chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

EPALE - Plateforme électronique pour l'éducation et la formation des adultes en Europe

Blog

Informacinis neraštingumas - spąstai laisvei

13/01/2020
par Alina Martinkut...
Langue: LT

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sakiusi „Laisvė yra trapi – kiekvienas savo darbais ir gyvenimu privalome ją sustiprinti“. Jos kvietimas asmeniškai kiekvienam prisiimti atsakomybę už tai, kaip laisvę puoselėjame, yra kaip niekad aktualus dabar – dabar, kai tarp perteklinės informacijos srauto ir duomenų chaoso galima lengvai nepastebėti ir neatpažinti grėsmių demokratijai bei asmens laisvėms.

Valstybės piliečių informacinis raštingumas šiandien yra būtina sąlyga ne tik žmogaus asmeninei sėkmei darbo rinkoje, bet ir (apie tai kalbama vis dar per mažai) valstybės politiniam, ekonominiam ir socialiniam stabilumui. Užtvindyti prieštaringos informacijos racionalūs protai neretai klysta, vertindami faktų patikimumą, bei daro klaidingus asmeninius ar politinius sprendimus. Nuomonėmis, o ne mokslo duomenimis, grįsti svarstymai viešoje erdvėje  lygiavertiškai konkuruoja su solidžiais faktais grįstomis pozicijomis. Taip sudaroma iliuzija, kad tiesa vienu ar kitu kontroversišku klausimu gali būti įvairi, kartais – net radikaliai skirtinga. Ir mokslas – racionalus tiesos matas - šioje nuomonių kovoje neretai pralaimi. Svarbu suprasti, kodėl taip vyksta, kurlink tai veda ir ką galima daryti kitaip. Ypatingai svarbu, kad šitoje „nuomonių“ ir „faktų“ kovoje tinkamai žiniomis būtų apsiginklavę tie, kurie dirba švietime bei ne tik perteikia informaciją kitiems, o ir moko, kaip ją atsirinkti.

Kaip žmonės apskritai daro sprendimus? Trumpo atsakymo nėra ir negali būti. Kaip ir visa, kas susiję su žmogaus mąstymo ir emociniais procesais, sprendimų priėmimas yra sudėtingas reiškinys. Jei netyčia sukirbėjo mintis, kad atsakymas gali būti paprastas ir sutilpti į vieną straipsnį ar filmuką – nereikia stebėtis. Tai yra vienas iš mūsų mąstymo ir sprendimų priėmimo spąstų: žmogus yra linkęs ieškoti paprastų ir greitų atsakymų į visus klausimus – į sudėtingus ypatingai. Kodėl? Mūsų realybę kuria smegenys, o smegenys komfortiškai jaučiasi tada, kai jų sukurtoje realybėje viskas aišku, paprasta ir nuoseklu. Kognityvinis disonansas  (paprastai kalbat – tai būsena, kai mūsų turima viena informacija ar patyrimai prieštarauja mūsų kitai turimai informacijai ar patyrimui) yra nemalonus mūsų mąstymo centrui, todėl smegenys „susikūrė“ mechanizmus, kurie padeda atrasti trumpuosius kelius (angl. - shortcut), kad tą nemalonųjį disonansą susimažintų. Tiems mechanizmams galime priskirti smegenų polinkį kategorizuoti pasaulį bei kone automatiškai priskirti jo reiškiniams ir žmonėms etiketes: „aš – kiti“, „savas – svetimas“, „geras – blogas“, „malonu – grėsminga“, t.t. Etiketės, stereotipai, išankstinės nuostatos sutrumpina mąstymo procesą ir palengvina jį... smegenims. Bet, neretai, ne aplink mums esantiems.

