chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

EPALE - Aikuiskoulutuksen eurooppalainen foorumi

Blogi

Mūsų lyderiai. Interviu su Rasa Pocevičiene:„Tikiu, kad dėstytojo darbas – tai gyvenimo būdas“

12/07/2020
, Inga Jagelavičiūtė
Kieli: LT

Šį kartą pasikalbėti apie nuotolinį darbą ir mokymąsi pakviečiau kolegę, „Epale“ ekspertę, Šiaulių valstybinės kolegijos Vadybos ir komunikacijos katedros vedėją, docentę Rasą Pocevičienę.

Dar visai neseniai, po karantino dėl COVID-19 pandemijos, grįžome į darbo vietas. Koks šis laikotarpis buvo Jums ir Šiaulių valstybinei kolegijai?

Džiaugiamės gana lengvai ir greitai sugrįžę prie įprastos rutinos. Net atrodo, kad sunkumai iš dalies jau ir pasimiršo. Paskelbus karantiną, greitai perėjome prie nuotolinio mokymosi. Man pačiai nuotolinis mokymas(is) nėra naujiena, nes jau beveik 10 metų domiuosi juo. Ilgą laiką teko būti nuotolinio mokymo(si) kursų akreditavimo komisijos nare. Man visada buvo labai įdomi didaktinė nuotolinio mokymo(si) pusė: kaip jis turėtų būti organizuojamas, kaip konstruojamas kursas, kokių reikia laikytis principų, kuo jis skiriasi nuo mokymo(si) auditorijoje, kaip pateikti mokymosi medžiagą ir t.t. Gal todėl priverstinis perėjimas prie nuotolinio darbo ir mokymosi organizavimo man pačiai nekėlė streso, o ir kolegas galėjau pakonsultuoti. Ėmiausi iniciatyvos, o tada pradėjome labai daug kurti, dalintis patirtimi, idėjomis -  su katedros ir visos kolegijos dėstytojais.

Aš manau ir žinau, kad daug kolegų man pritartų, jog dėstytojo, mokytojo profesija yra ne darbas, o gyvenimo būdas. Mes esame vienaip ar kitaip įpratę derinti darbą su poilsiu, dirbti ne tik darbo vietoje, bet ir įvairiose netipinėse, neformaliose aplinkose, taip pat ir namuose. Žinoma, pirmas dienas buvo keista, kad tolimiausia kelionė yra tik iki darbo stalo. Negaliu sakyti, kad nebuvo pokyčių, bet labai drastiškais jų nepavadinčiau.

Aišku, pasiilgome vieni kitų, gyvo žodžio ir susitikimų. Iš pradžių tik rašėme vieni kitiems, paskui jau skambinome, tada pamėgome “Zoom“, “Google Meet“, ir kai tik galėjome – pradėjome rinktis gyvai. Tiesa, studentai mokslo metus baigė nuotoliniu būdu. Tik baigiamuosius darbus norintieji galėjo gintis auditorijoje. 

Murcia, Ispanija, 2018

Kaip pavyko sutelkti ir motyvuoti kolegas bei studentus dirbti ar mokytis nuotoliniu būdu?

Karantino metu nuolat bendravome tiek su dėstytojais, tiek ir su studentais. Periodiškai organizavome jiems apklausas, konsultacijas. Kolegijoje mes ir anksčiau – tiek su studentais, tiek ir tarpusavyje - dažnai bendraudavome, dalindavomės informacija nuotoliniu būdu. Todėl ir karantino metu, drįstu sakyti, nepatyrėme didelio šoko. Karantino pradžioje studentai teigė, kad kilo klausimų, ką dabar daryti, kaip elgtis, tačiau per porą savaičių viskas stojo į savo vėžes. Kolegijoje priėmėme sprendimą paskaitas nuotoliniu būdu organizuoti tokiu pačiu dažnumu, t.y. pagal tą patį grafiką, kaip ir turėjo vykti paskaitos. Tai įgalino užtikrinti tam tikrą mokymo(si) sistemiškumą ir nuoseklumą bei labai nepadidinti krūvio. Pasidalinome tarpusavyje patirtimi, kaip rengti užduotis, kaip organizuoti praktikų gynimus, rengti forumus ir atsiskaitymus.

Karantino pabaigoje kai kurie studentai prisipažino, kad mokytis nuotoliniu būdu jiems sekėsi netgi  geriau, nei auditorijose: išmoko planuoti laiką, savarankiškai mokytis, nepalikti užduočių paskutinei minutei, daugiau rodyti iniciatyvos klausiant dėstytojų. Pastarieji džiaugėsi net kai kuriais atvejais pagerėjusiu lankomumu, prašymais skirti papildomų užduočių. Tačiau atsakydami į klausimą, ar norėtų mokytis tik nuotoliniu būdu, studentai taip pat pabrėžė gyvo bendravimo poreikį.

Man buvo labai džiugu ir malonu girdėti, kad studentų nuomone, prisitaikyti prie karantino sąlygų jiems labiausiai padėjo puikiai organizuotas mokymosi procesas, laiku suteikiama dėstytojų pagalba, aiškiai pateikiama mokymosi medžiaga. Vadinasi, sugebėjome prisitaikyti ir įveikti netikėtą iššūkį.

Kokia Jūsų nuomonė apie nuotolinį mokymąsi, jo galimybes, privalumus ir trūkumus?

Manau, kad nuotolinis mokymasis yra tikrai geras būdas mokytis ir tobulėti, bet tai nėra vienintelė alternatyva. Puiku, kai gali bet kada išklausyti paskaitą dar kartą, klausti ir bendradarbiauti čia ir dabar. Kai kurie studentai mokydamiesi nuotoliniu būdu tapo drąsesni, nes lyg visi tapo lygūs anapus ekranų. Kiti atvirkščiai – jautė kameros ar technologijų baimę. Aš vis dėlto manau, kad nuotolinio mokymosi metu technologijos negali visiškai atstoti vertybinio ugdymo(si), kada mes kartu čia ir dabar bendraujame, keičiamės ne tik mintimis, bet ir emocijomis. Mokantis ir bendraujant nuotoliniu būdu gal trūksta spontaniškos reakcijos, viskas tarsi tampa labiau apgalvota, struktūruota ir „pasverta“.

Su kolegomis pasikalbėjome, kad socialiniai mokslai karantino metu lyg ir mažiau „nukentėjo“. Mums, ko gero, lengviau nei inžinerinių, tiksliųjų ar medicinos mokslų dėstytojams bei studentams buvo prisitaikyti ruošiant užduotis, perkeliant visą studijų procesą į nuotolinio mokymo(si) aplinkas. Kita vertus, nors socialiniai mokslai dažnai nesiejami su technologijomis, šiuo atveju mes ir sau parodėme, ir kitiems įrodėme, kad galime puikiai naudotis įvairiomis informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis ir rasti įvairių – socialiniams mokslams netradicinių - būdų mokytis. Pandemija mus tiesiog išmetė iš komforto zonos ir privertė pagalvoti, ką, kaip ir kur galime kitaip. O kad galime, tai akivaizdu. Stengiamės parodyti, kad socialiniai mokslai puikiai dera su technologijomis. Tą puikiai įrodėme dalyvaudami ir STEAM projektuose.

Svarbiausia dabar nepamesti to, ką atradome, sukūrėme ir turime gero. Tikėkimės, kad antrosios pandemijos bangos nebus, o savo patirtį galėsime pritaikyti studentams, kurie dėl įvairių priežasčių negalės atvykti į auditorijas. Nuotolinis mokymasis, tikiuosi, taps nuolat naudojamas, kaip papildoma priemonė.

Portugalija. Kolegės

Kaip klostėsi Jūsų pačios mokymosi ir karjeros kelias?

