūrybiškumo ir kruopštumo, o man tai – iššūkis, bet malonus. Gal tai galėtų būti pavyzdys, kad žmogus atsitiktinai „nutemptas“ mokytis, gali atrasti mokymosi džiaugsmą ir prasmę ?

Loreta Montrimaitė

Tinklaraščio autorė – Inga Jagelavičiūtė, Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktorė, suaugusiųjų švietime dirba nuo 2002 metų. Įgijusi istorijos bei anglų filologijos bakalauro ir edukologijos magistro laipsnius. Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacijos (LSMCVA) valdybos narė, Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos (LSŠA) prezidentė. „Epale“ ekspertė Vilniaus apskrityje.

Login (0)

Logáil isteachCláraigh chun tuairimí a phostáil.

Want to write a blog post ?

Don't hesitate to do so! Click the link below and start posting a new article!