chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

EPALE

Plataforma electrónica dedicada a la enseñanza para adultos en Europa

 
 

Sala de prensa

II. Ioannis: tradicijos, kūryba, dabartis

19/10/2016
Idioma: LT

Tęsdama pasakojimų apie projektų įgyvendinimo metu sutiktas asmenybes ciklą, negaliu nepapasakoti apie išskirtinių gabumų žmogų. Pažįstu jį nuo 2007 metų, kuomet susitikome Europos muzikos terapijos kongrese Eindhovene. Jau tuomet jis padarė įspūdį savo plačia erudicija, kūrybiškumu ir organizuotumu.

 

II. Ioannis: tradicijos, kūryba, dabartis

Ioannis projekte “Technologinis, emocinis ir literatūrinis raštingumas per muziką” atlieka mokytojo ir tyrėjo funkciją. Sorbonos universiteto absolventas, dirigentas, išradėjas, kompozitorius, universiteto dėstytojas, mokslų daktaras. Sakyčiau, Leonardo da Vinci laikų žmogus – ne tik menininkas, bet ir universalus, įvairių sričių specialistas. Jo dėka išsiplėtė mano mokslinių ir projektinių draugų ratas Graikijoje. Šį kartą projekte dirbame su sutrikusio intelekto žmonių bendrija “To Ergastiri”, įsikūrusia Atėnų užmiestyje, nedideliame kaimelyje. Tai tėvų, auginančių vaikus su intelekto sutrikimais,  fondo remiama organizacija. Bendrijos teritorijoje – modernus pastatas, kuriame vyksta įvairios veiklos: pynimas, audimas senovinėmis staklėmis, keramika, tapyba, maisto ruošimo pamokos. Ioannis čia veda muzikos terapijos užsiėmimus, ieško naujų metodų, padedančių neįgaliesiems pažinti, išmokti, socializuotis. Jo metodai originalūs, patrauklūs, mielai taikomi partnerių Lietuvoje ir Kipre, nes pagrįsti garso vizualizavimu. Galimybė stebėti, kopijuoti labai svarbi mokant sutrikusio intelekto žmones socialaus elgesio, praktinių veiklų. Apie gražius tarpusavio santykius tarp Ioannio ir jo mokinių kalba praktiniai pavyzdžiai – Ioannis veda projekto dalyviams seminarą, o vienas iš jo mokinių, net nepaprašytas, atneša jam stiklinę sulčių, kitas prieina ir draugiškai apsikabina mokytoją...

Ioannis yra giliai tikintis, sekmadieniais jis gieda mišiose, kuria religinę muziką. Jo svajonė – tėvų gimtinėje, kalnuose įsikūrusiame Dimitsanos kaimelyje, prie buvusios senelių dirbtuvės (dabar toje vietoje Ioannio šeimos pastangomis stovi restauruotas mažas kalnų namelis), nuošaliame kalvos šlaite pastatyti mažutę koplyčią. Nedidelis teatras su marmuriniais laiptais žiūrovams ten jau yra – gali sėdėti ir grožėtis Lousios upės tėkme,  raudonais tolumoje esančio kaimelio stogais ir gamta, kuri čia žmogaus nepaliesta, išskyrus alyvmedžius, supančius mažą namelį. Prie namelio – gausybė laukinių, pasidabinusių  švelniai rausvos spalvos žiedeliais, ciklamenų. Čia keletą kartų per mėnesį atvažiuojantys namelio šeimininkai, ne naujokai. Tai Ioannio motinos gimtasis kaimas, o alyvmedžiai esantys įkalnėje, priklausė jos tėvams. Vynuogių jau nebėra, nes viskas per laiką išnyko. Liko upė. Nuošalyje kalnuose šviečiantys ir vis dar tebeveikiantys vienuolynai ir vaizdas į Dimitsanos kalnų kaimelį, kurį aplanko turistai ne taip jau dažnai. O ir turistai čia ne tie, kurie savo biografijoje atsižymi “akropolis”, “plaka”, “parlamentas” ir skuba toliau.

Teisybės dėlei reikėtų papasakoti, kad būtent šioje vietovėje gimė pirmieji Graikijos revoliucijos daigai. Žmonės, panaudodami gamtines medžiagas, išmoko pasigaminti paraką, miškuose subūrė kovotojus ir, vadovaujant  Theodorui Kolokotroniui, pradėjo daug metų trukusį karą prieš turkus dėl nepriklausomybės (1821-1832).

Pasakodamas apie Graikijos istoriją, Ioannis uždeda kompaktinę garso plokštelę, ir pasigirsta elektroninės, jo paties sukurtos muzikos, garsai: Graikijos miškų paukščių balsai, audimo staklių, kurias girdime neįgaliųjų dirbtuvėse, ritmo garsai, elektroninės muzikos melodijos. Kitame kūrinyje pasigirsta parako gamintojų specifiniai garsai: traškėjimas, dunksėjimas, būdingas atliekant parako smulkinimo mechaniniu būdu garsams. Vandens malūne įrengtose parako dirbtuvėse – muziejuje teko stebėti, kaip buvo gaminamas parakas, kaip milžiniškais mediniais strypais, judinamais vandens srovės, buvo smulkinamos parako gaminių dalelės. Sklinda muzika, kurią sukūrė žmogus, vasaroti atvykstantis į tėvų gimtąsias vietas. Jis įrašė paukščių balsus, panaudojo natūralų aplinkos, susietos su tradicijomis savo senolių kaime ir nūdiena neįgaliųjų įstaigoje “To Ergastiri”, ritmą, ir sukūrė melodijas, kurias sudėjo į vieną kompaktinę plokštelę.

Kiek lobių turi kiekviena tauta savo istorijoje. Kiek daug ir mes, lietuviai, galime papasakoti užsieniečiui. Ką žinome apie išsivadavimo kovas? Juk 1919-1920 metais Lietuvoje taip pat virė kovos dėl Nepriklausomybės, nusinešusios pirmąsias savanorių ir Lietuvos karinininkų, kaip Antanas Juozapavičius, ir daugelio kitų, gyvybes. Šiandien Alytuje jo vardu pavadintas tiltas per Nemuną. Gal būt, Muzikos mokyklos mokytojams, keliantiems kvalifikaciją Erasmus+ projekte, ši patirtis taps kūrybine inspiracija, nukreipta į nūdienos ir istorines sąsajas? Gal kas nors sukurs ir muziką savo miesto didvyriams atminti?

 

/sl/file/22audimostakliugarsaiikvepiakurybaijpeg2.2._audimo_stakliu_garsai_ikvepia_kurybai.jpeg

 

Aldona Vilkelienė, "Erasmus+" KA2 projekto “Technologinis, emocinis ir lingvistinis raštingumas per muziką” koordinatorė

Alytaus muzikos mokykla

 

 2016-09-25

Atėnai-Vilnius

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn