chevron-down chevron-left chevron-right chevron-up home circle comment double-caret-left double-caret-right like like2 twitter epale-arrow-up text-bubble cloud stop caret-down caret-up caret-left caret-right file-text

EPALE - E-Plattform für Erwachsenenbildung in Europa

Blog

Mūsų lyderiai. Interviu su Irena Žemaitaityte: „Andragogai turi būti pavyzdys, kad mokytis visą gyvenimą yra smagu ir verta“

26/04/2020
von Inga Jagelavičiūtė
Sprache: LT

Šį mėnesį kalbinu Mykolo Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto dekano pavaduotoją, profesorę, daktarę Ireną Žemaitaitytę.

Kaip Jūsų karjera pasuko link suaugusiųjų švietimo?

Aš galvoju, kad yra žmonių grupė, kuriems labiau patinka dirbti su vaikais, ir yra tokie, kaip aš  -labiau patinka dirbti su suaugusiais. Mano profesinė karjera prasidėjo Suaugusiųjų muzikos mokykloje (kuri, deja, vėliau buvo uždaryta). Džiaugiuosi, kad dabar vėl atsigręžta į suaugusiųjų muzikinį ugdymą. Galima sakyti, kad suaugusiųjų švietimu susidomėjau gana anksti, kai Lietuvoje, su nepriklausomybe pradėjo formuotis kitoks, europietiškas požiūris į suaugusiųjų švietimą.  1991 metais dalyvavau trijų dienų mokymuose mokytojams, kuriuos vedė profesorius V. J. Černius ir profesorė M. Teresevičienė. Mane žavėjo ir patys mokymai, jų temos, ir profesorių asmenybės. Todėl vėliau pasirinkau edukologijos magistro studijas, gilinausi į suaugusiųjų švietimą. Tada įstojau į doktorantūrą. Vadovaujant profesoriui V. J. Černiui, buvau ketvirtoji Lietuvoje parašiusi disertaciją suaugusiųjų švietimo tema „Neformalusis suaugusiųjų švietimas kaip besimokančios visuomenės veiksnys“.

Turiu ir romantiškesnį savo simpatijos suaugusiųjų mokymui paaiškinimą. Tikiu gyvenimo vingiais ir pagalvoju, gal tai buvo nulemta iš anksto. Mano tėvai susipažino tuo metu vadinamoje suaugusiųjų vakarinėje mokykloje. Mama dirbo mokytoja, o tėtis, turėjęs profesinį išsilavinimą, siekė pabaigti vidurinę mokyklą. Gal meilę suaugusiųjų švietimui paveldėjau genetiškai?

Parodos prof. J. Černiui atminti atidarymas

Esate monografijos „Neformalusis suaugusiųjų švietimas – plėtros tendencijos dabartinėje Europoje“ autorė. Kaip Jūsų nuomone, Europos kontekste atrodo Lietuva? Kas vyksta teisingai ir į ką turėtume atkreipti dėmesį?

Išgirdusi šį klausimą pagalvojau, kad jau tikrai reikia naujesnės knygos, gal kelių autorių, nes nuo šios monografijos išleidimo praėjo trylika metu. Tuo metu kai rengiau disertaciją, ši tema, galima sakyti nebuvo analizuota. Todėl ją ir pasirinkau. Tada net nelabai buvo aišku, ką tyrinėti, kas yra tas neformalusis suaugusiųjų švietimas, ką jis apima. Kita vertus, kai pradedi domėtis, pradedi jį pastebėti visame kame, labai įvairiose veiklose.