Nenuostabu, kad vengdami „informacinio konflikto“ galvoje žmonės, dažnai patys to nesuvokdami, yra linkę rinktis informaciją, kuri papildo arba praturtina jų jau turimą supratimą apie tam tikrą reiškinį. Tokią meškos paslaugą daro dar vienas smegenų ypatumas (kai kurių tyrėjų vadinamas „mąstymo klaida“) – patvirtinimo šališkumas (angl. - confirmation bias). Dėl jo, kai mes ieškome argumentų tokiais jautriais klausimais kaip moterų ir/ar homoseksualių žmonių teisės, religija, politinės pažiūros, mes neišvengiamai intuityviai ieškome patvirtinimo savo jau turimai pozicijai, o ne racionaliai vertiname argumentų įvairovę bei, įvertinę jų mokslinį svorį, atsirenkame tuos, kurie labiau atspindėtų realybę. Jei susiduriame su argumentais, kurie prieštarauja mūsų išankstinei nuomonei (net jei prieštarauja pagrįstais duomenimis), mes linkę ne permąstyti savo įsitikinimus, o ieškoti paaiškinimų, kodėl naujieji atrasti duomenys yra ydingi („šitie tyrimai nupirkti“, „yra amoralu taip teigti“, „tai prieštarauja tradicijai ir negali būti teisinga“, t.t.).

Čia derėtų stabtelėti ir susilaikyti nuo moralinio vertinimo – ar yra blogi žmonės, kurie taip elgiasi? Nei geri, nei blogi – tiesiog taip „automatu“ veikia mūsų smegenys. Klausimai turėtų būti tokie – ar, žinodami, kad mes, žmonės, esame linkę filtruoti informaciją, kuri neatitinka mūsų išankstinių nuostatų (o darome tai super efektyviai!), mes mokomės atpažinti šiuos sprendimų mechanizmus? Ir ar sąmoningai keičiame juos racionalesniais, reikalaujančiais kritinio mąstymo, refleksijos bei analizės? Žmogus, kuris nesuvokia to, kad jo sprendimus veikia neįsisąmoninti procesai (polinkis patvirtinti tai, ką jis jau žino ir gauti aiškumą greitai ir paprastai), negali tų įsisąmonintų procesų kontroliuoti ar daryti pamatuotus sprendimus. Kuo tai gali grėsti asmeniui? Tuo, kad jis priims sprendimą, kuris nebūtinai bus geriausias jam, jo artimiesiems ar visuomenei.

Vedini automatinių mąstymo algoritmų, bei dėka jų taupydami savo mąstymo laiką ir energiją, mes nesąmoningai į savo protus įsileidžiam tokias idėjas kaip plastiko plėvele padengtos salotos, skiepų sukeliamas autizmas, chemtreilai, plokščia žemė. Ar žinojote, kad dinozaurus sukūrė mokslininkai, kurie bando paslėpti faktą, jog Žemei yra 6 tūkstančiai metų? Ko gero, yra, kas tuo tiki. Problema yra ne pats tokių idėjų egzistavimas, o tai, kad didelė dalis mūsų panašias žinutes priimame tiesiogiai be jokio kritinio vertinimo. Priimame, nes žinutės provokuoja mūsų baimes ir mes negalime nereaguoti į žinutės nešamas grėsmes. Mes juk turim būti budrūs, nes nuo mūsų budrumo priklauso mūsų išlikimas! Tik kad… jei užtildytume trumpam baimes ir pagarsintume savo kritinį mąstymą, nesunkiai atsektume, kad grėsmės – išgalvotos.

 Mes sprendimus priimame remdamiesi tais mums įprastais sprendimų priėmimo modeliais, kurie nebeveiksmingi XXI amžiuje ir kurie savaime gali tapti spąstais mums ir tiems, ką mūsų sprendimai paveiks. Mes esame įpratę tikėti tuo, ką mums sako, rodo, rašo tie žmonės ir informacijos kanalai, kurie mums atrodo „savi“. Mes esame linkę nešvaistyti savo brangaus laiko faktų tikrinimui, nes anksčiau to nereikėjo daryti – juk tuomet tiesa buvo daug paprastesnė ir jos įvairovės buvo mažiau...

Žmonių, kurie šviečia bei moko kitus, vaidmuo ugdant informacinį raštingumą šiandien yra kritiškai svarbus. Andragogai, mokytojai, pedagogai, dėstytojai, lektoriai... Kas jei ne žmonės, kurie veda kitus per (ne)žinojimo džiungles, gali padėti atsirinkti, kur patikima informacija bei šaltiniai, o kur – melas ir dezinformacija? Kokia nauda iš žinių, kurias mokytojas perteikia besimokančiajam, jei besimokantysis nebus mokomas kaip patikimas žinias ateityje susirasti pats?