Aš esu pradinių klasių ir technologijų mokytoja. Mokykloje dirbau labai trumpai, netrukus perėjau į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą, kur ilgą laiką dėsčiau pedagogines ir edukologines programas. Prieš šešis metus atėjau dirbti į kolegiją. Kadangi Kolegijoje neturime pedagoginių studijų programų (Kolegija sąžiningai laikosi susitarimo su Šiaulių universitetu nedubliuoti turimų studijų programų), todėl man čia reikėjo atrasti save iš naujo. Edukologines žinias pradėjau taikyti kituose socialiniuose moksluose: tarptautiniame versle, turizme, vadyboje ir komunikacijoje, informacijos valdyme. Manau, kad edukologinės temos šiandiena tampa aktualios studijuojantiems įvairias programas. Pavyzdžiui, šių dienų bibliotekininkai – kiek edukacinių veiklų jie organizuoja ir įgyvendina. Aš labai organiškai su savo edukologinėmis žiniomis įsiliejau į kolegiją, kur visi kartu kuriame mokymosi bendruomenę.

Kas labiausiai domina ir motyvuoja darbe Jus ir Jūsų kolegas?

Aš tikiu, kad labai daug reiškia pavyzdys. Jeigu aplinkui yra žmonių, kurie yra aktyvūs, visur dalyvauja, dalinasi patirtimi, tai ir vis kiti pradeda „judėti“. Kaip vadovė stengiuosi skatinti nuolatinę patirties sklaidą tarp kolegų, kad matytume vieni kitus ir mokytumės vieni iš kitų. Tikiu sniego gniūžtės principu. Kolegijoje ir už jos ribų vykdome daug įdomių veiklų. Parengėme projektą „Pasaulis-Šiauliai-Pasaulis“, kuriame kartu su „Erasmus +“ programos studentais pabandėme iš naujo atrasti Šiaulius, į miestą pasižiūrėti jų akimis, pamatyti tai, kas mums, nuolat čia gyvenantiems, galbūt atrodo taip įprasta ir savaime suprantama. Arba kitame projekte „Šiaulių garbės CV“, kurį finansavo Šiaulių miesto savivaldybė, nutarėme dar kartą prisiminti ir kartu su Šiaulių miesto bendruomene, ypač jaunąja karta, ir jo svečiais pasidžiaugti kiek visai Lietuvai žymių ir reikšmingų žmonių - gydytojų, visuomenininkų, švietėjų, mokslininkų, verslininkų, menininkų, vadovų, tarp jų ir jo ekscelencija prezidentas Valdas Adamkus – yra tapę miesto garbės piliečiais. Ir jeigu visose šiose veiklose dalyvautų tik vieni ir tie patys žmonės, nieko nespėtume, nei projektų tiek įgyvendinti, nei su mokyklomis bendradarbiauti.

Man patinka, kad dirbant platus interesų laukas leidžia nuolat tobulėti ir domėtis įvairiomis temomis. Dar prieš 20 metų apsigyniau disertaciją tema, kaip ugdyti atsakingą vaiką. Nuo to laiko ši laisvės ir atsakomybės ir jų dermės problema vienaip ar kitaip atsispindi daugelyje mano mokslinių tyrimų ir publikacijų. Praktiškai iš šios disertacijos išsivystė ir savivaldaus mokymosi tema, kuria šiandiena plačiau diskutuojama, o tuomet visi tik traukė pečiais, apie ką tu čia rašai. Grįžtant prie šių dienų aktualijų, tai, akivaizdu, kad tiems, kurie turėjo savivaldaus mokymosi gebėjimų, buvo lengviau prisitaikyti ir karantino laikotarpiu, o kitiems teko greitai mokytis arba patirti nesėkmių.

Prasidėjus karantinui, nusprendžiau kiekvieną penktadienį rašyti laišką katedros kolegoms. Rašyti apie tai, kaip mums sekasi, ką nuveikėme per savaitę, ką planuojame ateinančiai. Supratau, kad labai svarbu, jog kolegos nesijaustų izoliuoti ir atskirti, reikėjo palaikyti vieniems kitą, kartais patarti, o kartais tiesiog nuotaiką pakelti. Tai leido mums nepamesti bendrumo ir buvimo kartu, tegul ir per nuotolį, jausmo. Manau, kad tokia yra ir viena iš „Epale“ platformos funkcijų – kurti bendruomenę, kurti bendrumo jausmą.