Jeigu pasižiūrime į statistiką, Lietuva šiek tiek liūdina. Atrodo, kad judame iš lėto. Eurostato duomenimis, Lietuvoje 2019 m. per 4 savaites iki tyrimo mokėsi 6,9 proc. 25-64 metų suaugusiųjų. Niekaip nepavyksta pasiekti Europos Sąjungos vidurkio (2019 m. – 11,2). Tada, kai pradedame analizuoti kodėl, pasigirsta įvairių nuomonių. Aš vis dėl to manau, kad dar tikrai nemaža dalis suaugusiųjų neatpažįsta neformaliojo suaugusiųjų švietimo.  Pačiai teko atlikti ne vieną apklausą. Ir tikrai, kai klausdavome, ar mokotės, labai dažnai pasigirsdavo: tikrai ne, aš mokslus seniai baigęs. Žmonės mokymąsi įsivaizduoja tik kaip formalųjį arba tik kaip kvalifikacijos kėlimą. Aišku, vis dar yra nemaža dalis suaugusiųjų, kurie neturi sąlygų ir galimybių, ar noro ir motyvacijos mokytis. O juk mokymosi neformaliuoju būdu pasiūla dabar tikrai labai didelė.

Mane labai džiugina Lietuvoje susiformavęs platus ir aktyvus Trečiojo amžiaus universitetų (TAU) tinklas. TAU veikloje sutinku daug kūrybingų, energingų, aktyvių vyresniojo amžiaus suaugusiųjų.  Verta pastebėti, kad beveik visi turi aukštąjį išsilavinimą. Tai įrodymas, kad mokymosi mokytis kompetencija formuojasi mokantis kolegijose, universitetuose. Todėl stengiuosi, kad mano studentai atrastų džiaugsmą mokytis, įgytų mokymosi visą gyvenimą kompetenciją.

Mane labiausiai neramina nepakankamas dėmesys neformaliajam neprofesiniam suaugusiųjų švietimui. Aplinka, valdžia suaugusįjį traktuoja kaip „darbini arkliuką“, o šokti ir  dainuoti, taip sakant, visi galės išėję į pensiją. O gal darbingo amžiaus žmogus dabar labai norėtų mokytis kalbų, menų, sveikos gyvensenos ar kitų įvairiausių dalykų, dėl to jaustųsi geriau ir būtų naudingesnis darbe?

Dėstote andragogikos pagrindų kursą M. Romerio universitete, koks šiandiena yra būsimasis andragogas?

Andragogikos pagrindų kursas įtrauktas į socialinio darbo studijų programą. Socialinės atskirties žmonių mokymasis visą gyvenimą dažniausiai nepasiekia. Todėl socialiniai darbuotojai turi tai išmanyti, būti susipažinę su andragogikos pagrindais. Stengiuosi, kad mano studentai gautų ne tik teorinių žinių. Organizuoju jiems susitikimus su TAU ar suaugusiųjų mokymo centrų besimokančiaisiais. Jiems tikrai įdomu ir naudinga susipažinti su suaugusiais besimokančiaisiais, kurie grįžta mokytis sulaukę brandos, įkūrę verslus, paauginę vaikus, arba jaunuoliais, kurie susipranta, jog bendrųjų gebėjimų ir bazinių įgūdžių stoka trukdo jiems kurti sėkmingesnę ateitį. Suaugusiųjų mokyklos tokiems žmonės suteikia antrąją galimybę.

Mane džiugina, kai studentai grįžta iš praktikos įvairiose įstaigose. Tada labai įdomu išgirsti jų įžvalgas, nuostabą, džiaugsmą, pasidalinti patirtimi, kokius metodus pavyksta pritaikyti, kaip sekėsi motyvuoti suaugusiuosius.

Ar dažnai tenka sutikti žmonių, kuriems reikia paaiškinti, ką reiškia žodis andragogas? Kaip galėtume populiarinti šią profesiją Lietuvoje?

Kažkada buvo laikas, kai ilgai pratinomės prie žodžio edukologija. Gal pirmiausia mes, andragogai, dažniau turėtume populiarinti savo profesiją ir prisistatydami naudoti šį terminą. Tuo pačiu skleistume žinią ir apie suaugusiųjų šveitimą. Džiugu, kad Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija (LSŠA) kasmetinių respublikinių mokymosi savaičių metu renka „Metų andragogą“. Gal reikėtų įsteigi „Jaunojo andragogo“ nominaciją. Reikėtų į suaugusiųjų švietimą pritraukti daugiau jaunų žmonių.

Kas labiausiai džiugina ir motyvuoja profesinėje kasdienybėje? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

Aš myliu tai, ką darau. Todėl mane džiugina ir motyvuoja labai daug dalykų. Galimybė dirbti su puikiais kolegomis, dėstyti studentams, nuolat tobulėti pačiai. Dabartiniu metu, dėl paskelbto karantino džiaugiuosi galimybe tobulinti IKT kompetencijas. Nors visada buvau už gyvą bendravimą, dabar matau – viskas įmanoma. Tačiau kita vertus, pastebiu, kad tiek kolegos, tiek studentai jau nori susitikti ir bendrauti auditorijose.

Daug pozityvumo gaunu iš LSŠA. Kiekvienas susitikimas su kolegomis mane įkvepia. Kai rašiau disertaciją, suaugusiųjų švietimo tema rašančių nebuvo daug. Atrodė, kad man vienai tai įdomu, o asociacijoje sutikau bendraminčių, kuriems irgi rūpi, kas, kaip ir kodėl vyksta. Nuo to laiko asociacija yra išaugusi, ne visiems pavyksta dažnai susitikti. Tačiau sutikus net 20 metų nematytą kolegą, bendrauji kaip su senu bičiuliu. Andragogika labai apjungia žmonės. Aišku, greičiausiai tą patį pasakytų teisininkai, medikai, kitų profesijų atstovai, bet, manau, mūsų bendruomenė labai glaudi.

Irena Žemaitaitytė Italijoje

Kaip universitetas ir Jūs pati prisitaikėte prie darbo iš namų?

Universitete jau ne seniai skiriame daug dėmesio nuotoliniam mokymuisi, plačiai naudojama Moodle aplinka. Todėl, prasidėjus karantinui iš karto sklandžiai perėjome prie nuotolinio mokymo. Aš pati, turiu prisipažinti, nebuvau aktyvi Moodle platformos naudotoja, todėl reikėjo pasimokyti. Tačiau man labai smagu mokytis naujų dalykų.  Sveika pilkosioms smegenų ląstelėms. Visi aktyviai dirbame ir mokomės nuotoliniu būdu ir nekantriai laukiame, kai galėsime susitikti.

Kai tarp gausybės veiklų turite laisvo laiko, kaip jį leidžiate? Ar pati dabar  mokotės?

Atrodo, kad dirbant iš namų laisvo laiko pasidarė žymiai mažiau. Tarsi išnyko darbo valandų ribos. Tačiau, kai darbas džiugina – nesiskundžiu. Kas dieną mėgaujuosi įprastais dalykais – gurkšnoti kavą skaitant knygą, pažiūrėti filmą, pagal nuotaiką. Žinoma, labai trūksta judėjimo – į darbą, į miestą, į susitikimus.

Turiu nuodėmę – prie pianino beveik neprisėdu. Atrodo turėčiau daugiau galimybių skirti laiko muzikai. Dabar pirštai dažniau bėgioja po klaviatūrą. Grodavau prieš tėčio jubiliejų, nes nusprendžiau jam padovanoti savo koncertą. O dabar vis atidedu. Kažkada mokiausi siūti, kirpti – apkirpau visų draugių mamas. Dabar mokausi formaliai, Mediacijos programoje. Iš dalies įgyvendinu vieną iš savo svajonių – baigti teisės studijas. Gal ne viską, ko išmoksti, gali iš karto pritaikyti, bet pats mokymosi procesas yra labai svarbus. Mes, andragogai, turime būti geras pavyzdys ir parodyti, kad mokytis ir tai daryti visą gyvenimą yra smagu ir vertinga.

 

Tinklaraščio autorė – Inga Jagelavičiūtė, Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktorė, suaugusiųjų švietime dirba nuo 2002 metų. Įgijusi istorijos bei anglų filologijos bakalauro ir edukologijos magistro laipsnius. Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacijos (LSMCVA) valdybos narė, Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos (LSŠA) prezidentė. „Epale“ ekspertė Vilniaus apskrityje.

Share on Facebook Share on Twitter Epale SoundCloud Share on LinkedIn