chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

EPALE

Plataforma electrónica dedicada a la enseñanza para adultos en Europa

 
 

Blog

Mūsų lyderiai. Interviu su Vilma Auglyte

20/03/2019
por Inga Jagelavičiūtė
Idioma: LT

Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, 2018 metų „Epale“ andragogė Vilma Auglytė yra puikus suaugusiųjų mokymosi sėkmės istorijos pavyzdys. Aktyvi, idėjų nestokojanti Vilma baigė tą pačią suaugusiųjų mokyklą, kurioje dabar dirba, kuria projektus, primena besimokantiesiems kelią į biblioteką ir padeda patirti skaitymo džiaugsmą.  „Žmoguje turi „virti“ kažkas, kas verčia judėti į priekį“ – mano Vilma ir dalinasi savo mintimis apie nueitą kelią, andragogo kasdienybę ir malonumą mokyti suaugusiuosius.

 

Kaip Jūsų gyvenime atsirado suaugusiųjų gimnazija?

Aš dirbu mokytoja suaugusiųjų gimnazijoje, kurią pati baigiau. Kai mokiausi dar 11-toje klasėje, šeimoje susiklostė tokios aplinkybės, kad turėjau ieškotis darbo. Jį suradusi, supratau, kad mokytis dieninėje mokykloje tikrai nepavyks, todėl pradėjau domėtis, kur galėčiau mokytis vakarais. Užėjau į ne vieną Vilniaus suaugusiųjų mokyklą, tačiau pasirinkau dabartinę „Varpo“ gimnaziją. Dar dabar atsimenu pirmąjį įspūdį. Kai pirmą kartą ten užsukau, koridoriuje mane pasitiko „močiutė“, kurią taip pavadinau net ne dėl amžiaus, bet dėl jaukumo ir rūpestingumo, kurį skleidė jos akys ir žodžiai, o tą įvaizdį sustiprino mielas ir šiltas megztinis, kuriuo moteris buvo apsigaubusi. Tada buvo pavasaris, mokslo metai ėjo į pabaigą, todėl buvau pakviesta užsukti prieš rugsėjį. Kai rugsėjį, aplankiusi dar kelias suaugusiųjų mokyklas, nusprendžiau grįžti į tą, esančią prie stoties, užėjau į tuometinės direktorės kabinetą ir supratau, kad graži ir elegantiška mane pasitikusi dama yra ta pati praėjusį pavasarį matyta „močiutė“. Pasirinkau šią mokyklą, nes mane čia nuramino, maloniai pasitiko.  

Baigusi „Varpą“ įstojau į universitetą. Tuo pačiu metu turėjau ir dirbti, todėl sutikusi savo buvusį lietuvių kalbos mokytoją, pasiteiravau, gal mokykloje yra laisva darbo vieta. Užėjau į buvusią mokyklą ir pradėjau dirbti, beje, mano buvusio auklėtojo kabinete.

Teko pabandyti padirbėti užsienyje, tačiau greitai grįžau. Dirbau Vėliučionių vaikų socializacijos centre, vėliau Buivydiškių pagrindinėje mokykloje, tačiau kai vėl atsirado galimybė grįžti į suaugusiųjų mokyklą, šios progos nepraleidau.

 

Suaugusiesiems dėstote lietuvių kalba. Kodėl pasirinkote studijuoti šį dalyką?

Man visą laiką labai patiko skaityti, gerai sekėsi rašyti. Įdomu tai, kad pirmą dvejetą vaikystėje gavau būtent per lietuvių kalbos pamoką, nes mokytoja pareikalavo ne tik parašyti sakinį lentoje, bet ir paaiškinti taisyklę, o jų aš niekada nesimokiau, juk rašydavau be klaidų. Mokytoja buvo griežta: pasakė, kad būtina suvokti, ką darai, ir mokėti tai paaiškinti, todėl – du. Atsimenu, raudojau dvi pamokas, nes man, stropiai mokinei, tuo metu buvo labai skaudu.

Kartais galvoju, kad pasukau lengviausiu keliu. Mano sprendimui įtakos turėjo, dabar manau, ne visai teisingas faktorius – nelabai svarbu koks, bet būtinai aukštasis išsilavinimas. Esu tinginė, todėl rinkausi dalyką, kuris sekėsi lengviausiai: per lietuvių kalbos pamokas būdavau giriama, nereikėdavo stengtis, viskas išeidavo tarsi savaime, tai buvo malonu. Tik universitete supratau, kiek daug nemoku ir kiek daug dar turiu išmokti. Šis suvokimas mane lydi iki šiol.  

/es/file/vilmasubesimokanciaisiaisjpgVilma_su_besimokančiaisiais.jpg

Vilma Auglytė su besimokančiaisiais

 

Ką šiandien skaito Jūsų besimokantieji? Kaip motyvuojate juos skaityti?

Tiesiog reikia pradėti skaityti. Per pamokas, kiek tik galime, garsiai skaitome tekstus. Dažnai klasėje skaitau pati arba prašau skaityti to, kas, žinau, tikrai gražiai ir išraiškingai skaito. Perskaitome teksto ištrauką ir iš karto aptariame su klase. Manau, raiškus skaitymas bei kalbėjimas čia ir dabar yra labai svarbu. Kai besimokantysis programinę mokyklinę literatūrą skaito vienas, kartais tai daro todėl, kad mokytoja liepė, dažnai neįsiskaito, neįsigilina, skaito paskubomis, nes reikia. Kuomet kūrinys per pamoką perteikiamas gyvai, tampa artimas, atsiranda noras toliau jį skaityti pačiam. Džiaugiausi, kai viena jauna mama papasakojo, kad po lietuvių kalbos pamokų M. Mažvydo „Katekizmo“ prakalbą skaitė kartu su vaikais.

Aš pati labai daug skaitau ir laisvalaikiu. Nesu snobė, renkuosi labai įvairią literatūrą. Suerzino neseniai išgirstas posakis, kad gyvenimas per trumpas, kad skaitytum „prastas“ knygas. Aš skaitau ir populiariąją literatūrą, mėgstu detektyvus, vaikams skirtas knygas. Tačiau yra ir tokių rašytojų, kurių kūriniai man nepatinka, sunkiausia būna tada, kai tokius tekstus turiu analizuoti su besimokančiaisiais. Kruopščiai ruošiuosi tokioms pamokoms ir džiaugiuosi, jei besimokantieji susidomi mano ne itin mėgstamo rašytojo kūryba, atranda joje kažką sava. Apskritai, galvoju, kad savo nuomonės apie rašytoją, jo kūrinį nereikia pernelyg demonstruoti. Ne kartą pastebėjau, kad mano išgirtas kūrinys nuvylė... Matyt, lūkesčiai buvo kiti, realybė nesutapo su susikurta vizija. Juk kiekvienas vertiname savaip. Todėl dabar leidžiu besimokantiesiems patiems susidaryti įspūdį apie skaitomą kūrinį ir tik jį perskaitę, aptarę dalijamės mintimis apie tai, kas patiko, nepatiko.

/es/file/justezinkeviciutevarpejpgjuste_zinkeviciute_varpe.jpg

„Varpo" bendruomenės susitikimas su Juste Zinkevičiūte

 

Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

Į darbą visada atvažiuoju prieš valandą ar dar anksčiau. Man reikia susikaupti, ramiai susidėlioti mintis ir medžiagą. Kai ateina besimokantieji, viskas vyksta nebūtinai taip, kaip buvo suplanuota. Aš jautriai reaguoju į auditoriją. Išgyvenu mokinių emocijas, jų susidomėjimą ar nuobodulį, tai mane pakylėja arba, atvirkščiai, nuleidžia ant žemės. Jei jaučiu, kad mano klausytojai nuobodžiauja, tada ir pati imu kalbėti tyliau, jaučiuosi nepatenkinta. Labai džiugina dienos, kai pavyksta pakeisti išankstinį nusiteikimą: pamokos pradžioje pasakai, jog kalbėsime, pavyzdžiui, apie poeziją ir matai, kaip visi atsilošia, „įsipatogina“, pasiruošia pasnausti, o vėliau pastebi, kaip kūnai išsitiesia, palinksta į priekį, akys tampa gyvos, supranti, kad pamoka įdomi ir patinka. Tada pati įgaunu energijos.

Suaugusiųjų klasėse susitinka labai skirtinga kompanija. Kartais juos taip ir   vadiname – „jaunimas ir senimas“. Tuomet klasėse gimsta labai gyvos diskusijos, kurioms visada leidžiu plėtotis, nors ir nukrypstame nuo plano. Juk labai įdomu, kai klasėje susitinka ką tik iš dieninės mokyklos suolo atvykęs aštuoniolikmetis jaunulis ir keturiasdešimtmetis brandus žmogus. Tai skirtingos patirtys, požiūriai, nuomonės.

Dienos pradžioje dažnai jaučiu įtampą. Kartais palyginu į sceną įžengiančio menininko ir mokytojo darbą. Visada prieš save matau auditoriją akių, įsmeigtų į mane, ir jaudinuosi, bet pamokai prasidėjus emocijos nurimsta.