Suaugusiųjų mokymosi savaitė. SVAKO

Kuo šiuo metu domitės, gal kažko mokotės?

Aš manau, kad mes visą laiką kažko mokomės, ypatingai dėstytojai, mokytojai, andragogai. Esu iš tų, kurie net vasarą keliaudami galvoja, ką galės panaudoti paskaitose. Man labai miela sritis – tarpkultūrinė komunikacija. Domiuosi kultūra ne tik etnine prasme. Kiekvienas iš mūsų priklausome įvairioms kultūrinėms grupėms, kurios gali būti skiriamos pagal lytį, amžių, gyvenamąją vietovę, pasaulio šalį, netgi profesiją ar socialinį statusą. Ir visų tų grupių kultūra mus veikia. Kita vertus, ta įtaka nėra absoliuti, t.y. kiekvienas mes ir patys kažkiek iš visų tų mus supančių kultūrų kuriame tą savo kultūrą, kuri labai veikia mūsų supratimą, mąstymą, elgesį, net mokymosi stilių. Be to, kultūra nėra statiška, priešingai, ji nuolat kinta, transformuojasi, todėl turime ją nuolat stebėti, analizuoti. Kitaip sakant, nuolat mokytis iš savęs paties ir iš kitų – tam, kad visi vienoje ar kitoje kultūroje gyvendami, vis geriau vieni kitus suprastume ir susikalbėtume. Tai yra mano nuolatinio mokymosi tema.

Tai pat mokausi ispanų kalbos. Man ji labai graži, švelni ir miela. Man atrodo, kad žinant anglų kalbą, mokytis ispanų yra lengviau. Randu tam tikro panašumo. Mokydamasi kalbos, stengiuosi suprasti žodžio kilmę, kodėl ir kaip jis kalboje atsirado. Kodėl gyvendami toli vieni nuo kitų, vartojame tuos pačius žodžius arba priešingai – esame kaimynai, o nesusišnekame. Kai suprantu, iš kur atkeliavęs žodis, ir mokytis lengviau. Labai domiuosi semantine kalbos puse. Mano dukra ką tik baigė ispanų filologijos studijas, tad turiu konsultantę, nors šiuo metu daugiausiai mokausi nuotoliniu būdu.

Manau, kad geriausia mokytis kalbą praktiškai ją pritaikant. Man taip atsitiko tobulinant anglų kalbą. Mokiausi jos su anglakalbe mokytoja visiškai neformalioje, edukacine prasme netgi nelabai tam tinkančioje, aplinkoje, bet tai buvo unikali galimybė išeiti iš komforto zonos ir prašnekti angliškai. O kartą pabandžius, norisi tai tęsti. Panašiai kaip ir dabar su nuotoliniu mokymu(si). Norėdama toliau tobulėti, o taip pat ir studentus padrąsinti, dabar kai kuriuos dalykus kolegijoje dėstau angliškai. Ir studentams labai smagu, kai mato, kad dėstytojas priima iššūkį, mokosi ir stengiasi bei dėsto savo dalyką tegul ir netobulai valdoma užsienio kalba.

Turiu dar ilgesnį sąrašą, ko dar norėčiau išmokti, bet palaikysiu jį paslaptyje.

Kaune

 

Tinklaraščio autorė - Inga Jagelavičiūtė, Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktorė, suaugusiųjų švietime dirba nuo 2002 metų. Įgijusi istorijos bei anglų filologijos bakalauro ir edukologijos magistro laipsnius. Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacijos (LSMCVA) valdybos narė, Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos (LSŠA) prezidentė. „Epale“ ekspertė Vilniaus apskrityje.

 

 

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn Share on email