chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

EPALE - Plataforma electrónica dedicada a la enseñanza para adultos en Europa

Sala de prensa

Su teptuku rankose – krašto ženklų paieškos

27/10/2017
por Jolita Baltrimiene
Idioma: LT
Krašto ženklai. Taip Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka pavadino 2017 m. vykdytą edukacinį projektą, kuriuo siekta suteikti žmonėms galimybę susipažinti su krašto istorija, ugdyti savo kūrybinį potencialą. Projekto dalyviai sužinojo, kas yra istorinio atvaizdo interpretacija tapyboje, paskaitose apie dailės principus ir technikas gautas žinias galėjo patikrinti praktiškai kūrybiniuose susitikimuose bei vasarą Giruliuose rengtuose pleneruose.
 
Projekto rezultatai pranoko lūkesčius – į „Krašto ženklus“ įsitraukė skirtingo amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties žmonės, tačiau visus juos vienijo noras pažinti, kurti, mokytis ir tobulėti. Vykdant projektą rengtose paskaitose, projekto veiklų, edukaciniuose susitikimuose ir plenero dalyvių tapybos darbų parodos „Vakarų Lietuvos pajūrio motyvai“ atidaryme, kuris vyko Girulių bibliotekoje-bendruomenės namuose, dalyvavo daugiau kaip 400 asmenų.
Projekto „Krašto ženklai“ metu sukurti darbai eksponuojami bibliotekos padaliniuose, skaitmeninami ir skelbiami virtualiojoje Klaipėdos krašto dailės galerijoje (http://biblioteka.lt/galerija/lt/temines/508-krasto-zenklai ). Dalis darbų kaip dovana liks bibliotekai.
 
Piešimas padėjo atrasti save
Keletas projekto dalyvių pasidalijo mintimis, kuo juos patraukė „Krašto ženklų“ pasiūlyta veikla.
„Piešimas praplečia akiratį“, – sakė viena iš plenero dalyvių, visą gyvenimą buhalterinį darbą dirbusi Vaclova Vaičiutė. Paskutinį kartą teptuką rankoje moteris laikė mokykloje. Tuomet jos gabumus piešti pastebėjo mokytoja ir patarė juos ugdyti, tačiau gyvenime teko vienu metu dirbti keliose darbovietėse, reikėjo susikurti patogias gyvenimo sąlygas ir svajonė pasimiršo. Įkvėpta projekto „Krašto ženklai“ mokymų, Vaclova užsiminė, jog dabar planuoja namuose įsirengti erdvę, kurioje galėtų tapyti. „Mokymasis piešti – tai ir mano valios bei užsispyrimo išbandymas“, – pripažino Vaclova.
Dalis plenerų buvo surengti šalia Girulių esančiame Kukuliškių kaime. Norėta įamžinti sodybą, kurioje, vasarodamas pajūryje, buvo apsistojęs filosofas ir rašytojas Vilhelmas Storosta (Vydūnas). „Žmogus yra stiprus, jeigu jisai žino savo krašto istoriją“, – mintimis dalinosi plenerų dalyvė Rimantė Vasiljeva. „Krašto ženklų“ programa paskatino Rimantę gilintis į krašto istoriją ir drauge, pasitelkiant kūrybą, lavinti savo vaizduotę.
Nors R. Vasiljevai tapyba nėra naujas dalykas, moteris teigė, kad jos kurtus peizažus papildė nauji objektai. „Dabar mano darbuose atsiranda architektūra, išmokau įkomponuoti daugiau detalių“, – šypsojosi plenerų dalyvė.
Logopedė Regina Martišienė piešti pradėjo gimus vaikams, būdama motinystės atostogose. Projekto „Krašto ženklai“ dalyvė sako visada žinojusi, jog gali piešti, nors niekada to nedarė, o ir mokykloje, kurią lankė, nebuvo net dailės mokytojo. „Kai ateina įkvėpimas, kartais pagalvoji, negi aš taip padariau? Atrodo, kad už tave kažkas tai padaro“, – džiaugėsi Regina, kuri, prieš dalyvaudama projekte „Krašto ženklai“, nebuvo tapiusi nei akvarele, nei aliejiniais dažais, todėl jai buvo įdomu išbandyti skirtingas technikas.
„Kai piešiu, tarsi manęs nebelieka. Nejaučiu nuovargio, nei kojos neskauda ir valgyti nenoriu... – pasakojo ikimokyklinio ugdymo pedagoge dirbanti Viktorija Petrauskienė. – Piešimas – tai išėjimas iš savęs, iš savo vidinio pasaulio. Netrukdo net tai, kad į tave žiūri. Kai piešiu, visiškai netrukdo niekas“.
Smalsūs praeiviai stabtelėdavo prie Giruliuose tapančių plenerų dalyvių, išdrįsdavo juos ir pakalbinti, domėjosi, kas ir kaip čia vyksta. Giruliškei Irinai Polukarovai pačiai teko galimybė dalyvauti projekte. „Gaudau kiekvieną išsakytą mintį, – apie dailininko Tado Dromanto pamokas kalbėjo moteris. – Užsiėmimams vadovaujantis dailininkas moka bendrauti su žmonėmis, žino, kada sustoti, kai mato, kad mes jau nebesuprantam“.
Irina į Lietuvą atvyko iš Sankt Peterburgo, kai jai buvo 24 metai: „Neturėjau draugų, reikėjo kažkur išlieti susikaupusią energiją, tuomet pradėjau piešti.“ Pirmąjį piešinį ji sukūrė pasinaudojusi vaikams skirtomis piešimo priemonėmis. Praktinių įgūdžių mokėsi ir internetu, tačiau Irina įsitikinusi, kad naudingiau, kai mokymasis vyksta gyvai, dalyvauja žmonių, kurie turi daugiau patirties ir gali ja pasidalinti. Šios dailės pamokos, I. Polukarovos teigimu, „atrakino smegenis“.
 
Diskusijos ir galimybė išmokti, pažinti 
Ne vienas projekto dalyvis kaip didelį pranašumą nurodė galimybę edukacinių susitikimų metu užduoti klausimų, taip pat galimybę diskutuoti, pareikšti savo nuomonę.
„Labai įdomu klausytis žmonių, kurie žino mažiau, nes jie dar į meną žiūri kaip vartotojai, – vertino Jevgenija Škaliova, studijuojanti šiuolaikinį meną ir medijas. – Kai žmonės išsako savo nuomonę, gali pasidaryti bendrą išvadą“. Paklausta, ar, dalyvaudama šio projekto programoje, rado, ko dar nežinojo, Jevgenija pripažino, kad sužinojo tam tikrų techninių dalykų.

Praktinių susitikimų metu dalyviai interpretavo Klaipėdos istoriją menančias nuotraukas, atvirukus, piešinius. Ant popieriaus buvo kuriami eskizai anglies, sangvino bei tušo technikomis; ant popieriaus liejami darbai akvarelės technika. Plenerų metu dalyviai kūrė eskizus bei aliejinės tapybos darbus ant drobės. T. Dromantas pastebėjo, kad žmones ypač domina technologinio pobūdžio tapybos aspektai: nuo ko pradėti, kaip pasirinkti formą, kaip komponuoti ir pan.
Dailininką nustebino ne tik projekto dalyvių kūrybiškumas, bet ir noras daugiau sužinoti, žmonių motyvacija. „Tai rodo ypatingą žmonių dėmesį tokiai vaizduojamojo meno išraiškai, kuri perteikia ne abstrakčias meno idėjas, o konkrečios vietos ir laiko estetines išraiškas“, – apie dailės pamokas, kurios buvo susietos su Klaipėdos krašto realijomis, sakė T. Dromantas.

Bibliotekoje buvo surengtos paskaitos „Regionalizmas tapyboje. Regionalistai vakar ir šiandien“; „Vakarų Lietuvos krašto savitumas ir istorinio atvaizdo interpretacija tapyboje: krašto istorijos ir meno sankirta“; „Plenero tapyba. Tikslai, principai ir technika“. Klausydamiesi kraštotyrininkų ir dailininkų skaitomų paskaitų, projekto dalyviai susipažino su Girulių istorija ir dailės teorijomis: įgavę teorinių žinių, žmonės buvo pakviesti dalyvauti Giruliuose, kurie dabar jau tapę Klaipėdos miesto dalimi, rengiamuose pleneruose ir įamžinti autentiškus vaizdus. Plenerų dalyviai, drobėse įamžindami šalia Girulių esančią sodybą, kurioje kitados buvo apsistojęs Vydūnas, buvo svetingai sutikti dabartinių namo šeimininkų Aldonos ir Jono Navickų, turėjo galimybę išgirsti namo ir jo senųjų šeimininkų gyvenimo istoriją, apie kurią užsimenama ir Bernardo Aleknavičiaus knygoje „Žvejų kaimelio kronika“.
 
Virtuali projekto „Krašto ženklai“ dalyvių sukurtų darbų paroda „VAKARŲ LIETUVOS PAJŪRIO MOTYVAI“ http://biblioteka.lt/galerija/lt/temines/508-krasto-zenklai
 
Projektą „Krašto ženklai“ finansavo Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija. Projekto dalyvius kalbino bibliotekos Suaugusiųjų aptarnavimo ir informacijos skyriaus vedėja Loreta Liutkutė.
Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn Share on email