 

Ar dirbate mylimą darbą?

Į šį klausimą sunku atsakyti. Negaliu pasakyti, kad kiekvieną rytą jaučiuosi laiminga, nes ruošiuosi į mokyklą. Kaip jau sakiau, išgyvenu jaudulį, dažnai jaučiuosi nepatenkinta, galvoju, jog galėjau pamoką pravesti geriau, įdomiau, prasmingiau. Ir nors nepritariu lituanistėms, teigiančioms, kad lietuvių kalba yra pats svarbiausias dalykas, vis dėlto reikia pripažinti, kad per literatūros pamokas įgyjama ne tik dalykinių žinių, literatūra suteikia galimybę kalbėti apie nepaprastai svarbius dalykus: gyvenimo prasmę, vertybes, baimes ir daugelį kitų. Kartais jaučiu, kad nepakankamai išnaudoju šią galimybę... Nežinau teisingo atsakymo. Gal jo ir nėra?

Kita vertus, grįžusi į suaugusiųjų mokyklą po kelerių metų pertraukos labai džiaugiausi.  Manau, esu savo vėžiose. Aš tikrai esu suaugusiųjų mokytoja. Su vyresniaisiais jaučiuosi labai smagiai. Sutinku išskirtinių, labai įdomių asmenybių, nepaprastų likimų žmonių. Žaviuosi savo mokiniais ir džiaugiuosi galimybe juos mokyti bei su jais bendrauti.

 

Esate 2018 metų „Epale“ andragogė. Kuo Jums naudinga „Epale“ platforma?

Jaučiuosi gerai, kai savas mintis, idėjas, patirtis ir nuveiktus darbus galiu plačiau paskleisti. Esu įvertinta ir gerbiama, todėl aplanko egoistiškas pasitenkinimas. Rašyti platformai yra papildamas darbas, tačiau man malonu tai daryti: jaučiuosi svarbi, reikalinga.

/es/file/vilmaauglyteepale2018jpgvilma_auglyte._epale_2018.jpg

Vilma Auglytė 2018 m. „Epale" andragogė

Ko išmokote vakar, ko mokysitės šiandien ir rytoj?

Vakar prisiminiau vieną iš gyvenimo tiesų – reikia mokėti sukaupti drąsą ir atsiprašyti, išdrįsti spręsti konfliktą ir rasti sprendimą kalbantis. Išmokau, kad kalbėtis verta. Šiandien dalyvausiu jau trečiajame mūsų gimnazijoje vykstančio projekto „Mokymo(si) žavesys“ užsiėmime ir šį kartą išmoksiu gaminti lėles.  O ką atneš rytojus, dar nežinau. Pastaruoju metu mokausi džiaugtis kasdienybe. Mokausi nurimti, mėgautis labai paprastais dalykais – net ir sniego pliurza, dangaus pilkuma, vienišu pasišiaušusiu paukščiu. Bandau išmokti sustoti labai greitai besisukančiame pasaulyje. Man pasaulis sukasi per greitai...

 


Pašnekovę kalbino Inga Jagelavičiūtė, Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktorė, suaugusiųjų švietime dirba nuo 2002 metų. Įgijusi istorijos bei anglų filologijos bakalauro ir edukologijos magistro laipsnius. Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos (LSŠA) ir Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacijos (LSMCVA) valdybos narė. Nuo 2015 „Epale“ komandos narė, Vilniaus apskrities ekspertė.

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn
Refresh comments Enable auto refresh

Mostrando del 1 - 1 al 1
  • Imagen de Julija MELNIKOVA
    Kelias į sėkmę yra gana sudėtingas ir gana dažnai paklotas bandymų ir klaidų. Sėkmė reikalauja daug sunkaus darbo, kantrybės ir drąsos įveikti iššūkius ir visas įmanomas kliūtis. Daugelis žymių žmonių turėjo įveikti daug kliūčių kol pagaliau tapo sėkmingais. Nesėkmės lėmė jų gyvenimo žemiausius taškus. Tačiau jų atkaklumas dabar yra įkvėpimo šaltinis daugeliui. Įkvepiančios istorijos yra labai svarbus motyvuojantis šaltinis. Jos atskleidžia ne vien tai, ką reiškia sėkmė žmogaus gyvenime, bet kaip keičiasi žmogus kelyje į sėkmę. Dėkoju tinklaraščio autorei už įdomią istoriją. Manau, mūsų visuomenei reikia daugiau įkvepiančių istorijų, kurios išvaduoja iš stereotipinio mąstymo ir skatina galvoti kūrybiškai.