Įvairių nuomonių pasaulyje mes (pirmiausia, tie, kurie mokome kitus) turime išmokti atsirinkti, kuo vadovautis darant sprendimus. Pirmiausia ir būtiniausia, yra pripažinti, kad visi mes filtruojame informaciją ir kad visi mes mieliau renkamės savo informacinius „vienos tiesos“ burbulus. Taip paprasčiau, taip lengviau. O rinktis lengvesnį kelia mes, kaip rūšis, natūraliai mėgstame. Pripažinę, kad mes taip darome, mes galime lengviau atpažinti savo šališkumą ir tada sąmoningai pasirinkti informaciją, kuri prieštarauja tam, kuo mes tikime. Ją perskaitę ar išgirdę, mes galime ją kritiškai įvertinti ir daryti jau pasvertus sprendimus.

Sunku? Nelengva. Paprasčiau informacijos sraute pasigauti memą, juo patikėti ir juo pasidalinti. Tačiau gal būtų verta prisiminti K. Rowling mintį iš jos kultinio kūrinio jaunąjį burtininką Harį Poterį: „Tamsūs ir sudėtingi laikai mūsų laukia. Netrukus mes visi susidursime su pasirinkimu tarp to, kas teisinga, ir to, kas paprasta“. Laisvė niekada nėra lengvas pasirinkimas, nes ji visuomet ateina su nelengva atsakomybės našta. Paprastesnis kelias – permesti atsakomybės veikti, mąstyti, spręsti, ginti – tiems, kas mielai paveržtų laisves vardan galios dominuoti – tiek informacinėje erdvėje, tiek politinėje, tiek mūsų mąstymo erdvėje. Visada atsiras tas, kuris pateiks paprastą ir aiškų atsakymą, kad išvaduotų mus nuo būtinybės analizuoti ir vertinti. Ir visada jis pareikalaus už tai sumokėti didžiausią įmanomą kainą – paaukoti laisvę turėti savo unikalią realybę. Mums rinktis, kuo tikėti ir ką kurti (ar ką naikinti), nepamirštant, kad ateitis neatsitinka staiga. Ateitį mes kuriame su kiekvienu sprendimu jau šiandien ir dabar.

 

Straipsnis parašytas Erasmus+ KA2 strateginių partnerysčių projekto „Teaching Digital Competencies (TEDiCom)“ rėmuose. Projekto tikslas - patenkinti augantį ES piliečių poreikį patobulinti savo skaitmenines kompetencijas. Projekto uždaviniai yra padidinti Europos demokratinių visuomenių atsparumą prieš naują tendenciją – melagingų žinių kampanijas, neapykantos kalbą bei automatinius sistemingus bot‘ų veiksmus. Daugiau informacijos apie projektą: http://www.zidinio.vilnius.lm.lt/projektai/ilgalaikiai/9/projekto_kopija.php; https://kultur-life.de/projekte/tedicom/

 

Teksto autorė - Alina Martinkutė-Vorobej, psichologė, lektorė, Lietuvos psichologų sąjungos Edukacinės psichologijos komiteto narė, renginių švietėjams organizatorė, dirbanti Vilniaus „Židinio“ suaugusiųjų gimnazijoje. Suaugusiųjų švietime dalyvauja jau 15 metų - pradėjo nuo darbo su rizikos grupės šeimomis bei nuo savanorių rengimo darbui su rizikos grupės vaikais ir jaunuoliais, vėliau savo andragogines kompetencijas pritaikė dirbdama suaugusiųjų gimnazijoje. Alina inicijuoja bei dalyvauja vietinėse bei tarptautinėse švietimo iniciatyvose, skirtose švietime dirbančių kolegų kvalifikacijos kėlimui (rengia programas, organizuoja renginius, veda seminarus). Profesinė domėjimosi sritis - lytiškumas, lyčių stereotipai, nuostatų psichologija, žmogaus teisės ir lygios galimybės ugdyme.

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn